Tačiau 2021 metai buvo kitokie ir nuo gegužės mėnesio Lietuvos žiūrovai galėjo mėgautis kino malonumais iki pat metų galo. Todėl ir vėl nusprendžiau sudaryti geriausių sąrašą iš tų juostų, kurias pasižiūrėjau Lietuvos kino teatruose. Ir perspėju, kad kalbu tik apie tuos filmus, kurie pasirodė 2021 metais, o ne atkeliavo iš 2020-ųjų, nes tokių filmų kaip „Klajoklių žemė“ (angl. „Nomadland“) ar „Perspektyvi mergina“ (angl. „Promising Young Woman“) irgi netrūko, bet jų įtraukti į TOPą negaliu.
Bet tuo pačiu, suprantu, kad gyvename tokiais laikais, kai daug kam ir platformos sugeba palengvinti kinomanišką gyvenimą net neišeinant iš namų. Tas faktas ir paskatino sudaryti papildomą sąrašą filmų, kurie asmeniškai man padarė labai didelį įspūdį juos žiūrint per „NETFLIX“, „HBO“, „AMAZON PRIME“, „APPLE TV+“ ir iš licencinių diskų. Jį publikuosiu kitame straipsnyje.
O taip pat paskelbsiu ir geriausių mano matytų 2021 metų serialų sąrašą, nes kaip žinome, serialai kartais kur kas labiau prikausto prie televizorių ekranų nei filmai.
Aišku, neužmiršau ir pačių blogiausių juostų, kurios sukėlė agoniją jas žiūrint kine, todėl prie šio kine matytų filmų sąrašo pačiame gale pridėsiu dar penkis filmus, kurių nerekomenduočiau net ir didžiausiam priešui.
O kas dėl filmų, tai kine 2021 metais pasižiūrėjau ne tiek ir daug – vos 163 skirtingus filmus, kuriuos kine rodė reguliariai arba kokio nors festivalio metu.Tad nedaugžodžiaujant, pradedam!
GERIAUSIŲ 2021 M. KINE RODYTŲ FILMŲ TOP 10:
„Kopa“ (angl. „Dune“), rež. Denis Villeneuve
Beveik idealiai pirmąją Franko Herberto literatūrinio 1965 metų šedevro pusę į didžiuosius ekranus perkėlęs režisierius Denisas Villeneuve‘as, kuris tuo pačiu dar ir padovanojo mums didingiausią šių metų renginį kinuose. Filmas sugeba pakerėti įspūdingu produkcijos dizainu, itin tikroviškais bei be galo originaliai atrodančiais specialiaisiais efektais, solidžiu charizmos nestokojančių aktorių kolektyvu ir nuo pradžios iki pat finalo įtraukiančiu siužetu, kuris priverčia su nekantrumu laukti šio nepriekaištingo epo pratęsimo.
„Žaliasis riteris“ (angl. „The Green Knight“), rež. David Lowery
Dar vienas tobulas „A24“ studijos kūrinys, kuris žavi nepriekaištingai taikliai į ekranus perteiktos XIV amžiaus poemos autorine vizija bei stulbina itin išraiškingai atrodančiais meniniais sprendimais, kuriuos vainikuoja tiek akis kerintys techniniai juostos aspektai, tiek stipri pagrindinio vaidmens atlikėjo Devo Patelio vaidyba. Tačiau, nors ir kaip smagiai viskas skamba, filmas ne visiems ir tikrai ne pramogai, o sielai ir rimtiems apmąstymams apie kelis egzistencinius bei filosofiškai iškeltus klausimus.
„Vestsaido istorija“ (angl. „West Side Story“), rež. Steven Spielberg
Idealus ir netgi tam tikrais momentais (dėl išplėstų siužetinių vingių) pranokstantis legendinį 1961 metų originalą perdirbinys, kuris labai natūraliu būdu leidžia pasinerti į 1950-ųjų metų Niujorką su dainomis, šokiais ir kai kurių žmonių likimais. O gera Steveno Spielbergo režisūra, nuostabiai įgyvendinta techninė dalis ir charizmos nestokojantys talentingi aktoriai sukelia dar didesnį pasimėgavimą matomu reginiu. Vienareikšmiškai – tai vienas geriausių 2021 metų kino projektų.
„Paralelinės mamos“ (angl. „Parallel Mothers“), rež. Pedro Almodovar
Dar vienas nuostabus, ryškus ir neužmirštamas Pedro Almodovaro režisūrinio talento pavyzdys, kuriame žiūrovo laukia intriguojanti, jautri, emocionaliai pateikta ir be galo prasminga kelionė į daugiasluoksniškai pateiktos motinystės būsenos užkulisius. O atmetus šią įdomią bei pakankamai gilias temas narpliojančią istoriją, filmas siūlo ir nepriekaištingą aktorės Penelopes Cruz vaidybą, kuri tampa šios juostos vyšnaite ant torto. Be jokių abejonių – vienas geriausių 2021 metų Europos žemyno filmų.
„Vairuok mano automobilį“ (angl. „Drive My Car“), rež. Ryusuke Hamaguchi
Rašytojo Harukio Murakamio literatūrinio kūrinio motyvais sukurtas, prasmingas ir filosofinius aspektus paliečiantis japonų filmas, kuris dar ir labai natūraliu būdu sugeba dėl savo išvaizdžiai papasakotos istorijos sukelti nemažą emocijų spektrą. O kai dar prie viso to prisideda puiki aktorių vaidyba, nuostabiai įgyvendinta išorė ir solidi režisūra, filmas tampa vienu iš įdomesnių 2021 metų kino projektų, kuriam lemta sulaukti ir triumfo apdovanojimų sezone.
„Žmogus-voras: nėra kelio atgal“ (angl. „Spider-Man: No Way Home“), rež. John Watts
Filmas, kuris kardinaliai pakeis būsimą „Marvel“ kino seriją ir už kurį komiksų gerbėjai turėtų bučiuoti kojas jo kūrėjams, nes tokios didybės ir siužetinių sprendimų, kurie čia yra pateikti, mažai kas galėjo tikėtis net ir pačiame optimistiškiausiame sapne. Filmas dinamiškas, įdomus, sukeliantis nostalgijos jausmą, nepergrūstas nereikalingomis detalėmis ir sukeliantis vien tik pačius pozityviausius jausmus. Tad šiais metais – tai ne tik geriausias komiksais paremtas projektas, bet ir vienas iš žiūroviškiausių filmų, koks tik buvo pasirodęs kine. Bravo!
„Mirtis palauks“ (angl. „No Time to Die“), rež. Cary Fukunaga
Epiškai ir su fanfaromis užbaigsiantis Danielio Craigo „Bondiados“ erą filmas, kuris, kaip ir daugelis šios jau šešis dešimtmečius gyvuojančios serijos projektų, siūlo nutrūktgalviškus nuotykius, pašėlusį veiksmą, nenuspėjamas intrigas ir be galo kietai ekrane įgyvendintą įtampą. Tačiau, kaip ten bebūtų, šis naujas filmas siūlo dar ir šiek tiek kitokį žvilgsnį į agentą 007, kuris ateityje gali tapti nauju standartu „Bondiadoje“. Ir, be abejonės, šis, jubiliejinis 25-asis, serijos filmas yra vienas iš geriausių „Bondiados“ projektų, koks tik buvo sukurtas.
„Savižudžių būrys“ (angl. „The Suicide Squad“), rež. James Gunn
Bene geriausia „DC“ komiksų ekranizacija nuo Christopherio Nolano „Tamsaus riterio“ trilogijos laikų, kuri siūlo ne tik pakvaišusį siužetą, smurto perpildytą istoriją, šaunius herojus su įsimintinais bei juoką sukeliančiais dialogais, bet dar ir idealią Jameso Gunno viziją, kuri savo išskirtiniais manevrais skiriasi nuo daugelio komiksais paremtų filmų. Būtent dėl to ši juosta tampa vienu iš ryškiausių 2021 metų kino projektų, kurio tiesiog nevalia praleisti.
„Paskutinė dvikova“ (angl. „The Last Duel“), rež. Ridley Scott
Dar vienas epiškas, žiūroviškas ir be galo solidžiai iš techninės dalies sukaltas sero Ridley‘io Scotto istorinis epas apie vieną žymiausių viduramžių dvikovų pagal taip vadinamą „Dievo teismą“. Filmas yra kupinas žymių ir mokančių vaidinti aktorių bei papuoštas akis kerinčiu produkcijos dizainu, kuris akimirksniu nukelia žiūrovus į viduramžių Prancūziją, bet tuo pačiu, skleidžiantis ganėtinai aktualias ir po šiai dienai problemas apie seksizmą, nelygybę, patriarchatą, kurios ne itin gerai buvo įterptos į rodomo ekrane istorinio laikotarpio kontekstą.
„Tylos zona 2“ (angl. „A Quiet Place. Part II“), rež. John Krasinski
Visomis prasmėmis idealus 2018 metų kino hito pratęsimas, kuris, kaip ir pirmtakas, ne tik kelia žiūrovui didžiulę įtampą, bet dar ir sugeba pateikti visai naujų, netikėtų siužetinių sprendimų. O visą tai pagardina labai ryški pagrindinių aktorių vaidyba, kokybiškai atrodanti techninė dalis bei solidi Johhno Krasinskio režisūra. Pastarasis šiuo filmu dar kartą patvirtino, jog yra be galo talentingas kino kūrėjas.
BLOGIAUSIŲ 2021 M. KINE RODYTŲ FILMŲ TOP 5
„Nešventa“ (angl. „Unholy“), rež. Evan Spiliotopoulos
Vienas prasčiausių per pastaruosius keletą metų siaubo žanrui priklausančių filmų, kuris pasiekė kino ekranus. Filmas negali pasigirti įdomia istorija, gerai išvystytais veikėjais ir kas svarbiausia – siaubo elementais, kurie kaip ir turėtų laikyti žiūrovą įtampoje, bet dėl labai neatsakingo požiūrio į „siaubo šoklius“, visi pateikti siaubo akcentai tik sukelia nuobodulį dėl savo nuspėjamumo.
„Eilė 19“ (angl. „Row 19“), rež. Alexander Babayev
Dar vienas nykus, neįdomus, kartais šypseną dėl idiotiškų siužetinių sprendimų sukeliantis, atkartojantis Holivudo projektų idėjas ir beveik nebaisus siaubo žanrui priklausantis rusų filmas, kurį galima su ramia sąžine praleisti ir tuo pačiu visiškai niekas nebus prarasta. Tad pamatyti galima būtų nebent užkietėjusiems siaubo žanro gerbėjams ir tiems žmonėms, kurie eina į visus kino teatruose rodomus filmus.
„After: kai mes pasiklydom“ (angl. „After We Fell“), rež. Castille Landon
Jau trečias romantinėmis banalybėmis perpildytas pasakojimas apie nemirtingą dviejų skirtingų jaunuolių Tesos ir Hardino meilę, kuris savo nuvalkiotoje temoje ir pačiame paaugliškos melodramos žanre neatrodo taip prastai, kaip kai kurie panašaus pobūdžio filmai. Ir nors juosta neleidžia pamatyti visiškai nieko naujo, ko žiūrovai nematė ankstesnėse dviejose Annos Todd knygų ekranizacijose, ji neprailgsta dėl malonios ausims ir akims techninės pusės bei charizmos nestokojančio pagrindinio aktoriaus emocionalaus pasirodymo.
„Venomas 2“ (angl. „Venom: Let There Be Carnage“), rež. Andy Serkis
Tai filmas, kuris dėl tokio antagonisto kaip Karnidžas turėjo be galo didžiulį potencialą, bet jo neišnaudojo gavęs švelnų N-13 cenzą. Taip pat ši juosta pavirto į visišką komediją, o tai dar labiau pažemina pačius komiksus apie kraugeriškus padarus iš kosmoso. Tad vieninteliais pliusais šiuo atveju tampa puiki aktoriaus Woody Harrelsono vaidyba, kurios pranokti čia nepavyksta net ir Tomui Hardy, o taip pat ir nereali scena po titrų, kuri, tikėtina, privers paploti ne vieną kine atsidūrusį komiksų gerbėją.
„Kosminis krepšinis: nauja era“ (angl. „Space Jam: A New Legacy“), rež. Malcolm D. Lee
Pavėluotas ir be galo chaotiškas kultinio 1996 metų filmo tęsinys, kuris nors ir gali pasiūlyti nostalgiją keliančius bei su populiariąja kultūra susijusius elementus, bet visgi tai pakankamai nuobodus krepšinio atžvilgiu, nejuokingas savo saugiais juokeliais ir tuo pačiu pakankamai sausas bendra idėja projektas. Bet kaip ten bebūtų, LeBrono Jameso gerbėjams ši juosta taps tikra švente, nes išvysti savo dievaitį didžiajame ekrane galima tikrai ne kiekvieną dieną.
