Apie ką mes čia…

Be galo žavingame Ispanijos mieste prie jūros, San Sebastiane, įvyksta kasmetinis kino festivalis, į kurį susirenka žymiausi kino pasaulio atstovai. Tarp jų yra ir pagyvenęs Rifkinas, kuris atvykęs su žmona į festivalį, atranda tikrą gyvenimo džiaugsmą bei pamato tai, kas akimirksniu priverčia jį apgalvoti tolimesnius gyvenimo siekius.

Kūrinio turinys

Esu matęs beveik visus Woody Alleno filmus ir namie turiu maždaug 33 jo sukurtų juostų DVD (keli kolekciniai leidimai, dėžutės su keliomis juostomis ir atskiri leidiniai), todėl galėčiau pasakyti, jog esu tikrai nemenkas šio žmogaus kūrybos gerbėjas. Ir man asmeniškai jo filmai nesuprastėja dėl to, kuo jis yra kaltinamas, nes pirmiausia man rūpi filmas ir kaip jis yra sukurtas, o ne ką laisvalaikiu nuo kino veikia jį kuriantis žmogus.

Bet, deja, pastaruoju metu tenka vis dažniau nusivilti jo darbais, kurie atrodo vienodi, monotoniški ir neturintys tokio cinkelio, kokį turėjo ankstesnės juostos.

Ne išimtis ir „Rifkino festivalis“, kuriame ne tik nėra jokio išskirtinio siužeto, bet dar ir dialogai nepritraukia jokio dėmesio. Jie bedvasiai, neturintys estetinio šarmo ir tuo pačiu ugnelės, kuri dažnai lydėjo pokalbius Woody Alleno filmuose.

Prisiminkime 2013 metų juostą „Džesmina“ ir palyginkime jos dialogus su vėlesniais šio kino kūrėjo darbais ir taps aišku, kad jis paskutiniu metu išgyvena kūrybinę krizę. Nesakau, kad visi filmai po mano paminėto „Oskaru“ apdovanoto filmo „Džesmina“ yra labai prasti, bet tikrai neprilygstantys 2000 – 2011 metų projektams, o ką kalbėti apie jo karjeros viršūnę 1977 – 1988.

Bet, jeigu tektų išskirti kelis šio filmo pliusus, tai asmeniškai man jais taptų du. Pirmasis – sinefiliškas juostos pamatas, kuris manau privers džiūgauti kiną išmanančius ir mylinčius žmones dėl aibės ekrane paminėtų pavardžių, tarp kurių Jeanas-Lucas Godardas, Federico‘as Fellinis, Pieras Paolo‘as Pasolinis, Francoisas Truffautas, Ingmaras Bergmanas ir kiti. Be to, juostoje yra aptarti dar ir keli be galo svarbūs pasauliniam kinui filmai, kurie taip pat priverčia džiaugtis vidiniam snobui.

Antras juostos pliusas - kelių iš išvardintų dialoguose filmų perteikimas. O kalbu aš apie tokių žymių filmų kaip „Pilietis Keinas“, „Persona“, „Iki paskutinio atodūsio“, „Aštuoni su puse“, „Septintasis antspaudas“ ir kelių kitų juostų ryškiausių scenų perteikimą. Žinote, tai buvo bene įdomiausias viso „Rifkino festivalio“ momentas, dėl kurio ir verta eiti žiūrėti šį filmą į kiną.

Beveik visi veikėjai filme nuobodūs ir neturintys jokio šarmo apart pagrindinio personažo charizmos, nors tai irgi kenkia bendrai dramaturgijai. Bet, kaip ten bebūtų, filmas, manau, nuo to nepagerėtų, nes visgi šiam režisieriui svarbesni yra dialogai, o jie čia tiesiog nykūs.

Tai yra šiek tiek nuviliantis, bet tuo pačiu vidinį kino snobą kažkiek patenkinantis projektas, kuris pakankamai greitai užsimiršta vos tik išėjus iš kino salės. Tad verta jį pamatyti tik dėl mano jau minėtų žymių filmų scenų atkartojimo. Visa kita – pasikartojantis Woody‘is Allenas, kuriuo mes turime tenkintis pastaruosius penkerius metus.

Techninė juostos pusė

Šis, kaip ir kiti Woody Alleno režisuoti filmai, techniškai atrodo panašiai. Viskas pateikta tiesiog tvarkingai ir maloniai tiek akims, tiek ausims. Bet, jeigu tektų išskirti kai ką, būtų aiškūs keli produkcijos dizaino momentai susiję su idealiai atkurtomis scenomis iš legendinių filmų. Ties tuo buvo padirbėta itin preciziškai. Dėl šios priežasties filmas įgavo šiokį tokį individualumą, palyginus su panašiai techniškai atrodančiomis Woody Alleno dramomis.

Aktorių kolektyvinis darbas

Turiu vieną be galo mylimą filmą – „Vakarienė su Andre“, kuriame vieną iš dviejų pagrindinių vaidmenų tada atliko jaunas Wallace‘as Shaw. Bet tai buvo lygiai prieš keturis dešimtmečius, todėl pamatyti šį puikų aktorių senjoro vaidmenyje šioje juostoje buvo išties džiugu. O ir jo vaidyba buvo labai natūrali - tai filmui suteikė žavesio.

Kalbant apie kitus filme pasirodžiusius aktorius, vaidino čia ir Michaelą Garvy‘is, ir Gina Gershon, ir Louisas Garrelis, ir Elena Anaya, bet nei vienas iš jų nesugebėjo prilygti pagrindinio vaidmens atlikėjui, o ir jų įkūnyti personažai buvo visiškai be jokios charizmos. Bet užtat epizodiniai pasirodymai, tarp kurių buvo ir dviejų „Oskarų“ laureatas Christopheris Waltzas, pasiteisino ir tapo geriausiais po Wallace‘o Shaw vaidybinių sugebėjimų demonstravimo.

Verdiktas

„Rifkino festivalis“ – ne toks daugiasluoksnis savo filosofiniais išvedžiojimais bei tuo pačiu ir neturintis didesnio cinkelio naujasis Woody Alleno filmas, kurį gelbėja be galo estetiškai perfilmuotos ir į pasakojimą įtrauktos žymių klasikinių filmų scenos, itin natūrali pagrindinio aktoriaus vaidyba bei sinefiliškas turinys. Tačiau kaip ten bebūtų, atrodo, kad režisierius jau galutinai išsikvėpė įstrigęs savo paties sukurto ir pernelyg dažnai besikartojančio kino rėmuose.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją