Apie ką mes čia…
Gyvenanti Paryžiaus miesto Monmartro rajone, kukli, bet visuomet žiūrinti į gyvenimą iš labai pozityvios perspektyvos, Amelija Poulan vieną dieną suranda paslaptingą dėžutę, kuri kadaise priklausė vienam berniukui. Ji pasiryžta surasti dėžutės savininką ir įteikti jam jo kadaise prarastą nuosavybę. Šis Amelijos užsibrėžtas tikslas kardinaliai pakeis ne tik jos supratimą apie žmogiškumą, bet ir palies ją supančių žmonių gyvenimus.
Kūrinio turinys
Daug kalbėti apie šią juostą tikrai nenoriu, nes manau, kad yra labai mažai žmonių, kurie nėra žiūrėję ar bent jau girdėję apie „Ameliją iš Monmartro“, todėl šiuo atveju nepasakyčiau nieko naujo. Bet visgi skirti kelis žodžius turiu tiems, kurie kažkokiu būdu dar nesugebėjo peržiūrėti šio 2001 metais dienos šviesą išvydusio režisieriaus Jeano-Pierre‘o Jauneto kino šedevro.
Didžiausiu šio filmo siužetinės linijos pliusu kaip ir tada, taip ir dabar lieka skleidžiama žinutė apie žmogiškumą aplinkiniams ir gėrį, kuris slepiasi kiekviename iš mūsų, ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar mes sugebėsime jį išlaisvinti. Ir žiūrint šį filmą dabar, jis kaip niekad yra aktualus, nes po situacijos su Covid-19, kai kurie žmonės tapo apatiški, pikti ir nelaimingi, nors ne taip viskas pas juos yra blogai kaip jie tą įsivaizduoja. Tad šis filmas moko, kaip išlikti laimingam, kupinam optimizmo ir atviram pasauliui bei tiems, kurie mus supa diena iš dienos. Spinduliuojantis iš ekrano pusės gėris dviem valandoms leidžia užsimiršti, o jo stiprus poveikis netgi galbūt paskatins kai kuriuos žmones po peržiūros padaryti ką nors gero ne sau, o kitam. Bent jau man kiekvieną kartą taip būna, kai pasižiūriu šią juostą ir po peržiūros pradedu visuomet linksmiau žiūrėti į gyvenimą.
Patinka man šioje istorijoje ir gudriai pristatyti siužetiniai vingiai, palaipsniui ekrane kuriama intriga, puikūs dialogai ir filosofinio pobūdžio apsvarstymai apie gyvenimo prasmę. Bet viskas ką paminėjau nesuveiktų, jeigu ne personažai, kurie ir tapo šio filmo esminiu varikliu. Visi iki vieno pristatomi įdomiai, o jų asmeninis atsiskleidimas kaip žmonių, stipriai paliečia. Vien ko vertas Amelijos portretas bei jos matomo pasaulio vizija ir pasaulėžiūra, kuri neapleidžia jos nei vienai akimirkai. Ir nors visas veiksmas sukasi apie ją, visi pašaliniai veikėjai irgi turi progos pasireikšti, kas žinoma dar iš gilesnės perspektyvos atskleidžia pagrindinę veikėją.
Tad jeigu nematėte šio filmo ir mėgstate gerą, nenuvalkiotą ir prasmingą kiną, „Amelija iš Monmartro“ taps tobulu pasirinkimu praleisti kino salėje kelias Jūsų gyvenimo valandas. O tie kino mylėtojai, kurie jau žiūrėjo šį filmą, turėtų nueiti į jį dar kartą, nes filmas galbūt atrodys jiems visai kitaip, nei prieš du dešimtmečius.
Techninė juostos pusė
Ką gi, tenka pripažinti, jog net ir praėjus dvidešimčiai metų nuo filmo pasirodymo kinuose, jis vis sugeba pamaloninti savo techniniais sprendimais. Vienu iš jų tampa labai šilta spalvų paletė, kuri leidžia sukurti pasakišką, bet tuo pačiu ir ganėtinai keistą pasaulį, kuriame ir gyvena Amelija. Operatoriaus darbas, nuostabiai prie rodomų scenų prikabintos muzikinės kompozicijos, efektingas vaizdo montažas su nestandartiniais perėjimais iš vienos scenos prie kitos ir spalvingumo prisotintas meninis apipavidalinimas – vieni iš esminių komponentų, kurie ir leido šiam filmui atrodyti taip gerai, kaip jis ir atrodo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Dėka šio filmo sulaukusi pasaulinės šlovės, aktorė Audrey Taotou visuomet daugeliui iš mūsų ir liks Amelija. Žiūrėdamas šį filmą jau nežinau kelintą kartą, žavėjausi kiekviena akimirka su jos įkūnytu personažu, nes tai, ką ji čia pademonstravo, verta nuoširdžių aplodismentų. Kodėl? Nes tai tikras, paprastumu spinduliuojantis ir savotišką žavesį turintis personažo perteikimas, kuriam sunku prilygti.
Antrame plane filme turime ir tokius žymius prancūziško kino veidus kaip Mathieu‘as Kassovitzas, Jamelis Debbouze‘as, Rufusas, Lorella Cravotta ir Serge‘as Merlinas. Jie taip pat preciziškai suvaidino jiems patikėtus personažus.
Verdiktas
„Amelija iš Monmartro“ – nesenstanti moderni kino klasika, kuri net ir praėjus dviem dešimtmečiams nuo pasirodymo sugeba žavėti savo nuoširdumu bei skleidžiama žinute apie gyvenimo prasmę, meilę ir gėrį. Pridėkime prie viso to dar ir nuostabią vaidybą, akis džiuginančią techninę dalį, prasmingus dialogus bei neprailgstančiai vystomą siužetą ir gausime nepriekaištingą kino projektą, kuriam yra neįmanoma atsispirti.
