Ir nors įdėtos pastangos pristatyti siaubo žanro gerbėjams kažką baisaus tikrai matosi, bet beveik visi iki vieno rusų siaubo filmai yra kritikuojami žiūrovų, o ir finansiniame plane jiems nesiseka. Taip atsitiko su tokiais perspektyviais projektais kaip „Nuotaka“, „Jaga. Tamsiojo miško košmaras“, „Nuotrauka atminimui“, „Našlė“. Jau nekalbant apie kitus mažiau žinomus pavadinimus.

Šįkart rusų siaubo žanro atstovu tapo mano paminėto 2020 metų filmo „Jaga. Tamsiojo miško košmaras“ naujas kūrėjų darbas „Eilė 19“, kuris sprendžiant iš anonsų nuteikia visai neblogam reginiui kino salėje. Bet ar šis režisieriaus Aleksandro Babajevo bandymas yra pavykęs? Tuoj pabandysiu suteikti Jums atsakymą.

Apie ką mes čia…

Naktiniu reisu per ne itin palankų orą išskridusi su savo šešiamete dukra Diana, gydytoja Katia net savo didžiausiame košmare negalėjo įsivaizduoti, jog jai ir jos dukrai skrydžio metu teks patirti tikrą siaubą, kokį dažniausiai vaizduoja filmuose. Ar joms pavyks išgyventi? Ar visgi jų likimas jau yra nuspręstas ir mamai su dukra belieka tik melstis, kad jų mirtis būtų ne tokia skausminga? Viskas čia priklausys tik nuo Katios.

Kūrinio turinys

Iš karto pasakysiu, kad labai mėgstu siaubo žanrą ir man nesvarbu, kokios šalies šio žanro filmą aš žiūriu, nes man svarbu gauti gerą laiką kino salėje su šiurpiais elementais perpildyta istorija. Ir šiuo atveju koncepcija man kaip ir patiko, nors tai nėra joks originalus siužetinis sprendimas, sukišti visą veiksmą į lėktuvą ir taip žiūrovui ekrane kurti įtampą. Turėjome mes jau tokius filmus ir žymiai kokybiškesnius, dėl to šios juostos metu jaučiasi savotiškas pasikartojimo jausmas. Bet, netgi tai atmetus, filmas galėjo būti išties įdomus, nes svarbiausia čia manau turėjo būti istorija ir kaip ją bandys išvystyti kūrėjai, o ne vieta, kurioje ši istorija bus vystoma. Deja, bet su istorija gavosi prastai.

Atskleisti siužetinių vingių nenoriu, todėl apsiribosiu tik keliais niuansais, kurie sugadino peržiūrą. Pirmiausia – filmas yra nuobodus ir nesugebantis sukurti visiškai jokios įtampos, kuri bent jau galėtų leisti įsijausti į rodomą ekrane beprotybę. Antra – pati siužetinė beprotybė, kurią mums čia bandė pristatyti juostos kūrėjai, priverčia imtis už galvos, nes sunku įsivaizduoti, koks žmogus galėjo sugalvoti tokią nesąmonę. Trečia – akivaizdus bandymas kopijuoti iš Holivudo atkeliaujančius siaubo žanro projektus. Ir aš suprasčiau dar tokius veiksmus, jeigu tas kopijavimas būtų kokybiškas ir bent jau prilygtų kokiam nors geresniam amerikiečių siaubo filmui, bet ne, tai neįvyksta, todėl mes turime mėgautis kažkokiu neaiškiu B kategorijos amerikietiškų projektų kokteiliu. Čia panašiai kaip daro studija „The Global Asylium“ ir vietoje „Transformerių“ ar „Aš esu legenda“ žiūrovai gauna „Transmorferius“ su „Aš esu omega“.

Personažai filme labai neįtikinami ir visiškai neturintys jokio įdomesnio atsiskleidimo, o tik papuošti klišiniais elementais, kurie sukelia daugiau juoko nei siaubo. Jau nekalbant apie dramaturgiją, kuri šlubuoja nuo filmo pradžios iki pat jo finalinės scenos. Tad jaudintis dėl Katios ir jos dukros čia nėra kada, nes ekrane vykstantis idiotizmas nesugeba joms pajausti nieko, apart nuostabos dėl to, kad filmo kūrėjams pavyko jas taip neatsakingai pavaizduoti. O čia gi esminiai šio pasakojimo veikėjai.

Kas dėl siaubo, tai jo čia yra ir kai kur netgi visai tvarkingai buvo pateikti taip vadinami „siaubo šokliai“, todėl už tai šiai juostai galima skirti vieną papildomą balą. Bet bendrai, siaubas nueina į antrą planą, nes be šypsenos stebėti kas dedasi ekrane, tiesiog neįmanoma.

Čia sustosiu, nes nemanau, ar verta daugiau ką sakyti apie šį filmą, kuris nesuteikia nei pramogos, nei šiurpo. Tiesiog tai dar vienas nevykęs bandymas kopijuoti Holivudo produkciją ir tiek. Tad nueiti į kiną nerekomenduočiau niekam, nebent esate jau labai didelis siaubo žanro gerbėjas ir žiūrite viską, ką siūlo kino teatrai.

Techninė juostos pusė

Pigiai čia atrodo ir meninis apipavidalinimas su keistais sprendimais bauginti žiūrovą neįtikinamais siaubo elementais, pradedant grimu, dekoracijomis ir užbaigiant rėžiančiu CGI. Užtat garso takelis pakenčiamas ir netgi kai kur sugebantis bent kažkiek suteikti įtampos dėl tam tikrais protarpiais ekrane vyraujančios baugios atmosferos. O vaizdo ir garso montažas tai klaikus, kaip ir ne visuomet taikliai sugebantis apčiuopti vykstantį veiksmą operatoriaus darbas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Dažniausiai siaubo filmuose aktorių vaidyba atrodo prastai arba neįtikinamai, bet šiuo atveju nebuvo taip blogai kaip tikėjausi. Ne iškilūs pasirodymai, bet pakenčiami. Tad turime mes čia tokius žinomus rusų kino veidus kaip Svetlana Ivanova, Jekaterina Vilkova, Anatolijus Kotas, Denisas Jasikas ir Ana Glaube. Taip pat mano nuomone visai neblogai savo personažą suvaidino ir jaunoji Marta Kesler. Ir jeigu jie visi patektų į gerą bei kokybišką siaubo filmą, manau, kad jie be problemų susidorotų su jiems patikėtais personažais dar geriau.

Verdiktas

„Eilė 19“ – dar vienas nykus, neįdomus, kartais šypseną dėl idiotiškų siužetinių sprendimų sukeliantis, atkartojantis Holivudo projektų idėjas ir beveik nebaisus siaubo žanrui priklausantis rusų filmas, kurį galima su ramia sąžine praleisti ir tuo pačiu visiškai niekas nebus prarasta. Tad pamatyti galima būtų nebent užkietėjusiems siaubo žanro gerbėjams ir tiems žmonėms, kurie eina į visus kino teatruose rodomus filmus.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)