Iš pradžių epą į didžiuosius ekranus turėjo perkelti 1974 metais Alejandro Jodorowsky‘is, bet bandymas buvo nesėkmingas, apie tai pasirodė 2013 metais dokumentinis filmas, kuriame buvo pateikti visi atsakymai į priežastis, kodėl ši ilgai puoselėta ekranizacija taip ir neišvydo dienos šviesos.

Po to, 1984 metais, „Kopa“ buvo patikėta savotiškam ir be galo meniškam režisieriui Davidui Lynchui, kuris, neskaitęs iki filmavimo pradžios literatūrinio kūrinio, kažkaip sugebėjo perkelti jį į kino ekranus, tačiau po tam tikro laiko bandė atsikratyti šio filmo kūrėjo vardo. Kas įdomiausia, jis iki šiol mano, jog tai yra pats blogiausias jo karjeroje sukurtas filmas, už kurį jam pačiam iki šiol yra gėda.

Ir dabar, praėjus ištisiems dešimtmečiams nuo knygos pasirodymo, studija „Warner Bros.“ nusprendė duoti šansą šiai sunkiai ekranizuojamai istorijai. Tą šansą jie patikėjo įgyvendinti „Oskarui“ nominuotam ir iš tokių puikių filmų kaip „Moteris, kuri dainuoja“, „Kaliniai“, „Sicario: Narkotikų karas“, „Atvykimas“ ir „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ žinomam Denisui Villeneuve‘ui. Tad ar šiai naujai „Kopos“ versijai pavyko bent priartėti prie literatūrinio kūrinio genialumo?

Apie ką mes čia…

Žymios ir labai kilmingos Atreidų giminės palikuonis Polas kartu su savo šeima yra priverstas keliauti į vieną pavojingiausių visatos planetų Arakį, kurioje plyti nesibaigianti dykuma su be galo pavojingais joje gyvenančiais gyviais. Tačiau, nors Arakis ir atrodo kaip atšiaurus ir be galo nykus pasaulis, jame galima rasti itin retą bei labai vertingą medžiagą – speciją. Būtent specijas ir tampa konflikto, kuris visai netrukus pavirs į karą tarp Atreidų ir kadaise Arakį valdančios Harkonenų šeimos. Kas laimės šiame kare? Nuo šio klausimo priklausys visos visatos likimas.

Kadras iš filmo "Kopa"

Kūrinio turinys

Apie „Kopą“ ir jos nelengvą kelią į kino ekranus galima būtų papasakoti išties labai daug, bet tam yra internetiniai puslapiai ir, galų galiausiai, mano jau paminėta 2013 metų dokumentika apie Alejandro Jodorowsky‘io bandymą ekranizuoti Franko Herberto kūrinį. Bet, vis tik, besiruošiant naujam filmui, nusprendžiau ne tik perskaityti visai neseniai Lietuvoje perleistą knygą, bet ir tuo pačiu pasižiūrėti Davido Lyncho filmą, kuris, tiesą pasakius, nebuvo toks jau ir prastas. Ypač atsižvelgus į laikotarpį, kada jis sukurtas. Taip, tai buvo naivus, bet žiūroviškas ir šiokius tokius nostalgiškus sentimentus sukeliantis darbas, kurio nesinorėtų kritikuoti, net ir pasižiūrėjus šią naująją, beveik tobulai atrodančią ekranizaciją.

Tačiau atsisėdus rašyti Deniso Villeneuve‘o „Kopos“ apžvalgą, svarsčiau, kaip ją vertinti – ar kaip knygos ekranizaciją, ar visgi kaip mokslinės fantastikos kino epą. Nes tikrai ne kiekvienas yra skaitęs knygą ir ne kiekvienam bus įdomu skaityti apie ekranizacijos niuansus. Tačiau filmas pateisino visus mano lūkesčius kaip ekranizacija, nors gal kiek ir trūko užbaigtumo, kuris mums bus paruoštas kitoje dalyje, jeigu, aišku, filmas nepatirs milžiniškų finansinių nuostolių. Manau, tada ir bus galima atsiliepti apie visumą iš ekranizacijos perspektyvos. O dabar trumpai apžvelgsiu šią juostą iš kino pusės.

Pirmiausia, šioje juostoje man labai patiko tai, kaip buvo pristatytas dviejų šeimų konfliktas ir veikėjai, kurie į jį įtraukti. Dramaturgiškai šis filmas yra labai puikus, nes tiek veikėjai ir jų likimai, tiek ir pati bendra siužetinė linija su įvairiomis temomis čia nesukėlė jokių didesnių klausimų. Viskas pateikta aiškiai ir, tuo pačiu, kruopščiai, kad žiūrovui būtų įdomu stebėti ekrane rodomą veiksmą ir dar prie to jis galėtų laisvai gilintis į vystomą istoriją. Apie temas neužsiminsiu, nes kai kurių iš jų atskleidimas taptų elementariu įspūdžių gadinimu arba paprastai tariant – „spoileriu“.

Antra, dėl ko šis filmas mane taip pakerėjo, tai, kaip buvo pristatyti pagrindiniai veikėjai, kaip buvo išvystytas jų likimas bei kaip buvo pristatytas kiekvieno iš jų asmeninis požiūris į rodomas situacijas. Ir nors kai kur aišku atrodė viskas lyg tai būtų klasikinis gėrio ir blogio susidūrimas, bet visumoje, kiekvienas iš personažų buvo pateiktas iš gilesnės ir daugiau prasmių turinčios pozicijos.

Be to, manau, visi iki vieno personažai puikiai atkūrė tuos veikėjų prototipus, kuriuos galėjome įsivaizduoti skaitydami knygą. Bent jau man tai pavyko, todėl tikiuosi, kad ir Jūs žiūrėdami „Kopą“ patirsite tą patį.

Veiksmo juostoje netrūksta, bet jis vystomas lėčiau ir su tam tikrais filosofiniais išvedžiojimais, todėl, jeigu galėčiau lyginti šį kino projektą su kažkuo, tai akivaizdu, kad lyginčiau su ankstesniu režisieriaus Deniso Villeneuve‘o filmu „Bėgantis skustuvo ašmeninimis 2049“. Jeigu Jums nepatinka tokio tipo kinas, galimai Jums teks nuobodžiauti. Bet tikiu, kad pati istorija įtrauks ir net nepastebėsite, kaip tos pustrečios valandos prabėgo.

Nemanau, kad verta dar kažką pridurti, nes kitaip jau tektų pasakoti visus svarbiausius siužetinius niuansus, kurie neleistų Jums tinkamai pasimėgauti ekrane rodomu reginiu. Tad, apibendrinus, tai yra didingiausias ir epiškiausias 2021 metų kino projektas, kurio, manau, jau nenurungs niekas, net ir naujoji „Matrica“.

Būtent dėl to linkiu filmui gero maratono visame pasaulyje, kad sulauktume šios istorijos antrosios dalies, nes, kas nežino, tai čia yra tik pusės knygos ekranizacija, o kita pusė laukia mūsų galbūt kada nors ateityje, jei „Kopa“ nepatirs finansinių nuostolių.

Kadras iš filmo "Kopa"

Techninė juostos pusė

Kas yra žiūrėjęs 2017 metų mokslinės fantastikos šedevrą „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“, tam, manau, tikrai neturėjo kilti įtarimų dėl šios juostos techninių sprendimų. Kas jau kas, bet Denisas Villeneuve‘as ir jo komanda yra tikri perfekcionistai, kuriems svarbus ne tik kūrinio turinys, bet ir jo forma. Tad produkcijos dizainas čia yra tokio aukšto lygio, jog tiesiog neįmanoma neįsimylėti to, ką mums čia pateikė „Kopos“ kūrėjai.

Specialieji efektai nepriekaištingi, legendinio kompozitoriaus Hanso Zimmerio muzika idealiai įkomponuota į rodomas ekrane scenas, dėl ko peržiūros metu jaučiasi epiškumas, sukeliamos emocijos ir paryškinama rimtai nuteikianti atmosfera. Vaizdo ir garso montažas tvarkingai leidžia mėgautis rodomu reginiu. Ir, žinoma, dar labai svarbų vaidmenį čia atlieka kameros darbas, už kurį buvo atsakingas „Oskarui“ už „Liūtą“ nominuotas Gregas Fraseris.

Aktorių kolektyvinis darbas

Prieš filmui pasirodant kino ekranuose, man buvo šiek tiek neramu dėl kai kurių aktorių pasirinkimų, nes skaitant knygą juos teko įsivaizduoti visiškai kitaip, o, atsižvelgus į jų pristatymą anonsuose, baimė buvo išties didžiulė, kad tik kūrėjai šiuo atveju nepasišiukšlintų. Ir žinote ką? Anonsai buvo pernelyg apgaulingi, todėl pamatyti aktorių potencialo mes elementariai negalėjome.

Labai man patiko tai, kad Polą įkūnijo be galo talentingas jaunas aktorius Timothee‘is Chalametas, kuris žiūrovams žinomas iš tokių nuostabių juostų kaip „Vadink mane savo vardu“, ‚Gražus sūnus“, „Mažosios moterys“ ir „Karalius“. Polo vaidmenyje jis pranoko visus įmanomus lūkesčius ir pavaizdavo šį daugiasluoksnį personažą iš pakankamai įdomios bei tuo pačiu draminės perspektyvos, kas pridavė jo vaidinamam herojui savito šarmo.

Iš moterų šiame filme labiausiai išsiskyrė jauna, bet tuo pačiu talentinga Zendaya, kurios chemija su Timothee‘iu buvo tokia didžiulė, jog neįmanoma buvo nuleisti nuo jų akių. Ir viskas dėl puikios aktorės vaidybos. O, kas įdomiausia, filme jos nėra tiek ir daug.

Kadras iš filmo "Kopa"

Antras planas irgi buvo papuoštas charizmos nestokojančiais bei vaidinti sugebančiais aktoriais, tarp kurių labiausiai sugebėjo išsiskirti Jasonas Momoa, Oscaras Isaacas, Javieras Bardemas, Davidas Bautista, Joshas Brolinas, Charlote Rampling, Stellanas Skarsgardas, Rebecca Ferguson, Davidas Dastmalchianas ir kiti. Apie jų pasirodymą, manau, nereikia daug kalbėti. Visi mano paminėti aktoriai tvarkingai ir su pagarba literatūriniam kūriniui perteikė ekrane jiems patikėtus personažus. Buvo didžiulis malonumas stebėti, kaip jiems pavyksta taip natūraliai atkurti vieną po kito šio epo personažus.

Verdiktas

„Kopa“ – beveik idealiai pirmąją Franko Herberto literatūrinio 1965 metų šedevro pusę į didžiuosius ekranus perkėlęs režisierius Denisas Villeneuve‘as, kuris tuo pačiu dar ir padovanojo mums didingiausią šių metų renginį kinuose. Filmas sugeba pakerėti įspūdingu produkcijos dizainu, itin tikroviškais bei be galo originaliai atrodančiais specialiaisiais efektais, solidžiu charizmos nestokojančių aktorių kolektyvu ir nuo pradžios iki pat finalo įtraukiančiu siužetu, kuris priverčia su nekantrumu laukti šio nepriekaištingo epo pratęsimo.

Filmo anonsas:

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)