Apie ką mes čia…

Ramiai gyvendamas Oregono valstijos miškuose, atsiskyrėlis Robas turi vieną vienintelį draugą pasaulyje – kiaulę, kuri jam padeda ieškoti triufelių, kuriuos jis vėliau parduoda pažįstamam miesto vaikiui. Tačiau vieną dieną Robas yra žiauriai užpuolamas, o jo kiaulė pavagiama. Netrūkus atsigavęs vyras nusprendžia surasti tuos, kurie atėmė iš jo vienintelį draugą ir juos negailestingai nubausti.

Kūrinio turinys

Šios trumpos apžvalgos pradžioje uždaviau klausimą – ar šis filmas sugebės pakerėti žiūrovus. Ir atsakymas į šį klausimą yra dviprasmiškas, nes tikrai ne visi kiną lankantys žmonės mėgsta arthauso tipo kiną, kuris ne tik yra vystomas iš labai lėtos perspektyvos, bet dar ir priverčia mąstyti peržiūros metu. Todėl iš karto perspėju – jeigu tikitės judrios ir lengvai vystomos pramogos bei laukiate iš šio filmo kažko panašaus į „Džoną Viką“, nes iš trumpo šios juostos siužetinės linijos aprašymo gali susidaryti būtent toks įspūdis, „Kiaulė“ tikrai ne Jums. Tačiau meninio ir gilesnio pobūdžio kino mylėtojams tai bus tikrai atgaiva.

Kas man labiausiai patiko šiame filme, tai kaip buvo pristatytas pagrindinis veikėjas Robas, kurio ryšys su kiaule bei uždaras gyvenimo būdas puikiai iliustravo vienatvę ir norą pabėgti nuo supančio pasaulio šurmulio. Kartu tai dar ir buvo tam tikra aliuzija į tai, jog visi mes esame savotiškai vieniši ir kartais mus net sunku atskirti nuo gyvulių. Pats Robas – paslaptingas ir ganėtinai įdomią praeitį turintis žmogus, kuris atsiskleidžia ekrane palaipsniui iš itin lėtos perspektyvos, kad pačiame finale žiūrovas galėtų pamatyti visą jo psichologinį portretą ir nuspręstų, ar jam reikia jausti simpatiją, gailestį ar visgi neapykantą. Ir čia yra vienas svarbesnių šios juostos momentų, nes iki galo nežinai, koks gi yra Robas iš tiesų ir kas šiame pasakojime yra tikrasis blogiukas – jis ar tie, kurie pavogė iš jo kiaulę.

Kalbant apie kitus filmo personažus, tai čia mes turime kelis ryškius, bet irgi daug paslapčių turinčius veikėjus – Amirą, kuris pasiryžta padėti Robui jo kelionėje link užsibrėžto tikslo, bei Dariusą, kurio skleidžiama filosofija ir veiksmas priverčia susimąstyti apie kai kuriuos gyvenimiškus aspektus. Jie, kaip ir Robas, atsiskleidžia palaipsniui, kas irgi tampa šios juostos siužetinės linijos pliusu.

Kaip jau minėjau, tai be galo lėtas filmas, todėl veiksmo čia beveik nėra, bet keli brutalesni epizodai puikiai papuošia visumą. Tačiau maloniausia, jog juostoje pateikta istorija yra be galo tikroviška, todėl neįmanoma nepatikėti tuo, kas vyksta ekrane. Jeigu žmogus gauna į galvą, jis gauna į galvą ir jam tas velniškai skauda. O tai puikiai matosi ekrane, todėl tokių momentų, kuriuos mes gauname tokio tipo kine kaip „Džonas Vikas“, čia nėra. Visgi tai filmas apie tikrus žmonės, o ne apie nenugalimus kovų ir susišaudymų meistrus, kuriems net sunku gauti kokį nors įdrėskimą.

Tad siekdamas išvengti „spoilerių“ ir nenorėdamas daugiau atskleisti apie šios režisieriaus Michaelo Sarnoskiʼio juostos privalumus, galiu tik pasakyti, jog man tai vienas iš geresnių šiais metais kine matytų filmų, kuris užburia savo lėtumu ir pristatytomis mintimis apie žmogiškumą, draugystę ir tam tikrų vertybių trapumą.

Techninė juostos pusė

Pradėjęs žiūrėti filmą net susimasčiau, ar tai nebus dar vienas studijos „A24“ projektas. Kodėl? Kadangi savo stiliumi, niūria spalvų palete ir kai kuriais techniniai sprendimais filmas priminė kelis šios puikios studijos darbus. Bet ne, pasirodo tai su šia studija nieko bendro neturintis projektas, kuris gali pasigirti geru kameros darbu, muzikine palyda, garso ir vaizdo montažu bei dėl herojų kostiumų, dekoracijų, grimo ir šukuosenų be galo pesimistiškai nuteikiančiu meniniu apipavidalinimu. Tad, kaip jau buvau minėjęs, filmas spinduliuoja tikroviškumu ir jis buvo išgautas ne tik dėl istorijos, bet ir dėl kai kurių meninių bei vizualių sprendimų.

Aktorių kolektyvinis darbas

Nors ir kokiuose prastuose filmuose per pastarąjį dešimtmetį vaidina Nicolas Cageʼas, jis tikrai kartais sugeba nustebinti pasirinkdamas keistus, bet tuo pačiu įdomius projektus. Mano paminėti „Džo“ ir „Mendė“ – puikūs to įrodymai. O dabar prie jų galima priskirti ir filmą „Kiaulė“, kuriame, mano nuomone, aktorius atliko bene solidžiausią vaidmenį per daugelį metų. Tad tikiuosi, kad ateityje jam dar ne vieną kartą teks vaidinti tokio pobūdžio kine.

Antro plano aktoriai Alexas Wolffas su Adamu Arkinu taip pat spindėjo ryškiai, todėl ir jų personažai buvo įdomūs ir jie patys buvo įtikinantys ekrane.

Verdiktas

„Kiaulė“ – vienas iš geriausių, jeigu ne pats geriausias per pastarąjį dešimtmetį, Nicolaso Cageʼo filmų, kuriame tiek aktorius, tiek juostos režisierius Michaelas Sarnoskiʼis suteikia žiūrovui palaimą dėl ekrane vystomos keistos, bet itin tikroviškos, filosofinius klausimus gvildenančios bei savo lėtumu žavios istorijos, kurią papuošia dar ir įdomūs techniniai sprendimai.