Ar tai bus dar vienas rusų patriotinis ir kupinas propagandos darbas? Apie tai sužinosite perskaitę šią trumpą apžvalgą.
Apie ką mes čia…
Įvykdęs sėkmingą misiją ir tuo pačiu išgelbėjęs bendražygius nuo gręsiančio pavojaus, Sovietų Sąjungai tarnaujantis patyręs lakūnas Nikolajus Komplevas net nesitikėjo, kad jo triumfo lauks netikėtas fiasko. Apšaudytas priešo, Nikolajus yra priverstas avariniu būdu nutūpti miške, kur jo laukia dar didesni išbandymai nei karo lauke. Dabar jo priešu tampa ne tik jo ieškantys naciai, bet ir laukinė gamta su jos gyventojais. Ar vyrui pavyks išlikti gyvam? Ar apsnigta plati miško teritorija taps jo kapaviete? Viskas priklausys tik nuo Nikolajaus išgyvenimo įgūdžių.
Kūrinio turinys
Ką gi, sulaukėme dar vieno rusų karinio filmo apie Antrojo pasaulinio karo laikotarpį. Ir taip, ši tema pasirodo vis dar yra aktuali rusams, kurie jau 76 metus gyvena mintimis apie iškovotą pergalę prieš nacius, o viso to įrodymu yra kariniai filmai, kurie kiekvienais metais pasiekia kino ekranus. Tik šįkart šioje jau matyt tūkstantąjį kartą gvildenamoje temoje buvo padarytas kitoks siužetinis manevras ir todėl, mano nuomone, režisieriaus Renato Davlejtarovo filmas yra vertas peržiūros.
Kaip beveik kiekviename kariniame filme, nepaisant šalies, kurioje jis buvo sukurtas, taip ir čia galima tam tikrais momentais įžvelgti įkyrų herojiškumą, kuris pradžioje gal ir kažkiek erzina, bet praėjus pusvalandžiui viskas pasikeičia ir mes gauname ganėtinai įtempto siužeto pasakojimą, kuriame visas veiksmas yra sukoncentruotas į vieną žmogų. Žmogų, kuris bando visais įmanomas būdais išlikti gyvas nepalankiose jam situacijose.
Todėl, jeigu man tektų apibūdinti šią juostą ir palyginti su kokiais nors žymiais projektais, tai čia būtų toks iš „Hju Glaso legendos“, „Atgal į gamtą“, „Arkties“ suplaktas kokteilis, kuris dar buvo papuoštas Antrojo pasaulinio karo fonu. Ir toks modelis mano nuomone suveikia puikiai, nes ekrane mes matome išgyvenimo dramą, o ne eilinį karinį filmą apie rusų pergalę prieš vokiečius.
Iš to ką jau parašiau galima suprasti, kad didžiausias dėmesys filme atitenka Nikolajui Komplevui, kuris palaipsniui atsiskleidžia žiūrovui kaip įdomi asmenybė. Nes apart lakūno profesijos, jis dar lieka vyru ir tėvu žmonėms, kurie jo laukia grįžtant iš karo. Ir tas banalus, bet itin šiltas momentas priverčia pajausti šiam žmogui simpatiją, nes jo tikslu tampa artimieji, o ne karas, kuriuo jis jau prisisotino iki negalėjimo. O ir jam padedantys atsiskleisti antraplaniai veikėjai filme irgi buvo įterpti natūraliai. Tai be abejo privertė į juos žiūrėti irgi per įtikinamą prizmę.
Pasikartosiu, bet įtampos čia netrūksta, kaip ir netrūksta puikiai susuktų bei itin žiūroviškų batalijų, kuriose teko dalyvauti pagrindiniam juostos personažui. Todėl nuobodžiauti peržiūros metu manau Jums neteks. Bent jau aš žiūrėjau su malonumu, kaip gi vystytis Nikolajaus likimas ir į kokias nepavydėtinas situacijas jis papuls, iš kurių jam teks kapstytis.
Ir nors tai nėra labai jau ypatingas savo išvedžiojimais ar didelę meninę vertę turintis kino projektas, jis tikrai skiriasi nuo daugumos karinio žanro projektų, kuriuos metus iš metų kuria rusai. Pramogą ir gerą laiką jis tikrai suteikia, o to manau pilnai pakanka apsilankyti kine ir pasižiūrėti vieno žmogaus išgyvenimo dramą.
Techninė juostos pusė
Negalėčiau nepagirti ir šios juostos techninių aspektų. Tiesiog fantastiškas ir itin efektingas operatoriaus darbas akimirksniu įtraukė į rodomas veiksmo scenas, jog kartais net atrodė, kad pats būčiau visų įvykių epicentre. Be to, tvarkingas vaizdo ir sustiprintas garso montažas irgi suteikė šiam filmui gerą efektą. Skambanti fone epiška muzika paryškino ekrane vystomą dramaturgiją, o meninis apipavidalinimas leido be problemų atsidurti Antrojo pasaulinio karo laikotarpyje. Tad malonumas buvo gautas tiek akims, tiek ir ausims.
Aktorių kolektyvinis darbas
Turiu kelis naujos kartos rusų aktorius, kuriuos mėgstu matyti ekrane ir dažnai stengiuosi nepraleidinėti filmų su jais. Ir vienu iš tokių aktorių yra šios juostos pagrindinį vaidmenį atlikęs Piotras Fiodorovas, kuris daug kam yra pažįstamas iš tokių juostų kaip „Eglutės 2“, „Mamos“, „Teritorija“, „Stalingradas“, „Palydovas“ ir „Dvikovininkas“. Šičia jis irgi atliko įsimintiną ir įtikinamą vaidmenį, todėl belieka tik jam padėkoti už tokį atsidavimą įkūnijant Nikolajų Komplevą.
Antrame plane atsidūrė Ana Peskova, Pavelas Osadcijus, Evgenijus Michevas, Maksimas Emeljanovas ir kt. Vadino jie irgi neblogai, todėl nusiskundimų jų pasirodymais neturiu.
Verdiktas
„Pilotas“ – savo siužetine linija kitoks ir labiau suasmenintas karinio pobūdžio rusų kino projektas, kuriame dominuoja vieno žmogaus tragedija bei jo išgyvenimo drama, o ne elementarūs kariniai veiksmai, kuriais visuomet yra papuošti patriotiniai filmai apie Antrojo pasaulinio karo laikotarpį. Filmas taip pat laiko įtampoje, tenkina vizualiais sprendimais ir džiugina aktoriaus Piotro Fiodorovo aktoriniais sugebėjimais, kas irgi tampa jo savotiškais privalumais.
