Tačiau, kaip visuomet dažnai būna su godumo vedamais asmenimis, po trejų metų buvo nuspręsta atgaivinti „Eglutes“ ir dar kartą pabandyti laimę užsikalti pinigų iš patiklių žiūrovų. Bet gal šis naujas filmas kardinaliai skirsis nuo ankstesnių dalių ir jame bus pristatytos kokios nors naujovės? Apie tai ir bus ši trumpa kino almanacho „Eglutės 8“ apžvalga.
Apie ką mes čia…
Artėjant Naujiems metams, Rusijos gyventojai ruošiasi nuotaikingai šventei. Bet ne visiems Naujųjų išvakarės sukelia džiaugsmą, todėl kai kurie žmonės nesiveržia prie šventinio stalo, o bando spręsti asmenines bėdas. Tarp tokių žmonių, išbarstytų visoje šalyje, yra Ženia su Boria, Julija, Fedia, Piotras ir Ksiuša. Ar jiems pavyks atrasti šventinę nuotaiką? Ar visgi juos užgulusios bėdos galiausiai paims viršų? Viskas priklausys tik nuo jų pačių pasiaukojimo vardan aukštesnio tikslo.
Kūrinio turinys
Taigi manau, kad iš karto atsakysiu į klausimą, ar šis filmas yra toks pat kaip ir ankstesnės „Eglutės“, ar visgi turi kažką naujo, kas leistų jam išsiskirti iš kitų šiai serijai priklausančių kino projektų. Ir atsakymas bus akivaizdus – ne, ši „Eglučių“ dalis yra identiška tiems filmams, kurie jau buvo pasirodę anksčiau. Todėl žiūrėdamas šią juostą vis galvojau, kad visa tai, kas čia mums buvo vaizduojama, jau buvau matęs ir dar ne po vieną kartą. Bet kaltinti kūrėjų irgi nereikia, nes jie tiesiog norėjo užsidirbti, įdedant kuo mažiau pastangų, rašant scenarijų ar gvildenant kokias nors siužetines idėjas.
Kaip ir anksčiau, tai ir dabar, turime mes kelias skirtingas istorijas, kurios žinoma apart Borios su Ženia neturi nieko bendro su ankstesniais filmais, nes ekrane mums yra pavaizduoti nauji personažai su naujomis istorijomis, bet tai negelbėja, nes visos tos istorijos yra taip vangiai pristatytos ir nuobodžiai vystomos, kad įpusėjus seansui norėjosi nusmigti. Personažai nelabai vystosi, jie kartais net erzina dėl savo pasirinkimų ir sprendimų, o dialogai, kuriais jie yra papuošti – banalūs ir kartais keliantys daug klausimų apie tai, kuo vadovavosi juostos scenaristai, sugalvodami veikėjams tokias frazes ar pokalbius.
Todėl aš puikiai suprantu Rusijoje įvykusią situaciją su šiuo filmu. Kas nežino, tai šis filmas eina tiesiai į platformas, o dideliuose ekranuose yra rodomas tik nekomerciniuose kino teatrų tinkluose, nes didieji kino centrai tiesiog atsisakė rodyti jį. Ir būtent platformoje, o tiksliau, namų sąlygomis šį filmą manau net būtų smagiau žiūrėti, nes bent jau namų aplinka ir šventiškai papuoštos patalpos suteiktų bent kokį nors šventės jausmą.
Bet labai peikti šios juostos kažkaip nenoriu, nes ji tiesiog yra tokia pati, kaip ir penkios paskutinės „Eglučių“ dalys, tad prasčiau čia nieko neįvyksta, bet ir kūrybinio postūmio šioje serijoje taip pat nesimato. Tad jeigu Jums visgi kažkodėl patikdavo ankstesni filmai, galite nueiti, nors manau, kad šiuo metu kine galima rasti žymiai geresnių pasiūlymų, nei žiūrėti šią pasikartojančią pasaką.
Techninė juostos pusė
Optimistiškai užtat galiu atsiliepti apie techninę filmo dalį, nes ji tikrai nebloga. Vaizdo ir garso montažas kaip ir anksčiau turi trūkumų, bet kameros darbas, šventiškai nuteikiantis garso takelis ir meninis apipavidalinimas atrodo išties tvarkingai. Bent jau vizualiai filmas tikrai netrikdo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filme yra labai daug naujokų, todėl paminėsiu tik tai, kad čia pasirodė ir vėl esminiai „Eglučių“ veidai – Sergejus Slepakovas su Ivanu Urgantu, kurie vaidino patys save kaip ir visose ankstesnėse dalyse bei keli kiti žinomi iš ankstesnių dalių aktoriai Ania Čipkovskaja, Antonas Bogdanovas ir Aleksandras Robakas.
O iš naujokų čia buvo galima pamatyti Evgenijų Kuliką, Dariją Moroz, Nikitą Efremovą, Eleną Valiuškiną, Nikitą Tarasovą ir Stasas Starovoitovas, kurie bandė kažką parodyti, bet jiems tiesiog neužteko ekraninio laiko, todėl dauguma iš jų buvo visiškai neišnaudoti ekrane.
Verdiktas
„Eglutės 8“ – visišką deja vu jausmą sukeliantis ir vos ne tą patį jau aštuntą kartą atkartojantis kino almanachas, kuris šįkart nesugeba sukelti jokios elementarios šventinės nuotaikos, o tik nuobodulį dėka monotoniškų siužetinių sprendimų.
