GERIAUSIŲ 2021 M. SERIALŲ TOP 10
„Merė iš Istauno“ (angl. „Mare of Easttown“), „HBO“
Ką galima pasakyti apie šį serialą? Ogi tai, kad mums ir vėl „HBO“ dėka buvo suteikta puiki galimybė pasinerti į painų ir itin kokybiškai sudėtą detektyvinį pasakojimą, kuris įtraukia nuo pirmos serijos ir nepaleidžia iki finalinės. Ir viskas todėl, kad ekrane be įtampos ir intrigą keliančios istorijos, kūrėjai nusprendė dar įterpti labai gyvenimišką vienos moters dramą. Dramą, kuri sukelia nemažai emocijų.
Visas dėmesys čia yra sutelktas į pagrindinę veikėją Merę. Moteris to nenorėdama atsiduria kryžkelėje, kuri veda ją į niekur. Vienoje pusėje atsiduria jos asmeninės problemos ir gyvenimiška drama, kuri diena iš dienos ją vis labiau palaužia, o iš kitos – darbas, kuriame jai tenka blaiviai mąstyti. Ypatingai, kad ji yra priskiriama kraupiai bylai, kurią turi ištirti per tam tikrą laiką, nes kitaip spaudimas iš miestelio gyventojų gali peraugti į rimtas pasekmes.
Viskas yra pateikta kuo puikiausiai, žiūrovui su kiekvienu nauju epizodu atskleidžiamos paslaptys ne tik apie ją, bet ir apie žmones, kurie ją supa. Dėl to mes turime idealią galimybę pasimėgauti mažo miestelio ir jo gyventojų užkulisiais ir tuo pačiu suvokti visų jų pasaulėžiūrą vienu ar kitu klausimu. Ir patikėkite, tų klausimų čia tikrai pakaks, kad mes suvoktume, kokioje nedraugiškoje visuomenėje tenka mums gyventi.
Kalbant apie detektyvinę serialo dalį, galiu tik pasakyti, jog byla, kurią tiria Merė, yra ne tik paini, bet ir sugebanti laikyti nežinioje iki pat finalo, dėl ko nuobodžiauti tikrai nereikia. Bent jau man tos šešios valandos žiūrint šią istoriją prabėgo akimirksniu. O ir kaip pridera „HBO, seriale netrūko atviresnių scenų ir brutalesnių akimirkų, kurios irgi leido pasinerti į šio pasakojimo niūrumą.
„Klegesys“ (angl. „Klangor“), „Canal+“
Šis serialas turi daug įvairių privalumų, apie kuriuos šiek tiek vėliau pasakosiu, nes dabar noriu sustoti ties pačia istorija, kuri ir tapo viso šio įtraukiančio reginio cinkeliu. Jeigu tektų apibūdinti, kokiu būdu buvo pateiktas šis pasakojimas, tai manau, kad tiksliausiu apibrėžimu taptų skandinaviški kriminalinio pobūdžio projektai, nes šis lenkų hitas ir buvo kurtas pagal geriausias mano paminėto geografinio reginio filmų ir serialų tradicijas.
Tai pakankamai niūrus, tikroviškas, nenuspėjamas ir be galo intriguojantis savo siužetiniais vingiais serialas. Su kiekviena serija įtampa užauga iki tokio aukšto lygio, jog tiesiog neįmanoma atsitraukti nuo ekrano ir baigiantis epizodui norisi jau jungti sekantį, nes įdomu, kaip gi toliau vystytis šis pasakojimas. O siužetinių netikėtumų ir nenuspėjamų elementų pakanka, kad žiūrovas iki tam tikros serijos galėtų spėlioti, kas gi įvyko ir kaip bus atskleista tiesa. Nors šeštame epizode yra pateiktas atsakymas, tai nereiškia, kad iki pat pabaigos nebus rutuliojama intriga.
Kalbant apie pačią istoriją – ji yra pakankamai paprasta. Dingsta dukra ir tėvas su giminaičiais nori ją surasti. Bet stebint šią šeimos dramą ir tėvo pastangas, neįmanoma išsėdėti ramiu veidu, nes sunku tvardyti emocijas stebint jų kančias. Neslėpsiu, kelis kartus paleidau ašarą, nes viskas buvo taip natūraliai pateikta, jog nesunkiai buvo galima susitapatinti su kai kuriais veikėjais ir tuo labiau jausti jiems žmogišką gailestį. Sunku įsivaizduoti, ką turi išgyventi vaiką praradę tėvai. O seriale viskas buvo pavaizduota iš labai tikroviškos ir emocionalios pozicijos.
Veikėjų turime daug, bet visi iki vieno atsiskleidė kaip aiškios asmenybės, todėl suprasti juos ir suvokti vieno ar kito personažo motyvus bei jų daromus sprendimus galima labai lengvai. Deja, bet nenoriu čia išsiplėsti, nes patys turite pamatyti kaip gi buvo įterpti į šią istoriją veikėjai, kurie ir tapo siužetinės linijos varikliu.
Tad visumoje, tai pasaulinio lygio kriminaliniam žanrui priklausanti produkcija, kuri žavi įtraukiančia istorija, puikia vaidyba, puikiais techniniais niuansais ir gera režisūra.
„Baltasis lotosas“ (angl. „The White Lotus“), „HBO“
Kažkaip manęs net nenustebino, kad čia yra „HBO“ produkcija, nes šios kompanijos filmai ir serialai visuomet galėjo pasigirti puikiai parašytomis istorijomis, kuriose žiūrovų laukdavo prasmingi dialogai, tam tikrų socialinių aspektų nagrinėjimas, vienos ar kitos rimtos temos įterpimas į siužetą bei įsimintini personažai. Ir šiame seriale mes visa tai irgi turime, todėl žiūrėti jį buvo be galo didelis malonumas. O kas maloniausia, jog nors ir kokias rimtas temas čia bandė užčiuopti serialo kūrėjas Mike‘as White‘as, jis viską pateikė per itin subtilią humoro prizmę.
Tad jeigu man tektų išskirti esminį šio serialo žanrą, juo taptų ne drama, o komedija. Kodėl? Ogi todėl, jog komiški elementai čia paima viršų ir tuo pačiu dar labiau išryškina rimtas siužetinės linijos temas, kuriomis yra sukeliama esminė intriga šiame pasakojime. O intriga čia tikrai gera, nes serialas prasideda nuo itin paslaptingos scenos, kuri ir leidžia pasinerti žiūrovams į kai kurių žmonių praleistas septynias dienas kurorte „Baltasis lotosas“.
Temų šiame seriale yra išties nemažai – pradedant turtingų ir vargšų klasifikacija visuomenėje, LGBTQ+ niuansais, seksizmu ir užbaigiant rasizmu. Jau aš nekalbu apie tai, kad kiekvienoje serijoje buvo puikiai atskleistos tam tikroms žmonių grupėms būdingos vertybės ir šeimyniniai kivirčai, leidžiantys lengvai pasinerti po žmogiškąją kai kurių asmenų prigimtį.
Žinoma, viso to nebūtų, jeigu ne puikiai į šią istoriją įterpti ir individualumu spinduliuojantys personažai. Deja, bet apibūdinti personažų tikrai nenoriu, nes patys turite juos pamatyti. Patikėkite, reginys tikrai vertas dėmesio, nes kai kurie veikėjai sugeba gerai prajuokinti savo išsidirbinėjimais, kiti sugraudinti, o dar vieniems galima bus jausti neapykantą arba panieką. Bet čia jau manau viskas priklausys dar ir nuo paties žiūrovo bei jo požiūrio į ekrane pristatomas situacijas, kurios leidžia atsiskleisti kiekvienam svarbiam šiai istorijai personažui.
„Vidurnakčio mišios“ (angl. „Midnight Mass“), „NETFLIX“
Ką galiu paminėti apie šį serialą, tai kelis šio pasakojimo motyvus. Vienas iš jų – bibliniai motyvai, kurie nuo pirmos serijos iki pat finalinės turi be itin reikšmę, todėl jei žmonės nėra pernelyg įsigilinę į šią temą, nepajus maksimalaus pasitenkinimo nuo to, ką mums čia demonstravo Mike‘as Flanaganas. O šis žmogus yra puikus scenaristas, kuriam meistriškai pavyksta į savo parašytas istorijas įterpti tokio pobūdžio temas.
Kitas motyvas – religija ir tikėjimas. Čia paprasčiau suprasti tai, ką mums norėjo pasakyti serialo kūrėjas, bet tuo pačiu, jis nusprendė dar ir pateikti savo asmeninį požiūrį į uždaras bendruomenes ir tokių bendruomenių tikėjimo aspektus. Ir, žinote, stebint kaip gi viskas šiame seriale rutuliojasi, galima tik pritarti ir su malonumu laukti tolimesnių siužetinių veiksmų, kurie logiškai paaiškina įvykių raidą.
Veikėjų seriale irgi netrūksta. Tarp jų yra keli gana įdomūs, bet pernelyg daug apie juos pasakoti nenoriu, nes tektų atskleisti kai kurias serialo paslaptis. Bet paminėti galiu tuos personažus, kurie sugeba sudominti ir dėl kurių jaudiniesi. O jais būtų kunigas Polas, Railis Flynas ir Erin Grin, kurių siužetinės arkos nuostabiai čia įterptos į siužetą, kas aišku leido mano paminėtiems personažams puikiai atsiskleisti kaip asmenybėms.
Ir svarbiausias klausimas – ar serialas yra baisus? Atsakymas bus dvigubas. Jeigu jį žiūrėsite dienos metu, nelabai, bet jeigu pasiryšite įvertinti jį tamsesniu paros metu bei dar su gera garso ir vaizdo aparatūra, bus nejauku ir tam tikrais momentais baisu. Šiurpių vaizdų seriale irgi nemažai, o atvirų scenų irgi daug, todėl smagu, kad serialo kūrėjams buvo atrištos rankos ir jie turėjo visišką kūrybinę laisvę. Bent jau man kaip siaubo žanro mylėtojui, buvo tikrai nejaukių akimirkų stebint šį pasakojimą.
„Scenos iš santuokos“ (angl. „Scenes from a Marriage“), „HBO“
Ką reikia žinoti apie šį serialą, jog tai legendinio švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano 1973 metų projekto perdirbininys, todėl kažkaip net skeptiškai žiūrėjau į šį Ingmaro Bergmano kūrinio amerikietišką perdirbinį. Nes nieko pernelyg daug „HBO“ serialas ir neturėjo atskleisti, ko mes nebūtume matę originaliame seriale. Tad suprantama, jog pernelyg didelių lūkesčių šiai dramai nebuvo. Ir, kaip nekeista, ji nustebino iš pakankamai geros pusės.
O nustebino serialas tuo, jog jame nors ir buvo paimtas originalaus serialo pamatas su pagrindine mintimi, visgi jis buvo sukurtas atsižvelgiant į ekrane rodomą laikotarpį, šiuolaikines tendencijas bei temas ir šalį, kurioje vyko veiksmas. Žiūrėdamas šį serialą lyg ir mačiau Ingmaro Bergmano kūrinio bruožus, bet tuo pačiu stebėjau ir visai naują šios istorijos perteikimą, kuris bus labiau artimas šiuolaikiniam žiūrovui.
Beveik viso iš penkių epizodų susidedančio serialo metu yra vos keli personažai, o visa drama sukasi apie du – Mirą ir Džonataną. Ir ta drama leidžia giliau pažvelgti į santuokoje gyvenančių žmonių skirtumus, poreikius, norus, pasaulėžiūrą ir ateities planus. Tad kaltinti kažką dėl problemų šeimoje ar tuo pačiu pritarti kažkam tikrai negalime. Seanso metu yra vienas personažas, kuriam jauti savotišką gailestį, o kitam jauti savotišką antipatiją. Bet laikui bėgant ir atskleidžiant visus Miros ir Džonatano santuokos užkulisius su pateiktas svariais argumentais, nuomonė gali kardinaliai pasikeisti. Ir taip yra žaidžiama nuo serialo pradžios iki galo, kad žiūrovas įsijaustų į šią dramą kuo įmanoma natūraliau. Situacijos seriale tikrai gyvenimiškos, nuoširdžios, dramatiškos bei sugenančios sukelti labai daug apmastymų.
Serialo temptas yra pakankamai lėtas, todėl daug veiksmo šičia nepamatysite. Kam tai trukdo, geriau aplenkite šią istoriją, nes Jums bus sunku penkias valandas stebėti dialogais paremtą ir vienoje vietoje besivystantį siužetą.
„Šiaurės vandenys“ (angl. „The North Water“), „BBC“
Ką galima būtų pasakyti apie šį „BBC“ projektą? Na, jis savo niūriu pateikimu yra labai giminingas daugumai panašaus pobūdžio britiškų serialų, dėl ko žinoma galima tik džiaugtis. Visgi tokie pasakojimai kaip „Šiaurės vandenys“ ar „Tabu“ (angl. „Taboo“) privalo atrodyti šiurpiai, brutaliai, negailestingai ir tuo pačiu nemaloniai, nes to reikalauja laikotarpis ir su juo susijęs natūralumas. Todėl žiūrėti šį naują mini serialą man buvo ne itin smagu dėl jame rodomos tikrovės, o tuo pačiu ir labai įdomu vien dėl to, kaip kūrėjai pavaizdavo XIX amžiaus jūrininkų buitį.
Čia nėra nieko pozityvaus, o tik kančia, prievarta, apgavystės ir visokio plauko niekšiški žmonių darbeliai, kuriais yra prisotinta siužetinė šio pasakojimo linija. Yra ir intriga, kuri neduoda ramybės iki pat finalinės serijos, kurioje yra atskleidžiamos visos kortos ir žiūrovas gauna atsakymus į konkrečius anksčiau jį kamavusius klausimus. Tad intriga ir su ja susijusi įtampa tik paryškina šio serialo privalumus, kurie slepiasi kiekviename atskirame epizode.
Daug dėmesio gauna ir personažai, kurie pavaizduoti taip natūraliai, jog tiesiog sunku buvo nepatikėti tuo, ką jie čia veikė ir kokiais jie buvo. Ypatingai tai liečia du veikėjus – daktarą Patriką Samnerį ir jo oponentą Henrį Draksą. Ir jeigu pirmasis galėjo sukelti šiokią tokią simpatiją, tai pastarasis kėlė šiurpą ir baimę. O ir atsiskleidė jie iš itin įdomios bei intriguojančios perspektyvos, dėl ko siužetinė šios istorijos linija asmeniškai man įgavo dar daugiau žavesio. Be jų, žinoma, nepamirškime ir kitų antraplanių veikėjų, kurie irgi turėjo laiko pasireikšti. Tad visumoje, dramaturgija šiame plane buvo aukščiausiame lygyje.
Pats pasakojimo tempas nėra čia greitas, bet tai ir ne veiksmo serialas, kad veiksmas vystytųsi šviesos greičiu. Užtenka mums intrigos ir ekrane vyraujančios įtampos bei nežinomybės, kad serialas susižiūrėtų greitai ir nenuobodžiai.
„Kalmaro žaidimas“ (angl. „Squid Game“), „NETFLIX“
Pirmiausia, į ką patarčiau atkreipti dėmesį, tai į bendrą serialo koncepciją, kuri primena kelis populiarius projektus. O kalbu čia aš apie tokius projektus kaip „Karališkas žaidimas“ (angl. „Battle Royale“), „Pabėgimo kambarys“ (angl. „Escape Room“) „Pjūklas“ (angl. „Saw“), „Nežinomybė“ (angl. „Unknown“) ir „Kubas“ (angl. „Cube“). Ir tai tik dalis to, kas iš karto man atėjo į galvą žiūrint „Kalmaro žaidimą“. Todėl jeigu Jums padarė gerą įspūdį šie mano paminėti filmai, be jokių abejonių, šis korėjiečių serialas irgi patiks.
Antra – skleidžiamą žinutę apie socialinę nelygybę. Tai, beje, pastaruoju metu tapo ganėtinai populiariu reiškiniu tiek kine, tiek ir serialuose. Prisiminkime tą patį korėjiečių „Parazitą“ (angl. „Parasite“), kuriame irgi buvo paliesta ši tema. „Kalmaro žaidime“ mano paminėta žinutė yra išryškinta puikiai, o jos pateikimas per kelis konkrečius pavyzdžius nuostabus. Deja, kaip ir priklauso kitus gerbiančiam žiūrovui, negaliu atskleisti viso to niuansų, kurie Jums sugadintų žiūrėjimą.
Seriale yra nenuspėjamų momentų, kurie ganėtinai įdomiai ir pakankamai logiškai buvo paaiškinti, bet ir klišių, kurios leido suprasti kai kuriuos kūrėjų užmojus, taip pat pasitaikė. Nesakau, kad tai sugadino bendrą įspūdį, bet atspėti link ko eina vienas ar kitas siužetinis vingis tikrai galima. Todėl ir pati pabaiga nebuvo tokia jau intriguojanti bei sukelianti ažiotažą.
Patiko man pagrindiniai serialo personažai, kurie ne tik atsiskleidė visu gražumu.Buvo galima jaudintis, nes jų istorijos priverčia puikiausiu būdu susimąstyti apie tam tikras vieno ar kito sprendimo pasekmes. Taip pat personažai šiame seriale atstovavo tam tikrus socialinius sluoksnius ir žmonių tipus, dėl ko su jais nebuvo taip sunku susitapatinti ar atpažinti juose tuos žmones, kuriuos mes galbūt sutinkame kiekvieną dieną.
Kalbant apie veiksmą ir serialo specifika, tai veiksmo čia gal ir nėra per daug, bet įtampa nepalieka žiūrovo nuo pirmos serijos iki paskutinės. Taip pat tai liečia ir žiaurumą. Pietų Korėjos kūrėjams patinka makabriškos scenos ir jie meistriškai valdo smurtą ekrane, todėl viskas čia buvo pateikta brutaliai, žiauriai ir kartais net pernelyg atvirai.
„Kaštoninis žmogus“ (angl. „The Chestnut Man“), „NETFLIX“
Europoje yra labai populiaru skaityti švedų, danų, norvegų ar suomių kriminalines istorijas, kurios turi savotišką cinkelį. O sulaukus vienos ar kitos literatūrinio kūrinio adaptacijos, galima tik džiūgauti, nes būtent skandinavai su savo niūriomis ir be galo pesimistiškomis nuotaikomis maksimaliai perduoda tokių kūrinių atmosferą. Ir su šiuo serialu yra būtent taip.
O geras jis todėl, jog jame yra rodoma ne tik pakankamai sunkiai narpliojama serijinio žudiko byla, bet ir dar čia paliečiama yra vienos šeimos tragedija. Tiek tyrimas, tiek ir šeimyninė drama glaudžiai su savimi susijusios, kas tik priduoda intrigos peržiūros metu. Be to, įtampa čia irgi auga, nes sunku nuspėti, kaip gi pasisuks vienas ar kitas siužetinis vingis ir kas yra tas nusikaltėlis, kuriam taip patinka kaštoniniai žmogeliai.
Taip pat serialo kūrėjams pavyko iš pakankamai įdomios bei dramaturgiškai stiprios perspektyvos pristatyti pagrindinius veikėjus. Tai nėra banaliai nulaižyti, charizmos nestokojantys ir holivudiškai ryškūs žmonės, o paprastai pateikti personažai, kuriais žiūrovas tiki nuo pirmų akimirkų. Trumpai tariant – ekrane mums yra pristatomas tikroviškas žvilgsnis į bylą ir viską, kas su ja susiję. O tikrovės prideda būtent natūraliai įterpti į šį reginį veikėjai.
Tiesa, kam patinka veiksmas, šis serialas galimai taps nuobodžiu, nes jame iš esmės nelabai yra to „judesio“ kaip amerikietiškuose projektuose. Užtat veiksmo nebuvimą kompensuoja įtampa ir šiurpios scenos, kurios labai gerai pabrėžia šios istorijos niūrumą.
„Halstonas“ (angl. „Halston“), „NETFLIX“
Ryanas Murphy‘is beveik visuose savo projektuose bando gvildenti LGBTQ+ temas. O tą jis daro tikrai meistriškai, dėl ko jo filmai ar serialai atrodo taip natūraliai ir įkvepiančiai. Ne išimtis ir „Halstonas“, kuriame visas dėmesys yra skirtas dviem temoms – pačiam dizaineriui bei aukštajai rodomo laikotarpio madai. Tiek su viena, tiek ir su kita tema kūrėjai pasidarbavo iš peties, todėl mes, žiūrovai, galime tik mėgautis rodomu ekrane reginiu.
Jeigu kalbėsime apie patį Halstono gyvenimą, tai jis nebuvo toks ir rožėmis klotas, dėl ko žinoma atsirado be galo stipri dramaturgija, kurios dėka mes galėjome pamatyti šio mados dizainerio gyvenimo užkulisius. O užkulisiai buvo papuošti vaikystėje patirtomis psichologinėmis traumomis, besaikiais santykiais su vyrais, darbo specifika, priklausomybe nuo narkotikų ir aišku draugyste su nepakartojama Liza Minnelli. Visa tai leido be problemų susitapatinti su Halstonu ir suvokti jį kaip asmenybę, o tuo pačiu, pamatyti šį žmogų iš įvairiausių perspektyvų. Ir kas svarbiausia – pakankamai atviru būdu.
Taip pat seriale labai daug dėmesio skiriama ir pačiai madai bei rodomo laikotarpio tendencijoms, kurios gyvavo ne tik Niujorke, bet ir visame vakarų pasaulyje. Čia mums yra demonstruojami ne vien apdarai ar tai, kas tada buvo madinga, bet ir pristatomi kiti dizaineriai kaip Yvesas Saint Laurentas, Calvinas Kleinas, Oscaras De La Rentas ir kiti. Be to siužetas apie mados užkulisius papildytas buvo dar ir žvilgsniu į patį verslą, kuris kaip ir kiekvienas kitas verslas turi itin milžinišką konkurenciją. Bet ką čia daug pasakoti, geriau patiems pasižiūrėti ir pamatyti viską savo akimis.
Tiesa, siužetas vystosi ganėtinai lėtai, todėl jeigu tikitės žvalios pramogos, teks apie ją pamiršti. Na, o kas nenori praleisti keturių valandų prie šio mini serialo, visada galima pasižiūrėti 2019 metų dokumentinį filmą „Halstonas: Šlovės ir nuopuolio istorija“ (angl. „Halston“), kuriame prabėgom yra pristatomas šio žmogaus gyvenimas.
„Lupinas“ (angl. „Lupin“), „NETFLIX“
Kas maloniausia, jog daug detalių šiame seriale buvo paimta iš literatūrinio kūrinio „Arsenas Liupenas“. Nesakau, kad tai yra šio kūrinio ekranizacija, tikrai ne, bet kaip savotiška ir labai moderni interpretacija, tai taip, šis serialas būtent taip ir atrodo.
Nenorėdamas atskleisti jokių siužetinės linijos detalių apart motyvo, kuriuo buvo vedamas pagrindinis herojus, galiu tik užsiminti apie personažus, kurie, mano nuomone, buvo įterpti į siužetinę liniją iš ganėtinai įdomios perspektyvos.
Taip, aišku turime čia kai kuriuos labai karikatūrinius veikėjų portretus, bet tai nereiškia, kad jie visiškai neįsipaišo į rodomą turinį. Kaip tik tokie hiperbolizuoti veikėjai priduoda serialui savito žavesio, kuriuo ir yra paperkamas žiūrovas. Tad Asanas Diopas šiuo atveju ir tie, prieš kuriuos jis kovoja – tai nors ir kažkiek karikatūriški, bet įtikinamai pateikti personažai, kurie nekelia visiškai jokių nepatogumų stebint jų veiksmus ir norą pasiekti vieną ar kitą tikslą. O kas dėl pagrindinio veikėjo, tai charizmos jis turi išties daug, dėl ko nesunku pajausti jam didžiulę simpatiją jau pačiame pirmame šio serialo epizode.
Tad manau, kad tai puikią ir tuo pačiu lengvą pramogą suteikiantis serialas, kurio didžiausiu minusu tampa tai, kad jis pernelyg greitai pasibaigia.
