Ir nors ažiotažas prieš filmo premjerą buvo didžiulis, nes 2018 metais pasirodžiusi versija ignoravo visus iki šiol sukurtus „Helovino“ tęsinius, niekas net nenutuokė, jog juostos lauks tokia milžiniška sėkmė.

Kainavęs vos 10 milijonų dolerių, originalaus „Helovino“ pratęsimas visame pasaulyje užsidirbo stulbinančius 255 milijonus bei gavo itin palankius kino kritikų ir žiūrovų įvertinimus, o tai iš karto paskatino filmo kūrėjus imtis dar dviejų tęsinių, kuriais ir turėtų būti užbaigta Maiklo Majerso istorija.

Tad po trejų metų pertraukos, legenda vėl atgyja didžiuosiuose kino ekranuose priešpaskutiniame Maiklo Majerso kruviname šou pavadinimu „Helovinas žudo“. Ar šis naujas režisieriaus Davido Gordono Greene‘o filmas irgi yra toks geras kaip legendinis originalas ir jo 2018 metų tęsinys?

Apie ką mes čia…

Pagaliau nusiraminusi po beveik jai ir jos dukrai su anūke gyvybę kainavusių susidūrimų su Maiklu Majersu, Lorė Stroud važiuoja gydyti žaizdų į ligoninę. Tačiau įpusėjus keliui ji pamato, kaip į degantį namą, kuriame buvo įkalintas Maiklas, skuba ugniagesių komanda. Lorė puikiai suvokia, kad, jeigu ugniagesiams pavyks ištraukti Maiklą iš degančio namo, mirčių padaugės ir jos artimiausi žmonės vėl atsidurs pavojuje. Ar šįkart Lorei pavyks nubausti Maiklą? O gal kažkas kitas imsis šios veiklos ir galiausiai pribaigs šį tyrą blogį? Sunku pasakyti.

Kūrinio turinys

Ką gi, sulaukėme trečios „Helovino“ dalies, kuri yra šiek tiek kitokia nei pirmieji filmai. Ir taip, trečios, nes kaip buvau jau užsiminęs, visi kiti nuo 1978 iki 2018 metų iki šiol pasirodę originalaus Johno Carpenterio filmo tęsiniai yra ignoruojami. Tad kodėl šis filmas yra kitoks? Atsakymas paprastas – jis yra priešpaskutiniu šios istorijos pasakojimu, todėl jis kaip ir nejuda niekur, nes po jo seks finalinis viso šio virš keturių dešimtmečių vystomo košmaro akordas.

Filmo kūrėjai tą irgi puikiai žinojo, todėl nusprendė mums padovanoti ne įdomią istoriją, kuri logiškai užbaigtų Maiklo Majerso siautėjimą, o pradžiuginti klasikinio pobūdžio „skerdynių“ tipo filmams būdingu reginiu. Ir tas reginys, nuoširdžiai kalbant, puikus ir bene vienas žiauriausių per visą „Helovino“ gyvavimo laikotarpį.

Viso šios tęsinio esmė – dalis nakties, kurioje vyksta visas naujos trilogijos veiksmas. Taip, perskaitėte teisingai – 2018 metų „Helovinas“, šių metų „Helovinas žudo“ ir kitais metais turintis pasirodyti „Helovinas baigiasi“ – tai vienos nakties istorija. Ir tai yra be galo šaunu, nes kūrėjai gali įvairiais būdais manevruoti ir logiškiau pristatyti pačią istoriją.

2018 metais viskas buvo orientuota į Lorę Stroud ir jos šeimą, tai šiame naujame filme viskas sukasi apie šalutinius veikėjus, kurie perimą estafetę iš Lorės ir patys bando pribaigti Maiklą. Ypatingai tai gerai suveikia siužetui dėl to, jog filmas mums pristato kelis 1978 metų juostoje matytus personažus, kuriems ir vėl tenka stoti akis į akį su kaukėta pabaisa.

Tie veikėjai atsiskleidžia ir tuo pačiu suteikia savotišką nostalgiją originalui. Be to, filme gavome ir kelis naujus veidus, kurie irgi sugebėjo įsiminti. Be to, vienas iš didesnių šios juostos kozirių – grįžimas į originalius Johno Carpenterio filmo įvykius, kurie galiausiai davė visą vaizdą tam, kas nutiko po to, kai daktaras Lumisas nušovė Maiklą. Tad šios serijos gerbėjams bus daug džiugesio bežiūrint „Helovinas žudo“.

Kaip buvau užsiminęs, šis naujas filmas yra be galo žiaurus ir bene vienas iš kruviniausių „Helovino“ filmų serijos istorijoje. Brutalios ir negailestingai pateiktos Maiklo Majerso siautėjimo scenos – puiki duoklė tokio tipo filmų gerbėjams. O tie, kurie sakys po filmo peržiūros, kad jis buvo pernelyg žiaurus, tiesiog nelabai matyt žino ką reiškia „skerdynių“ tipo kinas. Bent jau aš likau labai patenkintas tokiu makabrišku šou, kokį čia užkūrė šios juostos kūrėjai.

Tai tiek, nes manau, kad pernelyg daug kalbėti apie „Helovinas žudo“ nėra prasmės, nes filmas idealiai atitinka savo pavadinimą. Taip, istorija ne tokia įdomi kaip prieš tris metus pasirodžiusios juostos, bet ji ir neturėjo čia būti įdomi, nes visa intriga ir įdomumas buvo palikti 2022 metams ir juostai „Helovinas baigiasi“. Todėl jeigu esate šios filmų serijos gerbėjais, būtinai eikite į kiną, nes šis kruvinas reginys tikrai puikiai atitinka savo žanrą ir pilnai pateisina lūkesčius.

Techninė juostos pusė

Naujas filmas išlaikė tą patį filmavimo bruožą kaip ir 2018 metais, bet tuo pačiu nustebino tuo, kad kai buvo rodomi 1978 metų įvykiai, filmavimo stilius buvo giminingas originaliai juostai. Už tokį kruopštų ir pagarbų originalui atrodantį darbą – milžiniškas pliusas! Muzika filme šiurpina ir sukelia puikią atmosferą tam, kas yra rodoma ekrane, o meninis apipavidalinimas su grimu, kostiumais ir dekoracijomis nuteikia be galo tamsiam „Helovino“ serijos skyriui.

Kameros darbas labai vaizdingas, o scenos su smurtu kartais priverčia jaustis nemaloniai dėl tokio ekrane demonstruojamo atvirumo. Garso ir vaizdo montažas irgi tvarkoje.

Aktorių kolektyvinis darbas

Jau rašiau, kad ne Lorė Stroud šiame naujame filme yra svarbiausia, todėl Jamie Lee Curtis čia pasirodo geriausiu atveju dešimčiai minučių, kas žinoma gali nuvilti kai kuriuos žiūrovus. O kas tada groja pirmuoju smuiku? Niekas. Kūrėjai labai preciziškai sudėliojo akcentus į daugelį veikėjų, todėl ekrane mes turime stebėti juos ir juos įkūnijančius aktorius. O tais aktoriais filme tapo Willas Pattonas, Thomasas Mannas, Judy Greer, Andi Matichak, Dylanas Arnoldas, Robertas Longstreetas ir Anthony‘is Michaelas Hallas. Vaidyba jų nebuvo labai jau įsimintina, bet ir bloga ja nepavadinsi.

Verdiktas

„Helovinas žudo“ – bene žiauriausias ir kruviniausias skyrius šioje virš keturių dešimtmečių vystančioje filmų serijoje. Filmas siūlo mums pasimėgauti negailestingomis legendinio Maiklo Majerso žmogžudystėmis, dovanoja nostalgišką kelionę į praeitį, pristato šiek tiek kitokį žvilgsnį į bendrą istoriją bei kviečia pasiruošti 2022 metais suplanuotam didingam finalui. O to pilnai užtenka gauti gerą ir įtampos kupiną pramogą kino salėje.

Filmo anonsas: