Apie ką mes čia…

Atvažiuodamas dirbti miško reindžeriu į be galo ramų ir draugiškai nuteikiantį Byverfildo miestelį, Finas Vyleris net nenutuokė, jog visai netrukus jo nauja darbo vieta pavirs į kraupų mūšio lauką su neva miške siautėjančiu vilkolakiu. Blogiausia tai, jog niekas net nežino, kas yra tas žmogėdra ir ar šis siaubūnas egzistuoja, o įtarimą kelia visi miestelio gyventojai. Kas liks gyvas šiame susidūrime ir kas yra tas paslaptingas žudikas, kurio visi taip bijo? Sunku net pasakyti.

Kūrinio turinys

Kaip jau užsiminiau, be galo mėgstu tokio pobūdžio filmus, kuriuose absurdas, juodas humoras ir siaubas yra suplakti į vieną bendrą kokteilį. Kaip pavyzdį pateiksiu du be galo man patikusius panašaus tipo projektus – 2012 metais pasirodžiusį satyrinį siaubo hitą „Namas girios glūdumoj“ bei labiau komiškais elementais papuoštą 2010 metų juostą „Pats baisiausias Takerio ir Deilo filmas“. Tai „Vilkolakiai tarp mūsų“ turi panašumų su šiais dviem mano paminėtais filmais.

Šio Josho Rubeno surežisuoto filmo grožis yra ne vien komedijoje, kuri pasiūlo labai netikėtus veikėjų mirčių sprendimus. Visa esmė čia intrigoje, kuri nuo pradžios iki finalo vyrauja ekrane ir leidžia patiems žiūrovams spėlioti, kas gi yra tas žudikas, nuo kurio rankos miršta miestelio gyventojai ir kuris neleidžia žmonėms ramiai eiti miegoti į savo guolius. Panašiai buvo 1982 metų kultiniame Johno Carpenterio šedevre „Padaras“, bet, aišku, nelyginsiu šio žymaus ir didelę įtaką žanrui davusio filmo su šiuo nauju projektu, bet tiesiog norėjau paminėti tam tikrą situacijos panašumą.

Aišku, labai daug dėmesio juostoje gavo ir patys veikėjai, kurie spinduliavo charizma ir savotišku keistumu, kuris bendram pasakojimui irgi pridavė intrigos, nes kiekvienas dėl savo elgesio ar poelgių iš jų galėjo būti tuo žudiku arba dar blogiau – vilkolakiu. Ir, be abejo, dialogai, kuriais buvo papuošti veikėjai, nuo pradžios iki galo vežė lengvumu ir komiškumu. Matosi, kad juos rašė žmonės su geru humoro jausmu, todėl ir personažai pavyko, o jų siužetinės arkos buvo išvystytos taip preciziškai, jog net jeigu kai kurie iš juostos veikėjų pasirodydavo vos kelioms akimirkoms ekrane, mes apie juos sužinodavome viską, ką reikėjo žinoti.

Kalbant apie siaubą, jo filme pernelyg daug nebuvo, bet įtampa ir makabriškai atrodantys momentai priversdavo mane pajusti šiokį tokį jaudulį stebint šią istoriją. Ir ties tuo sustosiu, nes daugiau apie šios juostos siužetinius sprendimus kaip ir negaliu pasakoti, nes kitaip leptelsiu kažką, kas Jums sugadins įspūdį.

Techninė juostos pusė

Filmo produkcijos dizainas be galo artimas yra su 80-ųjų siaubo filmų B kategorijos projektais, todėl šiokia tokia pagarbi duoklė žanrui ir mano paminėtame laikotarpyje pasirodžiusiems panašaus stiliaus filmams kaip ir buvo atiduota. Meninis apipavidalinimas taip pat puikus, todėl dekoracijos, grimas, kostiumai pridavė bendram reginiui savito žavesio. Muzika, garso ir vaizdo montažas bei kameros darbas – tvarkingi ir priverčiantys mėgautis kiekviena šio filmo akimirka. Bent jau aš tikrai gavau smagų laiką kine.

Aktorių kolektyvinis darbas

Be galo šauniai buvo pasielgta ir su aktorių kolektyvu, kuris ne tik idealiai tiko rodomai istorijai, bet ir ekrane pasirodę aktoriai spinduliavo nemenka charizma. Daugžodžiauti nesiruošiu, todėl paminėsiu tuos, kurie man labiausiai patiko. O jais tapo Samas Richardsonas, Milana Vayntrub, George‘as Basilas, Harvey‘is Guillenas, Sarah Burns ir Rebecca Henderson. Puikus ir komiškas mano paminėtų aktorių pasirodymas, kuris nuo pradžios iki finalo vežė ir suteikė nemažai smagių akimirkų.

Verdiktas

„Vilkolakiai tarp mūsų“ – stebinančiai smagus ir intrigą iki pat finalo išlaikantis satyrinės siaubo komedijos pavyzdys, kuris siūlo ne tik smagų laiką su geru humoru, makabriškomis situacijomis ir nenuspėjamais siužetiniais sprendimais, bet dar ir dovanoja žiūrovams kokybišką žvilgsnį į tai, koks gi šaunus yra „Playstation“ konsolėms skirtas virtualios realybės žaidimas, kuris tapo šios juostos siužetiniu pamatu.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją