O ją mums paruošė vienas iš populiariausių pastaruosius keletą metų JAV siaubo kino kūrėjų Jordanas Peeleʼas. Ar šio tandemo sukurtam projektui pavyko prilygti kraupiam originalui? O gal jie sugebėjo su savo filmu pranokti 1992 metų juostą? Atsakymus į šiuos klausimus netrukus sužinosite.
Apie ką mes čia…
Apie Čikagoje kažkada siautėjantį ir į gatvės legendą seniai pavirtusį „Bitininką“ žino visi, tačiau ne visi išdrįsta apie jį pasakoti. Vieną dieną juo susidomi Entonis Makojus, kurio motina kažkada jau buvo susidūrusi su šiuo maniaku. Tad Entonis nusprendžia išsiaiškinti visą tiesą apie jį, atsistojęs prieš veidrodį ir ištaręs penkis kartus „Bitininko“ vardą. Dabar tiek jam, tiek ir jo šeimai gresia mirtinas pavojus, nes būtent jie ir taps nauju „Bitininko“ grobiu.
Kūrinio turinys
Šis naujasis Jordano Peeleʼo kuruojamas projektas mus turėjo pasiekti dar 2020 metais, bet globalinė pandemija privertė kino studija „Universal“ perkelti juostą į 2021-uosius. Tad belaukdamas su nekantrumu, ką gi čia tokio įdomaus mus pateiks „Pradink“ ir „Mes“ kūrėjas, nusprendžiau atgaivinti atmintį ir pasižiūrėti 1992 metų filmą. Tą padaryti raginčiau ir Jus, nes šis filmas nėra joks perdirbinys, o savotiškas prieš tris dešimtmečius pasirodžiusios juostos tęsinys bei tam tikras serijos „perkrovimas“. Panašiai buvo ir su Johno Carpenterio „Helovinu“, kuris 2018 metais sulaukė tiesioginio pratęsimo, o visos kitos dalys, kurios pasirodė po 1978 metų, buvo ignoruojamos. Tad žiūrėti 1995 ir 1999 metais pasirodžiusių „Bitininko“ tęsinių nereikia, o ir kaip filmai jie yra pakankamai prasti.
Šioje naujoje „Bitininko“ vizijoje mums yra pateikiami keli įdomūs siužetiniai sprendimai. Pirmuoju iš jų tampa paties Čikagos maniako Danielio Robiteilo pravardės „Bitininkas“ ištakos ir jo dramatiškas likimas, kuris ir pavertė šį žmogų į miesto gatvių legendą. Antruoju svarbiu siužeto varikliu tapo nauja „Bitininko“ auka, kurios dėka ir buvo leista pasinerti į šį pasaulį, kuriame karaliauja nenugalimas ir antgamtinės galias turintis pabaisa. Abu šie momentai yra be galo glaudžiai susiję, todėl ekrane yra sukuriama reikiama įtampa bei dramaturgija.
Kalbant apie juostoje pristatytus personažus, tai jie į siužetą buvo įtraukti tikrai tvarkingai, nors ir daugelis iš jų negalėjo pasigirti išskirtine charizma ar labai jau įdomiais veiksmais, ko nepasakysi apie 1992 metų originale pateiktus veikėjus. Bet kaip ten bebūtų, pats „Bitininkas“ pateiktas nepriekaištingai ir šiurpiai, todėl kartais jo pasirodymai leido pasijausti peržiūros metu nejaukiai. Ir, beje, tie epizodiniai pasirodymai pranoko savo baisumais tą reginį, kuris buvo pristatytas pirmame filme. Tad vien dėl to, tęsiniui galima skirti papildomą balą.
Ir jeigu paminėjau siaubą, tai šiame filme siaubo elementų yra žymiai daugiau nei originale. Be to, visi su siaubu susiję epizodai atrodo išties gerai, o ne kaip dažnai būna siaubo filmuose – pritemptai ir nebaisiai. „Siaubo šokliai“ irgi įterpti reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje, tad filmas neprailgsta ir žiūrisi žvaliai.
Ties tuo ir baigsiu, nes, manau, kad geriausiu filmo įvertinimu taps ne mano apžvalga, o apsilankymas kine ir asmeninis pojūtis jame. Tai nėra blogas filmas ir kaip siaubo žanro atstovas jis veikia puikiai, tačiau visgi, palyginti su originalu, Jordano Peeleʼo ir Niaʼos DaCostaʼos vizija pagal tam tikrus parametrus nusileidžia 1992 metų filmui.
Techninė juostos pusė
Pirmas filmas savo laikams atrodė be galo gerai, o ir dabar jį peržiūrėjus, kai kurie techniniai sprendimai man pasirodė visiškai nepasenę. Bet, aišku, nauji laikai ir naujos galimybės leido žymiai geriau atskleisti šios istorijos potencialą. Ir jis buvo atkleistas dėl puikaus produkcijos dizaino ir meninio apipavidalinimo. Specialieji efektai puikūs, dekoracijos, grimas ir kostiumai – keliantys šiurpą, o dinamiškas kameros darbas, be kurio visas pasakojimas nebūtų toks energingas, įtraukiantis.
Be to, tvarkingai filme atrodo ir garso bei vaizdo montažas, o specifinis garso takelis su firmine melodija iš 1992 metų filmo sugebėjo suteikti įtampos jausmą ir šiokį tokį baimės pojūtį.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pirmoje juostoje turėjome nepakartojamą Virginiaʼą Madsen, kurios pasirodymas joje sugeba ilgai įstrigti į atmintį. Deja, bet šis filmas visgi negali pasigirti tokiu pasirodymu, bet tai nereiškia, kad aktoriai čia vaidino prastai. Tikrai ne. Kiekvienas iš filme pasirodžiusių pagrindinių aktorių įtikinamai įkūnijo jiems patikėtus personažus, o tai jau vienas didelis pliusas, nes kartais, kai žiūri kokį siaubo žanrui priklausantį filmą, gali pastebėti pigią ir nenatūralią vaidybą. O čia su tuo viskas yra tvarkoje.
Tad pagirti už gerus pasirodymus galima iš „Akvameno“ žinomą Yahyaʼą Abdulą-Mateeną II-ąjį, originalioje juostoje vieną iš svarbesnių vaidmenų atlikusią ir čia irgi nepasišiukšlinusią Vanessaʼą Williams ir neseniai „Marvel“ kino visatoje sužibėjusią Teyonahą Parris. Būtent šie aktoriai, asmeniškai man, padarė geriausią įspūdį. Ir desertui palikau patį „Bitininką“ Tonyʼį Toddą, kuris ir vėl žibėjo ryškiau už kitus savo kolegas. Visi kiti aktoriai – blankūs, nors ir neblogai vaidinantys, todėl peržiūros metu neteko susidurti su kokiais nors nepatogumais.
Verdiktas
„Bitininkas“ – vizualiai šiurpiau atrodantis ir žymiai daugiau makabriškų elementų turintis, tačiau visgi nesugebantis savo kraupia atmosfera prilygti 1992 metais pasirodžiusiam originalui, kuris ir dabar sukelia ne itin jaukius jausmus. Tačiau dėl tikrai įdomiai parašyto scenarijaus, solidžios režisūros ir neblogų aktorių pasirodymų, juosta suteikia pakankamai kokybišką bei įtampoje laikančią pramogą. Tai ir tampa didžiausiu šio filmo pliusu, nes tikrai ne visi šiuolaikiniai siaubo filmai gali tuo pasigirti.
