Apie ką mes čia…

Užstojęs kelią ne tiems žmonėms, profesionalus sukčius Tedis Nureto, norėdamas išsigelbėti, nusprendžia patekti į policijos nuovadą, kurioje jis tikisi gauti reikiamą apsaugą ir taip išgelbėti savo kailį. Tačiau jį persekiojantis samdomas žudikas Bobas Vidikas irgi nėra iš kelmo spirtas, todėl ir jis savo noru atsiduria gretimoje kameroje šalia Tedžio. Situacija lyg ir tampa aiški, bet į nuovadą įsiveržia dar vienas žudikas, vardu Entonis, kurio pasirodymas kelia grėsmę ne tik Tedžio, bet ir Bobo gyvybei. Taip prasideda pačios įtempčiausios trijulės ir nuovadoje dirbančių pareigūnų gyvenimo valandos.

Kūrinio turinys

Pačioje šios trumpos apžvalgos pradžioje buvau užsiminęs, kad Joe Carnahanas šiais metais jau buvo mus palepinęs vienu savo darbu – „Boss Level“. Nežinau, kodėl distributoriai neišvertė šio filmo pavadinimo į lietuvių kalbą, bet tebūnie tai lieka paslaptimi. Taigi mano paminėtas „Boss Level“ buvo išties kietai „sukaltas“ filmas, bet, tuo pačiu, jis pasirodė esantis vienkartinio naudojimo „šiukšlių“ (angl. „trash“) žanro projektas, kuris po peržiūros man iš karto išgaravo iš atminties.

Tačiau visiškai kitaip yra su filmu „Jokių liudininkų“, kuris nuo pradžios iki pat finalo dovanoja mums tokį kietą ir dinamišką šou, jog po peržiūros net svarsčiau, ar nenuėjus į kiną dar kartą.

Kai kurie žmonės, perskaitę šios juostos aprašymą, gali pagalvoti apie du filmus – 1976 ir 2005 metais pasirodžiusias „13 nuovados apgulties“ versijas ir to paties Joe Carnahano režisuotą 2006 metų trilerį „Rūkstantys tūzai“. Pati „Jokių liudininkų“ koncepcija yra be galo artima mano paminėtiems kino projektams. Tačiau taip galvojau iki filmo peržiūros, kurioje pamačiau visai kitokį reginį, nei tikėjausi pamatyti.

Taip, turime čia uždarą erdvę, kurioje samdomiems žudikams reikia nudėti vieną konkretų žmogų ir turime policijos nuovadą, kurioje vyksta veiksmas. Tačiau tai vieninteliai sutapimai su pirmiau įvardytais kino hitais. Šis filmas siūlo visai kitokį „pasivažinėjimą“, kuriame žiūrovui suteikiama puiki galimybė pasinerti ne tik į rodomą ekrane pasakojimą, bet dar ir pamatyti vieną ir tą pačią situaciją iš kelių matomų kampų.

O intriga, kuri lydi mus nuo pradžios iki finalinės scenos, čia taip pat tampa itin svarbiu įrankiu ekrane kuriant įtampą bei susidomėjimą tuo, kas vyksta. Atsiprašau, kad pernelyg abstrakčiai kalbu, bet išpasakoti šio filmo esmės tikrai nesiruošiu. Visgi filmas atrodo gana paprastai, atsižvelgus į anonsą, tačiau jis savyje slepia tikrai nemažai paslapčių, kurios yra atskleidžiamos seanso metu reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku.

Kuriant veikėjus kūrėjams irgi pavyko pagirtinai padirbėti, dėl to mes matome ryškius ir charizmos nestokojančius personažus, kuriuos galima suprasti ir tam tikru momentu su jais susitapatinti. Trumpai kalbant, jie žiūrovui rūpi, nes pateikti ne kaip kokie kartoniniai statistai, o daugiasluoksnės asmenybės, kurios laikui bėgant keičiasi ir atsiskleidžia iš kelių įdomių pozicijų. Ypač Bobas Vidikas, kurio žavesys pakeri vos tik jis pasirodo ekrane. Jau nekalbant apie jo siužetinę liniją, kuri, mano nuomone, buvo stipriausias šios juostos akcentas.

Joe Carnahanas tikrai moka sukurti ekrane kietą ir nenuobodų reginį. Veiksmo, efektingai atrodančių susišaudymų ir keistų, bet tuo pačiu įdomių, situacijų filme pakankamai daug, todėl jis yra toks gyvas ir turintis nemažai įtampos. Net ir pačiam reikliausiam veiksmo žanro gerbėjui neteks nuobodžiauti peržiūros metu.

Techninė juostos pusė

Peržiūros metu galima suprasti, kad filmas tikrai neturėjo milžiniško biudžeto, bet tai tikrai nesutrukdė režisieriui ir jo komandai pasidarbuoti iš peties. Meninis apipavidalinimas ir produkcijos dizainas, atsižvelgus į žanrą, yra pagirtinas, o kameros darbas tai tikra palaima tiek šiam filmui, tiek tiems, kurie jį žiūrės. Nenoriu daugžodžiauti, bet operatorius pasistengė ekrane sukurti tikrą veiksmo šou, kuris be abejonės tampa vienu iš esminių filmo variklių.

Puikiai prie scenų buvo parinka ir reikiamą atmosferą ekrane sukurianti muzika. Vaizdo bei garso montažas čia taip pat aukšto lygio. Trumpai tariant, pagal savo žanrą ir temą iš techninės pusės filmas yra puikus.

Aktorių kolektyvinis darbas

O kokie charizmatiški aktoriai čia parinkti! Taip, Gerardas Butleris pastaruoju metu vaidina ne itin išskirtinėse juostose, bet kartais jam pasiseka atsirinkti ir kokybišką projektą. Šįkart tuo kokybišku projektu tampa ši juosta, kurioje jis taip šauniai smaginasi, jog vienas malonumas stebėti jo personažo kvailiojimus ir, aišku, pačią Gerardo vaidybą.

Taip pat filme puikiai įterptas ir kitas dažnai prastų filmų veidas, bet užtat charizmos nestokojantis Frankas Grillo, kuriam irgi pavyko įkūnyti įdomų bei ryškų personažą. Be jo juostoje pasirodė Alexis Louder su Tobyʼiu Hussu, kuriems taip pat buvo duota laiko pasireikšti. Tad bendrai visi mano išvardyti aktoriai ir keli, kurių nepaminėjau, buvo puikiai parinkti tiems personažams, kuriuos jie ir suvaidino.

Verdiktas

„Jokių liudininkų“ – dar vienas brutalus ir be galo dinamišku veiksmu papuoštas Joe Carnahano kino projektas, kuris ne tik garantuoja žiūrovui dvi įtampos nestokojančias bei nenuobodžias rodymo valandas, bet dar ir siūlo pasinerti į ganėtinai neblogą istoriją su charizmatišku Gerardu Butleriu priešaky. Tad, kaip veiksmo žanro atstovas, šis filmas „nepasišiukšlina“ ir dovanoja itin smagų laiką kino salėje.

Filmo anonsas: