Todėl, belaukiant naujojo „Bondiados“ filmo, nusprendžiau peržiūrėti visus ankstesnius šios kino serijos projektus ir pasidalinti trumpais atsiliepimais apie juos. Tuo pačiu galbūt paskatinsiu jus irgi tą padaryti arba bent jau dėka atsiliepimų padėsiu prisiminti, ką juose buvo galima pamatyti.
Ir pirmasis atsiliepimų ciklas bus skirtas neseniai anapilin iškeliavusio Seano Connerio ir George‘o Lazenby‘io „Bondiados“ erai.
„Daktaras Ne“ (angl. „Dr. No“), 1962 m.
Džeimsas Bondas ir jo kino nuotykiai prasidėjo lygiai prieš 58 metus, kai ekranuose pasirodė šis pirmasis serijos filmas, kurio pamatu tapo 1958 metais Iano Flemingo išleistas romanas. Tiesa, tai nebuvo pati pirmoji knyga apie agentą 007, bet būtent su ja režisierius Terence‘as Youngas nusprendė pradėti „Bondiadą“.
Filmo istorija sukasi aplink Jungtinės Karalystės karinės žvalgybos agentą Džeimsą Bondą, kuriam yra patikėta itin slapta misija išsiaiškinti, kas yra atsakingas už kito britų agento mirtį Jamaikoje. Tačiau, vos tik atkeliavęs į saulėtą salą, agentas 007 susiduria su rimtomis problemomis, kurias jam sukelia paslaptingasis Daktaras Julijus Nou.
Asmeniškai man, tai yra vienas geriausių „Bondiados“ filmų, kuris ne tik puikiai atskleidė paties Džeimso Bondo figūrą ir pristatė jį mums kaip gudrų ir mokantį išsisukti iš sunkiausių situacijų agentą, bet ir parodė jį iš labai žmogiškos perspektyvos. Tai joks superdidvyris, o vyras, turintis įvairiausių silpnybių, kurioms jam yra ganėtinai sunku atsispirti. Aišku, tos silpnybės yra moterys, kurios jį žavi ir kurios susižavi juo kaip mokančiu išklausyti ir gerai jas pamylėti vyru. Ir būtent šiame filme per kelias scenas tai yra labai gerai išryškinta.
Kitu juostos pliusu tampa nuolatos vyraujanti įtampa ir nežinomybė, nes kas tas Daktaras Nou ir kokiai nusikalstamai organizacijai jis priklauso taip ir nėra žinoma iki pat filmo galo. Tai baugina, tas neleidžia ramiai sėdėti peržiūros metu, nes grėsmė yra tokia didžiulė, jog nežinai, kas yra draugas, o kas priešas. Pridėkime prie to neblogas veiksmo scenas, puikius dialogus ir labai charizmatiškus herojus ir gausime nuostabų šnipų temos kino kokteilį, kuris nuo pradžios iki pat galo yra labai skaniai suvartojamas.
Iš techninės dalies irgi galima pagirti kūrėjus. Turint išties kuklų 1 milijono biudžetą, jie pasistengė sukurti akis labai džiuginantį vaizdą – pradedant dekoracijomis, kostiumais, grimu bei užbaigiant kruopščiu kameros darbu, leidusiu pasimėgauti gražiais peizažais ir veiksmo scenomis. Na ir ką jau kalbėti apie legendinę „Bondiados“ muzikinę temą, kurią parašė kompozitorius Monty‘is Normanas.
Kas dėl aktorių, tai mano nuomone Seano Connery‘io pasirinkimas Džeimso Bondo vaidmeniui buvo itin taiklus ir aktorius pasistengė iš peties. Be to, Daktaro Nou atlikėjas Josephas Wisemanas irgi spindėjo charizma bei kėlė tikrą baimę dėl jo stingančio žvilgsnio. Visumą pagražino pirmoji Džeismo Bondo „mergina“ Ursula Andress, kuri nors ir nespindėjo savo aktoriniais sugebėjimais, bet užtat sužavėjo kai kuo kitu.
Asmeninis verdiktas – 8/10, nes kaip pirmas blynas ir agento 007 pristatymas kine gavosi išties įdomus ir kokybiškas, nors ir ne toks prašmatnus kaip ateityje pasirodę serijos filmai.
„Iš Rusijos su meile“ (angl. „From Russia with Love“), 1963 m.
Kito Džeimso Bondo nuotykio po stulbinančios finansinės „Daktaro Ne“ (angl. „Dr. No“) sėkmės ilgai laukti nereikėjo, nes lygiai po metų kino teatruose buvo pradėtas rodyti nemažai kontraversijų sulaukęs hitas „Iš Rusijos su meile“. Jo režisieriumi tapo tas pats Terence‘as Youngas, kuris šįkart nusprendė imtis penktos 1957 metais išleistos Iano Flemingo knygos apie MI6 agento 007 misiją Rusijoje.
Filmas pasakoja apie paslaptingos šešėlinės teroristų organizacijos „Spektras“ kėslus pagrobti itin svarbią šifravimo mašiną „Lektor“, apie kurią daug žino žavi rusų žvalgybos agentė Tatjana Romanova. Moterį iš teroristų nagų išgelbėti į Stambulą yra siunčiamas geriausias MI6 agentas Džeimsas Bondas, kuriam vėl teks stoti akis į akį su „Spektru“ ir jo žymiai pavojingesniais nariais nei Daktaras Nou.
Jeigu objektyviai vertinčiau šį filmą, tai jis aišku būtų labai propagandinis, nes nepamirškime, kokiu laikotarpiu ši juosta pasirodė kino ekranuose. Tačiau jau ne vieną kartą rašiau, kad labai nemėgstu užsiimti politiniais aspektais žiūrėdamas filmus, nes manau, kad šiais dalykais tegul užsiima tie, kurie dirba šioje sferoje. Tad filmą vertinau pagal tai, ar jis buvo sukurtas gerai ir ar prilygo savo 1962 metais pasirodžiusiam pirmtakui.
Pati istorija filme bent jau man pasirodė ne tokia įdomi kaip prieš tai, nes čia nebuvo jokios didesnės intrigos. Mes nuo pradžių sužinome, kas yra kas, o ir grėsmė, kurią kelia Džeimsui Bondu „Spektro“ agentai, nėra tokia ir didelė. Taip, jie yra žymiai pavojingesni nei Daktaras Nou, bet tik dėl fizinio pranašumo, o ne intelekto, kuris galėtų palaužti agentą 007. Ir, aišku, kelios situacijos, kuriose Džeimsui tenka susidurti su „Spektro“ atstovais, kelia šypseną. Ypatingai finalinė kova su Roza Kleb aka Nr. 3, kuri priminė labiau parodiją, bet ne rimtą finalinį susirėmimą tarp gėrio ir blogio.
Užtat kas sužavėjo, tai Džeimso Bondo ir rusų agentės Tatjanos romantinė istorija. Jos metu mes pamatome, kaip Džeimsas veikia moteris ir ką jos gali padaryti dėl jo. Jis meistriškai manipuliuoja dailiąja lytimi, norėdamas pasiekti asmeninę naudą. Ir tą naudą jis pasiekia vienu ar kitu būdu.
Vizualiai filmas atrodo prašmatniau nei pirmoji dalis, bet dėl to nereikia stebėtis, nes biudžetas išaugo dvigubai. Todėl ir lokacijos pagerėjo, ir daugiau veiksmo, o meninis apipavidalinimas su dekoracijomis, kostiumais ir kitais šauniais dizaino sprendimais privertė labiau mėgautis reginiu. Kameros darbas taip pat tvarkingas, o šiame filme išgirdome pirmąją oficialią „Bondiados“ dainą „From Russia with Love“, kurią atliko britų dainininkas Mattas Monro.
Antrą sykį Džeimso Bondo vaidmenį atlikęs Seanas Connery‘is jautėsi kaip žuvis vandenyje. Kiekvienoje scenoje matėsi, kaip jis mėgaujasi savo pasirodymu šioje serijoje, todėl stebint jį čia nekyla jokių klausimų dėl jo profesionalumo. Antraplaniai moteriški herojai kaip Tatjanos vaidmenį įkūnijusi italė Daniela Bianchi bei „Spektro“ agentę Nr. 3 suvaidinusi Lotte Lenya buvo tvarkoje. Ne pati geriausia vaidyba, bet ir ne tokia erzinanti, kad trukdytų žiūrėti šią juostą. Užtai pagirčiau Pedro Armentarizą ir Robertą Shaw, kurie po Seano Connerio buvo geriausi visame filme.
Asmeninis verdiktas – 7/10, nes pati istorija nebuvo kažkokia stebuklinga ir netikėta, o ir visumoje pritrūko įtampos, kuri galėjo pagelbėti pakankamai nuobodžiai atrodančiose scenose.
„Auksapirštis“ (angl. „Goldfinger“), 1964 m.
Po „Su meile iš Rusijos“ (angl. „From Russia with Love“) pasirodymo kino ekranuose, „Bondiados“ kūrėjai neprivertė ilgai laukti trečiojo vis didesnį populiarumą įgaunančios serijos filmo, kurio premjera įvyko visai netrukus – 1964 metais. Tik šįkart režisieriaus kėdėje atsidūrė ne pirmųjų dviejų dalių kūrėjas Terence‘as Youngas, o tuo metu nelabai dar plačiai publikai žinomas Guy‘us Hamiltonas. Jam teko garbė ekranizuoti aštuntąjį romaną, kuris tarp Džeimso Bondo nuotykių gerbėjų buvo įvardijamas kaip bene geriausias iš visos serijos.
Filmo siužeto epicentre atsiduria tarptautinis nusikaltėlis – latvis Aurikas Goldfingeris, kuris nusprendžia sunaikinti visas JAV aukso atsargas ir taip sukurti tikrą chaosą kapitalistų valdomame pasaulyje. Jam sutrukdyti yra siunčiamas MI6 agentas Džeimsas Bondas. Tačiau vos tik susipažinęs su Goldfingeriu, šnipas suvokia, jog šįkart jam teks panaudoti visas savo žinias ir fizinę jėgą, norint sustabdyti visuomet žingsniu priekyje pirmaujantį priešą.
Iš karto noriu prisipažinti, jog „Auksapirštis“ yra antroje vietoje tarp mano mėgstamiausių Džeimso Bondo filmų. O viskas todėl, jog ši juosta – tai klasikinis ir jau etalonu tapęs žvilgsnis į visą „Bondiados“ seriją, kuriuo buvo įkvėptos sekančios dalys. Net ir tos naujausios.
Būtent nuo šios juostos pasirodymo susiformavo mums visiems pažįstamas agento 007 įvaizdis, kuris vėliau nors ir buvo pateikiamas skirtinguose pavidaluose, bet vienaip ar kitaip išlaikė tą bendrą šabloną, kurį suformavo režisieriaus Guy‘aus Hamiltono filmas. Kalbu aišku apie visus šnipinėjimo aspektus, kuriais mus džiugina ši serija. Todėl, jeigu kas nors paklaustų, iš kur kilo tos šnipų filmų klišės, atsakymas būtų paprastas – iš 1964 metų filmo „Auksapirštis“.
Tai pirmasis filmas, kuriame mums yra pristatytas legendinis ir neatsiejamas „Bondiados“ aksesuaras – automobilis „Aston Martin DB5“, o taip pat tai juosta, kurioje visu gražumu pirmą kartą buvo pristatyti visokiausi pagalbiniai agentų gadžetai. Tai pat tai filmas, kuris pavertė šią filmų seriją į veiksmo kupiną pramogą, kuri su kiekvienu nauju filmu bandė pateikti vis daugiau naujovių veiksmo plane. Nesakau, kad pirmuose filmuose nebuvo veiksmo, jis buvo, bet ne taip dinamiškai pateiktas kaip čia. Puikios gaudynės, susišaudymai ir įtampos nestokojantys surėmimai su priešais – dideli šios juostos pliusai, kuriuos net ir dabar žiūrint gali labai teigiamai įvertinti.
Nekalbu jau apie itin gerai suregztą istoriją su charizmatiškais ir jau ikoniškais tapusiais herojais. Džeimsas Bondas filme šioje juostoje pavirsta į žiauresnį agentą, kuris patenka į žymiai aršesnes situacijas. Jis čia kaunasi iš visų jėgų ir visais įmanomais būdais bando mus pradžiuginti savo neeiliniais sugebėjimais išsikapstyti iš pavojingų situacijų, pasinaudodamas intelektu. O kokie blogiečiai. Ne vien pagrindinis antagonistas Aurikas Goldfingeris šiame filme sužiba, bet ir jo padėjėjas Oddžobas, kuris tam tikrais momentais pavagia šou. Moterys filme irgi išsiskiria nuo tų, kurias mums pavaizdavo pirmuose dviejuose filmuose. Čia jos ne ką mažiau pavojingesnės už mano paminėtus blogiukus.
Techniškai – šis filmas neturi jokių priekaištų atsižvelgus į jo visumą. Dinamiškas montažas veiksmo scenose, kostiumai ir grimas, dekoracijos, leidusios pasinerti į „bondišką“ pasaulį, ir Shirley Bassey atlikta daina „Goldfinger“ nepalieka abejingų. Už tai tiesiog vienas didelis pliusas visai kūrybinei komandai, kuri prisidėjo prie taip kokybiškai atrodančios išorės. Ir dar... Tai pirmasis „Bondiados“ filmas, kuris pelnė prestižinį JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą. Filams triumfavo geriausių garso efektų kategorijoje.
Aktoriai filme irgi pradžiugina. Seanas Connery‘is kaip ir anksčiau, taip ir čia nepasišiukšlina, bet užtat šįkart yra tas, kuris jį pranoksta. Aišku kalbu apie vokiečių aktorių Gertą Frobe‘ą ir jo įkūnytą Goldfingerį. Pasaka akims kaip jis šauniai pateikė šį ikonišką blogietį. Tarp kitų gerų pasirodymų išskirčiau dar Oddžobą suvaidinusį japoną Haroldą Sakatą ir žavias bei grėsmingas Honor Blackman, Shirley Eaton su Tania Mallet.
Asmeninis verdiktas – 9,5/10, nes tai beveik idealus šnipų temos filmas, nuo kurio ir prasidėjo tipiška ir mums visiems jau puikiai pažįstama „Bondiada“.
„Kamuolinis žaibas“ (angl. „Thunderball“), 1965 m.
Sugrįžęs po visai trumpos pertraukos nuo „Bondiados“, pirmųjų dviejų dalių režisierius Terence‘as Youngas 1965 metais pristatė mums vieną iš išradingiausių to laikotarpio filmų, kurio pamatu tapo devintasis Iano Flemingo parašytas romanas apie agentą 007.
Filmas pasakoja apie grėsmingos teroristinės organizacijos „Spektras“ naują tikslą – 100 milijonų svarų sterlingų siekiančią išpirką iš Jungtinės Karalystės valdžios už tai, kad jie prieš juos nepanaudotų dviejų pagrobtų atominių bombų. Juos sustabdyti yra siunčiamas MI6 agentas 007 – Džeimsas Bondas.
Pačioje pradžioje buvau užsiminęs, jog šis filmas yra laikomas vienu iš išradingiausių savo laikotarpio juostų. Ir tai būtų visiška tiesa, nes nemaža filmo dalis buvo filmuota po vandeniu, kas buvo tikra retenybe 60-aisiais. O tiksliau, tai buvo pirmasis kino istorijoje filmas, kuris turėjo tiek daug povandeninių scenų, kuriose dar ir vyko intensyvus veiksmas. Aišku, buvo ten ir tam tikros techninės gudrybės, dėl ko juosta net ir dabar atrodo taip išvaizdžiai. Už tai ketvirtasis „Bondiados“ filmas ir buvo apdovanotas „Oskaru“ geriausių specialiųjų efektų srityje.
Atmetus naujoves, šis filmas mus pateikia daugiau faktų apie „Spektrą“, kuris nuo pat pirmosios dalies bando pakenkti pasauliui ir aišku pačiam Džeimsui Bondui. Turime čia naują blogietį, kuris gal ir nėra toks įdomus kaip Daktaras Nou ar Aurikas Goldfingeris, bet visumoje turi savito šarmo dėl jo pomėgio, susijusio su plėšriomis žuvimis. Užtat moterys filme buvo kažkokios blankios ir sunkiai įsimenamos. Bet... Tam tikros scenos su jomis sukėlė man kai kurias mintis, jog jeigu šiais laikais panašaus pobūdžio epizodai pasirodytų kokiame nors filme, kūrėjai būtų apkaltinti seksualinio priekabiavimo skatinimu. Jei matėte filmą, tikrai galite prisiminti sceną masažo salone, o jeigu dar nežiūrėjote, tai pasižiūrėję manau pritarsite šiai mano įžvalgai.
Tiesa, pati Džeimso Bondo misija gelbstint pasaulį man nesukėlė didelio susižavėjimo. Labiausiai man šiame filme patiko dinamiškas įvadas bei visos scenos po vandeniu. Tikrai įdomiai ir įtemptai buvo parodyti šie mano paminėti epizodai.
Kas dėl techninių filmo aspektų, tai jau rašiau apie kokybiškai atrodančius specialiuosius efektus ir grakščiai nufilmuotus epizodus povandeniu. Pridėčiau prie viso to gerą montažą, kostiumus ir kai kurias dekoracijas, papildžiusias tam tikras ekspozicines herojų scenas, ir aišku pagrindinę filmo dainą „Thunderball“, kurią atliko legendinis Tomas Jonesas.
Aktoriai filme nesukėlė didelio susižavėjimo. Taip, Seanas Connery‘is vis dar puikus Džeimso Bondo amplua ir prie jo neprisikabinsi, bet antraplaniai aktoriai kažkaip nekabino. Pagrindinio juostos blogiečio Largo vaidmenį atlikęs Adolfo Celi buvo kažkoks blankus ir visiškai nespinduliuojantis charizma kaip pridera esminiam juostos antagonistui, o Džeimso Bondo „merginas“ suvaidinusios Luciana Paluzzi, Claudine Auger, Martine Beswick ir Molly Peters neturėjo išskirtinio cinkelio, kuris tiesiog patrauktų dėmesį. Bet čia ne jos kaltos, o scenaristai ir režisierius, kurie nesugebėjo išspausti iš jų personažų kažko įdomaus.
Asmeninis verdiktas – 7/10, nes be neblogai atrodančio veiksmo, naujovių kaip po vandeniniu nufilmuotos scenos ir vis dar šviežiai atrodančio Seano Connery‘io agento 007 vaidmenyje, filmas negali pasiūlyti nieko įdomaus.
„Gyvenk du kartus“ (angl. „You Only Live Twice“), 1967 m.
Po keturių kasmet pasirodžiusių „Bondiados“ filmų, penktojo reikėjo laukti jau dvejus metus. Naujosios dalies režisieriumi tapo britas Lewisas Gilbertas, kuris iki šios juostos pasirodymo buvo pagerbtas „Oskaro“ nominacija geriausio filmo kategorijoje už 1966 metų filmą „Alfis“ (angl. „Alfie“).
Dvyliktos pagal skaičių knygos apie agento 007 nuotykius siužetas rutuliojasi aplink konfliktą tarp JAV ir Rusijos, kurį bando sukelti teroristinė organizacija „Spektras“. Jų tikslas – branduolinis karas, po kurio vietoje amerikiečių ir rusų atsiras nauja ir neturinti jokių ribų galia. Šiam planui sutrukdyti yra siunčiamas Džeimsas Bondas, kuris jau ne vieną kartą buvo susidūręs su „Spektro“ agentais. Jis tik nežino, jog šįkart jam teks stoti akis į akį su pačiu šios organizacijos vadu – Nr. 1.
Kas man labiausiai patiko šioje juostoje, jog jos veiksmas vyko Japonijoje. Čia mes gavome labai daug įvairiausių stereotipų apie šią šalį, kurie pagal vakariečius tais laikais atrodė pakankamai teisingi ir sugebantys pateikti šią valstybę taip, kaip ją matė daugelis joje nepabuvojusių žmonių. Čia yra ir geišos, samurajai, visokiausios slaptos ceremonijos ir dar velnias žino kas. Ir, žinot, tai sužavi, nes nors ir naiviai, bet itin grakščiai mums yra pateikiamas žydinčių vyšnių šalies vaizdas.
Kitu svarbiu aspektu, kuris taip pat maloniai nustebina, yra tai, jog mums pagaliau yra parodomas pagrindinis Džeimso Bondo priešas ir organizacijos „Spektras“ lyderis – Ernstas Stavro Blofeldas. Šis grėsmingas ir ne itin malonus tipas kelia baimę, nes jo metodai yra ganėtinai žiaurūs, o požiūris į žmoniją yra itin radikalus, todėl kaip vienas iš visos „Bondiados“ blogių, jis tampa tuo ikonišku priešininku, kuris eina su Džeimsu Bondu petys į petį. Na ir jo įvaizdis su tuo katinu... Jis akimirksniu tapo kino ikona, o jo išskirtinis patekimas buvo parodijuojamas panašaus pobūdžio filmuose ne vieną ir ne du kartus. Be jo, juostoje yra ir kitų blogų herojų, kurie taip pat sugeba apkartinti agentui 007 gyvenimą, bet jie tą daro tik pasinaudodami fizine jėga, kas bent jau man yra primityvu.
Pats filmo siužetas gana paprastas ir nesukeliantis itin daug klausimų, nes viskas yra išaiškinta jau pačioje filmo pradžioje, todėl Bondui čia lieka tik atlikti savo kaip šnipo funkcijas, norint sustabdyti Blofeldą.
Iš išorės juosta atrodo gana gerai. Tiek kameros darbas, kurio dėka mums buvo grakščiai pateiktas stereotipinis Japonijos vaizdas, tiek ir garso bei vaizdo montažas nesukėlė jokio diskomforto. Labiausiai aišku į akis krito kostiumai bei dekoracijos, kuriose vyko pagrindinis veiksmas. Jie sukėlė malonų įspūdį ir leido patikėti, kad Džeimsas Bondas tikrai atsidūrė Japonijoje. Ir, aišku, daina „You Only Live Twice“, kurią atliko legendinė Nancy Sinatra. Nesakyčiau, kad tai buvo labai jau gera daina, palyginus su kitais „Bondiadai“ skirtais muzikiniais kūriniais, bet Nancy tikrai sužavėjo.
Sentelėjęs, bet vis dar geroje formoje Seanas Connery‘is sugebėjo ir vėl pagirtinai įkūnyti Džeimsą Bondą. Galbūt tik šiame filme jis jau nebuvo toks judrus kaip anksčiau, bet jo akyse vis dar buvo ta ugnelė, kuri leido nekreipti dėmesio į kai kuriuos ne itin efektingai atrodančius veiksmo scenų aspektus. Užtat Blofeldo vaidmenyje atsidūręs Donaldas Pleasence‘as buvo nepakartojamas. Jam užteko vos kelių minučių ekraninio laiko tam, kad jis įrodytų, jog tai būtent jo suvaidintas personažas yra tikras blogio pranašas ir tas, kuris iki šiol sukėlė Bondui tiek daug skausmo ir problemų. Užtat antraplaniai aktoriai ne itin sužavėjo. Įvardyti tik galėčiau Tatsuro Tambą, Milę Hamą ir Akiko Wakabayashi, kurių personažai turėjo nemažai įtakos siužetui, bet jie buvo pakankamai blankūs, palyginus su Blofeldu ir pačiu Bondu.
Asmeninis verdiktas – 7/10, nes filmas sužavėjo savo ikonišku blogiečiu, geru veiksmu ir žaviai atrodančia japoniška atmosfera.
„Jos didenybės slaptoje tarnyboje“ (angl. „On Her Majesty‘s Secret Service“), 1969 m.
1969 metais įvyko netikėtas posūkis „Bondiadoje“. Vietoje jau penkiuose filmuose pasirodžiusio Seano Connery‘io, buvo pristatytas naujas agento 007 veidas, kuriuo tapo modelis George‘as Lazenby‘is.
Filmo, paremto ganėtinai kontraversiškai vertinama ir vos ne geriausia Iano Flemingo parašyta knyga apie MI6 agento nuotykius, istorija nukelta į saulėtąją Portugaliją, kurioje Džeimsas Bondas sutinka savo gyvenimo meilę Treisę. Tačiau pasimėgauti žavios damos kompanija jam tenka neilgai, nes horizonte vėl pasirodo „Spektro“ lyderis Blofieldas, kuris šįkart nori užkrėsti pasaulį mirtinu virusu.
Jeigu būtų mano valia, tai ši režisieriaus Peterio R. Hunto juosta atsidurtų šalia 1983 metais pasirodžiusio „nekanoninio“ filmo su Seanu Connery‘iu „Niekada nesakyk niekada“ (angl. „Never Say Never“). Nes pakeisti vienam filmui Džeimso Bondo įvaizdį yra tiesiog nerimta. O ir sekantis filmas, kuriame ir vėl pasirodo ankstesnių penkių filmų atlikėjas, turintis pratęsti šio filmo įvykius, sunkiai susitapatina su visuma. Tad nors ši juosta pačių kūrėjų ir yra laikoma kaip viena iš serijos dalių, asmeniškai man ji yra kaip koks nors papildomas žvilgsnis į „Bondiadą“. Atmetus tokį pesimistišką nusiteikimą, juostos istorija pakeri ir netgi šokiruoja.
Pirmiausia, dėl ko ypatingas yra šis filmas, tai dėl to, jog pagaliau Džeimsas Bondas suranda savo širdies damą. Tai ne eilinė meilužė ar moteris, turėjusi jį lydėti iki tam tikro tikslo, o nuoširdžius jausmus jo širdyje sukėlusi mergina, su kuria jis nusprendžia susituokti.
Aišku, be romantinės dalies, filme apie šnipus turi būti ir šnipų reikalų, todėl kaip ir pridera agentui su dviem nuliais, jo kelyje pasitaiko lygiavertis priešininkas Blofeldas, su kuriuo Džeimsui jau teko susidurti. Teroristinės organizacijos „Spektras“ lyderis ir vėl turi gudrų planą prieš žmoniją, kuris mano nuomone šįkart yra išties įdomiai išreikštas. Visa ši nauja Džeimso Bondo misija dėl pasaulio gelbėjimo atrodo sunki ir turinti labai daug apribojimo laike, kas paverčia patį pasakojimą į įtampos nestokojantį trilerį.
Kartu filme yra ir daug įdomių herojų, kuriais tampa pasikeitęs, bet toks pat žiaurus Blofeldas su jo parankiniais bei keli antraplaniai personažai, kurie puikiai papildė visumą. Pats Bondas man atrodė ne toks „bondiškas“ kaip anksčiau ir tai kažkiek erzino, nes sunku buvo priprasti prie naujos agento 007 versijos, kuri aišku serijoje ilgai neužsibuvo.
Veiksmo scenos, kurios vyko ant sniego, atrodė efektingos ir nuožmios, o ir dialogai filme nebuvo tokie klišiniai kaip anksčiau, tačiau net ne jie sugebėjo išspausti iš šio filmo didžiausią pliusą. Visgi juostos laimėjimu tapo intriga ir finalinė scena, kuri tiesą sakant buvo tokia netikėta, jog išties buvo sunku suvokti, kas čia įvyko ir kodėl tai įvyko. O dar kaip dramaturgiškai pateiktas šis epizodas buvo, jog vien už tai filmui galima skirti kelis papildomus balus. Aišku, kalbu apie siužetą ir scenarijų., o ne kai kuriuos klaikius dalykus, apie kuriuos tuoj papasakosiu.
O dabar šiek tiek apie techninius filmo aspektus. Iki šiol žiūrėdamas „Bondiados“ filmus niekada nesijaučiau taip blogai kaip žiūrėdamas šią juostą. Ir tai aišku dėl jos klaikiausio veiksmo scenų montažo. Aš nesuvokiu, kaip buvo galima palikti tokį montažą, kuris ant tiek krenta į akis, jog ne tik, kad viskas, kas yra rodoma ekrane, atrodo labai keistai, bet ir sukelia didžiulį juoką. Čia gi ne parodija kažkokia, o rimtas ir ganėtinai įdomią istoriją turintis filmas. Bet, atmetus erzinantį montažą, filmas visumoje atrodo gražiai vien dėl meninio apipavidalinimo, neblogo kameros darbo ir aišku nuostabios pagrindinės muzikinės kompozicijos.
Naujas ir tuo pačiu vienkartinis Džeimsas Bondas – George‘as Lazenby‘is, susidorojo su savo užduotimi, bet bent jau man jis nespinduliavo tokia charizma, kuria galėjo pasigirti seras Seanas Connery‘is. Bet čia ir nenuostabu, nes nauju Bondu tapo modelis, kuris anksčiau buvo pasirodęs epizodiškai keliuose serialuose. Užtat antraplanis aktorius ir pagrindinio filmo antagonisto atlikėjas Telly‘is Savalas buvo aukštumoje įkūnydamas Blofeldą. Patiko man ir Džeimso Bondo „mergina“, kuria tapo Diana Rigg, bei blogietės vaidmenį suvaidinusi Ilse Steppat. Jos abi buvo įtikinamos ir keliančios labai daug skirtingų jausmų, atsižvelgiant į personažus, kuriuos joms teko suvaidinti.
Asmeninis verdiktas – 7/10, nes nors ir pati istorija atrodo išties įdomiai, o pabaiga sukelia didelį šoką, visgi žiūrėti šį filmą yra pakankamai sunku dėl klaikaus montažo, kuris sugadino daugelį efektingai atrodančių epizodų.
„Deimantai amžiams“ (angl. „Diamonds Are Forever“), 1971 m.
Sukūręs vieną geriausių visų laikų „Bondiados“ filmų „Auksapirštis“ (angl. „Goldfinger“), režisierius Guy‘us Hamiltonas 1971 metais sugrįžo į seriją kartu su pirmųjų penkių dalių pagrindinio vaidmens atlikėju Seanu Connery‘iu didingam aktoriaus atsisveikinimui su agento 007 vaidmeniu.
Filmo istorija sukasi aplink milžinišką iš pietų Afrikos regiono pagrobtą deimantų partiją. Už šio nusikaltimo stovi patikimi teroristinės „Spektro“ organizacijos parankiniai. Tačiau „Spektro“ lyderiui Blofeldui deimantai reikalingi ne dėl finansinės naudos kaip būtų galima pagalvoti iš pradžių, o dėl visai kitokio tikslo – chaoso pasaulyje, kurį sukels jo naujas deimantais valdomas ginklas. Džeimsui Bondui ir vėl tenka įsivelti į kovą, kuri šįkart nežada jam laimingos pabaigos.
Iš tiesų, po ankstesnio filmo, kuriame Džeimsą Bondą suvaidino ne Seanas Connery‘is, o itin blankus George‘as Lazenby‘is, nebuvo sunku įsijausti į naują istoriją, nes visumoje viskas atrodė taip, lyg filmas „Jos didenybės slaptoje tarnyboje“ (angl. „On Her Majesty‘s Secret Service“) išvis nebūtų pasirodęs.
Tačiau, kita vertus, ši juosta atrodo labai pritempta ir turinti pakankamai daug nesąmoningų detalių, kurios iš filmo padarė tam tikrą šnipų kino klišių rinkinį – pradedant labai jau keistu pagrindinio blogiečio planu, kurį jis itin aiškiai papasakoja pagrindiniam herojui, bei užbaigiant visokiais gadžetais, kurie daugmaž natūralų agento 007 pasaulį paverčia į tokį iš fantastikos srities. Bet tai nėra pats keisčiausias ir netikroviškiausias „Bondiados“ filmas. Toks bus ateityje ir apie jį aišku irgi ką nors parašysiu.
Didžiausias pliusas filme, bent jau man, buvo blogiečiai. Ir ne, tai ne Blofeldas su savo antrininkais ir durnu planu, o du itin specifiški ir neatskiriami personažai, kurie kėlė tikrą baimę jiems pasirodant ekrane. Kalbu aišku apie ramaus būdo ir itin šaltakraujiškai savo aukas žudančius kilerius – poną Kidą ir poną Vintą. Nors jie mums per daug nebuvo atskleisti, tačiau buvo galima nesunkiai suprasti, kokie jie yra žmonės, kokie pomėgiai juos žavi ir koks yra jų požiūrį į šį pasaulį. Visa tai sužinoti mums buvo leista dėka dialogų, kuriais jie buvo papuošti kiekvienoje scenoje. Na, ir dar, tai buvo pirmasis „Bondiadoje“ atvejis, kai ekrane pasirodė netradicinės orientacijos žmonės.
Pats Džeimsas Bondas filme buvo pakankamai pavargęs, todėl jis jau neleido mėgautis įdomiai atrodančiomis dvikovomis ar kitais efektingais susirėmimais su blogiečiais. Nors tokių scenų tikrai netrūko, tik, aišku, jose spindėjo ne MI6 šnipas, o jo oponentai. Kalbant apie merginas filme, tai jos čia buvo ryškios ir įdomios savo požiūriu į deimantus ir tam tikrus feministinius aspektus.
Iš techninės dalies filmas atrodo tvarkingiau nei prieš tai buvęs, todėl montažui šičia neturiu jokių priekaištų. Efektai atrodo neblogai, dekoracijos ir kostiumai sužavi, o pagrindinė daina „Diamons Are Forever“, kurią atliko Shirley Bassey, irgi tapo vienu iš didesnių filmo pliusų. Tiesa, tai jau nebe pirmoji daina, kurią dainininkė atliko šioje serijoje. 1964 metais buvo galima išgirsti jos balsą filme „Auksapirštis“.
Kaip žinia, Seanas Connery‘is nebuvo labai suinteresuotas grįžti į Džeimso Bondo amplua, bet solidus honoraras pakeitė jo nuomonę ir aktorius nusprendė dar vieną sykį atlikti savo ikonišką vaidmenį. Ir viso filmo metu matėsi, kad jam yra giliai dzin ką jis daro, nes ugnelės jo akyse, kokią jis turėjo pirmuose filmuose, visiškai neliko. Tad šįkart ryškiau už jį atrodė beveik visi antraplaniai herojai, kaip antagonistų vaidmenis atlikę Charlesas Gray‘us, Putteris Smithas, Bruce‘as Glovers ir jo „merginas“ įkūnijusios Jill St. John ir Lana Wood.
Gal ir gerai, kad su šiuo filmu pasibaigė Seano Connery‘io era ir horizonte pasirodė tas, kurio iš pradžių ir norėjo pats Ianas Flemingas.
Asmeninis verdiktas – 6,5/10, nes nors ir kaip nesusidomėjęs šiuo filmu vaidino Seanas Connery‘is, o pagrindinio blogiečio planai buvo absurdiški, visgi tai neblogas ir kokybišką veiksmą turintis pramoginis filmas su keliais ryškiais personažais ir visai nenuobodžiai atrodančia siužetine linija.
