Tad po milžiniškų ir nemenkus studijoms nuostolius atnešusių nesėkmių su filmais „Spidas Reiseris“, „Debesų žemėlapis“ ir „Jupiterė. Pabudimas“, Wachowski‘ai nusprendė sugrįžti į savo populiariausios karjeroje kino serijos visatą ir pristatyti dar vieną daug žadantį reginį – ketvirtąją „Matricą“.
Šįkart filmo vairas buvo patikėtinas tik vienai Lanai Wachowski, kuri ne tik surežisavo juostą, bet dar ir parašė nuosavą scenarijų, kurį palaimino jos sesė Lilly. Ar sugrįžimas į legendinę frančizę pavyko? Apie tai dalinai ir bus mano apžvalga.
Apie ką mes čia…
Dirbantis nuobodų ofisinį darbą, Tomas Andersonas gyvena visiškoje rutinoje kaip dauguma amerikiečių, kurie darbo dieną pradeda nuo kavos puodelio kavinėje ir užbaigia ją su keistu jausmu, lyg diena prabėgo visiškai beprasmiškai. Vieną dieną, kavinėje jis susipažįsta su paslaptinga moterimis, kuri jam atrodo kažkur matyta. Šis susitikimas taps jam lemtingu, nes jis galiausiai pradės prisiminti apie tai, kuo jis yra iš tikrųjų.
Kūrinio turinys
Atleiskite, bet nei vienas filmo anonsas ar oficialus sinopsis neatskleidė šios juostos tikrosios siužetinės linijos pamato, todėl ir aš pabandžiau aprašyti tai, kas jau yra žinoma, nes nuoširdžiai nenoriu Jums gadinti peržiūros leptelėjus ką nors svarbaus apie siužetinius sprendimus, kurie yra pateikiami pirmoje juostos pusėje pakankamai originaliu būdu. Todėl ir „spoilerių“ šioje apžvalgoje irgi nerasite, bet ar filmas suteiks daugeliui gerą jausmą, atskleisiu. Ir tai padarysiu su svariais argumentais.
Taigi, 2003 metais logiškai pasibaigus „Matricos“ trilogijai, tęsinio kaip ir nereikėjo, bet studija „Warner Bros.“ panorėjo sugrįžti į šią kino visatą ir taip jau gavosi, kad mums yra pateikiama ketvirtoji dalis, kuri vienu metu yra ir tęsiniu, serijos perkrovimu ir netgi savotišku perdirbiniu. Ką tai reiškia? O tai reiškia, kad žiūrovai šičia galės pasiskirstyti į kelias gretas – originalios trilogijos gerbėjai tikėtina, kad patirs nusivylimą, o naujovių mėgėjams tai bus tam tikras palaiminimas, kuris suteiks neblogą laiką kine atsiribojus nuo senos trilogijos. Aš savo ruožtu labai mėgstu pirmąją „Matricą“, nors ir jos antroji dalis suteikė savo laikais didžiulį malonumą dėl veiksmo, kuriuo ji buvo papuošta nuo pradžios iki pat finalo. O trečią dalį mėgstu tik dėl finalinės dvikovos.
Naujas filmas yra tokiu mišiniu tarp pirmos, antros ir trečios dalių, nes pirmoje filmo pusėje mes gauname neblogai atrodančią idėją, kuri pramuša ketvirtąją sieną ir už tai didžiulis dėkui kūrėjams, kuriems pavyko nuoširdžiai nustebinti. Tai netgi tam tikru momentu suteikė man milžiniškus lūkesčius tolimesniam veiksmo vystymuisi. Antroji filmo pusė yra padalinta į du momentus – pokalbius, nuobodžius pokalbius ir dar nuobodesnius pokalbius bei dinamišką veiksmą, kuris ir bando užglaistyti tą sunkumo jausmą po labai ilgai vykstančių pašnekesių apie nieką. Ir taip, pokalbiai tikrai nėra stiprioji šio filmo dalis, nes jie neturi tokio žavesio kaip 1999 metais pasirodęs pirmtakas. Kitaip sakant – dialogai kartojasi, neturi pernelyg daug naujos informacijos apie pasaulį, kuriame gyvename ir kai kur net nusibosta.
Bet idėja apie tai, kad mes visi esame priklausomi nuo kažko, yra gera, nors ir ne tokia naujoviška. Šio filmo kūrėjai šią temą bandė pritaikyti filme pagal šiuolaikines tendencijas ir žmonių gyvenimo būdą, kurį jie veda kiekvieną dieną. Gavosi pamokančiai.
Kalbant apie veiksmą, jo čia yra, nors ir jis nėra revoliucinis ar koks nors epiškas kaip buvo anksčiau, bet energingai pristatytos kelios kovų scenos ir gaudynės tikrai sugeba laikyti įtampoje, nors ir ganėtinai trumpai.
Personažai filme sukelia nostalgiją, bet tuo pačiu, leidžia puikiai suvokti tai, kas buvo kalbama ankstesnėse dalyse. Ir tie žiūrovai, kurie nesuprato, kodėl šiame filme MORPHEUS atrodo kitaip nei anksčiau, galiausiai gaus atsakymą, nors jis kaip ir buvo duotas prieš beveik du dešimtmečius tiems, kas įdėmiai žiūri filmus, o ne krapšto nosį peržiūros metu. Kaip ne kaip, stebėti NEO su TRINITY buvo tikrai smagu, o ir šie personažai savotiškai evoliucionavo, kas irgi pridavė jiems atskiro žavesio. Nauji agentai filme ne tokie šaunūs, o pašaliniai ir antrame plane atsidūrę personažai tai tik toks malonus papildymas ir nostalgijos sukėlimas tiems, kas iki šiol myli „Matricą“ ir reguliariai ją peržiūri.
Apibendrindamas, noriu pasakyti, jog nors filmas ir ilgas, nes jis trunka net pustrečios valandos, bet kažkaip aš gavau tikrai neblogą laiką jo peržiūroje. Bet ar tai toks tęsinys, kurio buvo laukiama beveik du dešimtmečius? Deja, bet ne. Tai visgi labiau nauja istorija, kuri vis dar turi potencialą, bet ji yra visiškai nereikalinga, nes „kas turi pradžią, tas turi ir pabaigą“. Ir ta pabaiga įvyko kaip tik 2003 metais. O pasižiūrėti tikrai raginčiau, nes tokius filmus verta žiūrėti kine, nes tik ten jie sugeba suteikti reikalingą efektą.
Techninė juostos pusė
Bežiūrėdamas šį filmą galvojau, kaip gi maloniai jis atrodo ekrane dėl jo vizualinių sprendimų, todėl šičia didesnių priekaištų tikrai neturiu. Man labai patiko ir specialieji efektai, kurie neatrodo taip netikroviškai kaip antroje dalyje, todėl CGI čia buvo vos pastebimas. Taip pat ir produkcijos dizainas su meniniu apipavidalinimu nustebino. Labai stilingai atrodantys personažai, lokacijos, grimas ir dekoracijos – vienas malonesnių šios „Matricos“ pliusų.
Muzika kaip ir anksčiau, taip ir dabar – epiška ir sugebanti sukurti ekrane atitinkamą rodomoms scenoms atmosferą. Vaizdo ir garso montažas puikūs, o kameros darbas, kuris tapo labai svarbiu įrankiu perteikiant mums visą naujo filmo esmę, energingas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Bežiūrint filmą susidariau tokią nuomonę, kad aktorius Keanu Reevesas elementariai nenorėjo kirptis besiruošdamas ketvirtai „Džono Viko“ daliai, todėl į „Matricą“ jis atgabeno samdomo žudiko pravarde „Baubas“ įvaizdį. Kito paaiškinimo tiesiog neturiu. Būtent todėl dalį filmo aš mačiau prieš save Džoną Viką, o ne NEO. Bet, atmetus tai, jo ir aktorės Carrie-Anne Moss tandemas išties džiugino ir sukeldavo nostalgiją originaliai trilogijai. Vaidino jie irgi įtikinamai, todėl prikibti prie jų pasirodymo neturiu dėl ko. Tiesa, iš senosios gvardijos gauname dar ir Jadą Pinkett Smith, kuri vėl atliko Niobės vaidmenį.
Taip pat čia turime filme ir daug naujokų, kuriais tapo Neilas Patrickas Harrisas, Jessica Henwick, Priyanka Chopra Jonas, Jonathanas Groffas, Christina Ricci ir Yahya‘as Abdulas-Mateenas II-asis. Ir jeigu visi vaidino tikrai pagirtinai, pastarojo pasirodymas erzindavo taip, jog tiesiog scenas su jo suvaidintu personažu buvo žiūrimos sukandus dantis.
Verdiktas
„Matrica. Prisikėlimas“ – visiškai ne toks legendinio filmo tęsinys, kurio buvo tikėtasi, bet kartu, tai galimai pirmasis skyrius naujoje trilogijoje, kuri mus turėtų pasiekti artimiausiais metais. Filmas turi kelias neblogas idėjas, kurios yra įgyvendintos išties pagirtinai, nostalgija spinduliuojančius senus ir naujus herojus bei kokybišką išorę, tačiau tam tikrais momentais siužetinė linija atrodo nuobodžiai bei užtęstai, kas ir gali nulemti galutinį žiūrovų įspūdį.
