Apie ką mes čia…
Po ilgų nesutarimų galiausiai susitaikę, Tesa su Hardinu nori pradėti naują gyvenimo etapą. Tačiau yra vienas mažytis niuansas, kuris ir vėl gali sugriauti jų ką tik atstatytus santykius. Juo tampa būsimas Tesos darbas prestižinėje kompanijoje, kuris reikalauja persikraustymo į Sietlą. Ar porai pavyks rasti kompromisą, ar visgi jų santykiams galiausiai ateis pabaiga? Čia viskas priklausys nuo Tesos ir Hardino sprendimų, kurie padarys įtaką jų ateičiai.
Kūrinio turinys
Kažkas galbūt pasakytų, kad esu mazochistas, kuris žino, ko laukti iš tokio pobūdžio kino kaip „After“ serija, bet ir toliau eina žiūrėti jo bei parašo tokiam kinui ne itin teigiamas apžvalgas. Ir tai dalinai būtų tiesa, bet eidamas žiūrėti tokio kino kažkur giliai širdyje tikiuosi, kad kūrėjai atsižvelgė į ankstesnių dalių klaidas ir su nauju filmu jie jas ištaisė, kad pagaliau būtų galima peržiūros metu pramogauti. Bet tik ne šiuo atveju. Tiksliau, kūrėjai čia visiškai nepasitaisė, bet ir tuo pačiu nenuėjo į blogesnę pusę, kas jau atrodo kaip savotiškas laimėjimas.
Manau, kad pernelyg daug pasakoti apie šio filmo vidų nereikia, nes visiškai nieko naujo jis nepasiūlo, nepaisant kelių siužetinių vingių, kuriais čia bandė žiūrovus suintriguoti rašytojos Annos Todd sumanymas. O tiksliau, kelių naujų herojų pristatymas į siužetą, kurie kaip ir turėjo suteikti bendram reginiui emocinį spaudimą. Ties tuo buvo sužaista neblogai, bet tuo pačiu pernelyg banaliai, nes kai kurie niuansai jau buvo aptarti ankstesniuose filmuose, o čia jie įgavo tik fizinę kai kurių anksčiau vykusių pokalbių formą.
Kaip ir ankstesnėse dalyse, beveik visas dėmesys atitenka pagrindinių herojų Tesos su Hardinu nesusipratimams, skandalams ir emocijų išreiškimui, todėl žiūrovui tenka stebėti jų ginčus bei emocionaliai išreikštus veiksmus. Na, paaugliai ir lieka paaugliais, o jų be galo stipri meilė be skandalų kaip ir negali apsieiti. Tiesa, Hardinas šiame filme dar labiau atsiskleidžia kaip vaikystės traumų nesugebėjęs išsigydyti jaunuolis ir tai, mano nuomone, yra bene stipriausias visos šios juostos dramaturginis momentas. Kas dėl Tesos, tai nieko ypatingo nepamatome, o ir regreso šio personažo pateikime nematyti.
Apibendrinant, nes kažkaip manau, kad tikrai čia nėra ką kalbėti apie siužetą ir jo pliusus bei minusus, filmas susižiūri greitai ir tuo pačiu neprailgsta, kas tampa vienu iš didesnių šio pasakojimo kozirių. Tad jeigu jums patiko pirmieji du filmai, šis nieko nuo jų neišsiskiria. O kas visgi nenori pasinerti į banalybių jūrą, geriau apeikite šią juostą kilometriniu žingsniu. Ji nėra verta nei dėmesio, nei laiko, nei tuo labiau – pinigu.
Techninė juostos pusė
Tiek pirmame, tiek ir antrame filme man patiko juostos techniniai sprendimai. Vis tik filmai kainavo vos po 10 milijonų dolerių, bet tam tikrais aspektais atrodė geriau už žymiai brangiau kainavusius panašaus pobūdžio kino projektus. Šioje dalyje irgi viskas atrodo kokybiškai, jeigu žiūrėsime į detalų kameros darbą, tvarkingą vaizdo ir garso montažą, neblogą atmosferą sukuriančią ir tuo pačiu energingą muzikinę palydą ir meninį apipavidalinimą. Filmas iš audiovizualios pusės žiūrisi tikrai maloniai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Žinote, vaidybos prasme niekas nepasikeitė nuo pirmojo filmo, todėl apie kokį nors didesnį progresą šiame plane kaip ir nėra prasmės kalbėti. Bet tai nereiškia, kad aktoriai nesistengė. Jie stengėsi suvaidinti lygiai taip pat, kaip ir ankstesnėse dalyse, dėl to galima žiūrėti į juos iš itin neutralios perspektyvos.
Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, geriausias vaidmuo filme priklauso aktoriui Hero‘ui Fiennesui Tiffinui, kuris nors ir iš pernelyg emocionalios ir pervaidintos pozicijos pateikė Hardiną, bet tai vienintelis įtikinamiau perteiktas personažas visame filme, kuriam bent jau galima jausti kažkokią simpatiją. Užtat Josephine‘a Langford ir toliau tęsia medinį Tesos pasirodymą, kuris ne taip erzina, kaip anksčiau. Matyt, teko priprasti prie jos per paskutinius du filmus.
Taip pat filme galime pamatyti Louise‘ą Lombard, Chance‘ą Perdomo‘ą, Robą Estesą, Mirą Sorvino, Stepheną Moyerą ir kitus aktorius, kurie ne itin ryškiu būdu bandė užpildyti savo pasirodymais kai kurias scenas. Ir vien dėl to, kad jie nebuvo iškelti į pirmą planą, jų vaidyba neatrodė tokia klaiki.
Verdiktas
„After. Kai mes pasiklydom“ – jau trečias romantinėmis banalybėmis perpildytas pasakojimas apie nemirtingą dviejų skirtingų jaunuolių Tesos ir Hardino meilę, kuris savo nuvalkiotoje temoje ir pačiame paaugliškos melodramos žanre neatrodo taip prastai, kaip kai kurie panašaus pobūdžio filmai. Ir nors juosta neleidžia pamatyti visiškai nieko naujo, ko žiūrovai nematė ankstesnėse dviejose Annos Todd knygų ekranizacijose, ji neprailgsta dėl malonios ausims ir akims techninės pusės bei charizmos nestokojančio pagrindinio aktoriaus emocionalaus pasirodymo.
