Ir jo pirmuoju projektu šioje studijoje tapo 2016 metais žiūrovų bei kino kritikų sunaikinto „Savižudžių būrio“ perkrovimas. O tai reiškia, jog naujasis filmas kaip ir neturi nieko bendro su Davido Ayero sukurta prieš penkerius metus pasirodžiusia juosta, todėl jį galima drąsiai eiti žiūrėti net nemačius pirmtako.

Bet ar Jamesui Gunnui pavyko ekranizuoti komiksą taip, kad „Savižudžių būrio“ komiksų gerbėjai, šaunios pramogos kine belaukiantys žiūrovai ir kino profesionalai liktų patenkinti? Tuoj apie tai sužinosite.

Apie ką mes čia…

Pakvipus mirtinai grėsmei, paslaptingoji Amanda Voler nusprendžia surinkti į savo gretas pakvaišusių ir jokios vertės neturinčių nusikaltėlių būrį, kurio tikslu tampa pasaulio išgelbėjimas. Komanda, kurioje atsidūrė vieni didžiausių Gotamo miesto nusikaltėlių, tarp kurių ir Džokerio mylimoji Harlė Kvin, priversta yra dislokuotis vienoje mažytėje saloje, nes kitaip jie patys bus sunaikinti dėl įmontuotų į jų galvas bombų. Tačiau ar jiems visiems pavyks ištrūkti gyviems iš salos, kurioje randasi pasaulį norinčio sunaikinti blogiečio bazė? Sunku pasakyti, nes tai yra tikra savižudžių misija, kurią vykdant bus išties sunku išlikti gyvam.

Kūrinio turinys

Nedaugžodžiaujant, šis filmas – tai tikrai beprotybė. Idealiau ekranizuoto pagal „DC“ komiksus filmo nemačiau nuo Christopherio Nolano „Tamsos riterio“ laikų, nors ir ten, galima sakyti, buvo ne visiškai ekranizacija, o režisieriaus asmeninė Betmeno istorijos vizija, įkvėpta labiau literatūrinių kūrinių, o ne komiksų. Ir ne, nesakau, kad ši juosta yra geresnė už Christopherio Nolano trilogiją, o tiesiog, kad ji, kaip tiesioginė komiksų ekranizacija, yra tikslesnė. O jeigu kažkas paklaus dėl 2019 metų „Džokerio“, tai atsakymas bus paprastas – tai ne komikso ekranizacija. Plačiau apie tai galite paskaityti mano prieš kelerius metus parašytoje apžvalgoje. O dabar apie naują Jameso Gunno filmą.

Kodėl šis filmas yra toks geras? Viskas elementaru – jį sukurti buvo pasamdytas žmogus, kuris mėgsta komiksus, išmano juos ir puikiai supranta, ko nori žiūrovas, eidamas į kiną žiūrėti komikso ekranizacijos. Todėl studija „Warner Bros.“ padarė genialų žingsnį, į režisieriaus kėdę pakviesdama Jamesą Gunną ir dar jam duodama visišką kūrybinę laisvę.

Rezultatas kalba pats už save. Be to, šis filmas pozicionuoja save kaip teisingą „Savižudžių būrio“ versiją, kuri neturi nieko bendro su 2016 metų pasityčiojimu. Vienu žodžiu – užmirškite, kas buvo 2016-ais ir žiūrėkite tik šią versiją, kuri kala į klyną nuo pat pirmų minučių.

Didžiausiais šios juostos pliusais tampa keturi elementai – veikėjai, režisūra, istorija ir cenzas.

Pradėkime nuo veikėjų. Visi iki vieno puikūs ne vien dėl jų charizmatiško pateikimo ar asmeninių istorijų išryškinimo, bet ir dėl tarpusavio chemijos, kuri buvo juntama kiekvienoje filmo scenoje. O tai leido jais tikėti ir kartu susitapatinti su jais. Tad jaudintis dėl kiekvieno iš jų tikrai galima, o tai yra vienas iš svarbesnių filmo dramaturgijos sudedamųjų dalių.

Na, o kai žiūrovui nerūpi personažai, tai ir filmas praranda didesnę žavesio dalį. Mano favoritais čia tapo pasikeitusi ir žymiai geriau perteikta Harlė Kvin, itin šaunus bei stebinantis Taikdarys, pulkininkas Rikas Flegas bei smagiausias iš visų Karalius Ryklys. Ir nors visi filmo personažai man patiko, bet visgi šis ketvertas buvo nenurungiamas.

Filmo režisūriniai sprendimai irgi stebina. O stebina dėl to, jog surinkus tikrai ne standartinės išvaizdos veikėjus ir kiekvienam iš jų suteikus individualumo, Jamesas Gunnas sugebėjo juos įtraukti į istoriją taip natūraliai, jog kiekvienam iš jų pilnai užteko ekraninio laiko asmeniniam pasirodymui.

Kalbant apie istoriją, tai viskas buvo adaptuota pagal esminį „Savižudžių būrio“ komiksų modelį. Surenkama komanda, jai yra pateikta kažkokia misija, komanda privalo tą misiją įvykdyti. Nieko originalaus, bet užtat kaip ta misija pateikta ir kokiais genialiais dialogais yra papuošti personažai, sunku apsakyti žodžiais, nes tą reikia pamatyti. Ir nors kai kuriais momentais pasakojimo tempas sulėtėja, viskas yra daroma dėl to, kad žiūrovui būtų įdomu stebėti patį pasakojimą dėl gerai ekranui adaptuotos istorijos, o ne vien tik dėl veiksmo.

Ir, aišku, cenzas. Jis šiame filme leido Jamesui Gunnui atsipalaiduoti ir mėgautis filmavimo procesu. Manau, kad jeigu 2016 metų versija būtų su griežtu N-16 (arba „R“), filmas įgautų irgi visai kitokį pavidalą. Aišku, tai nebūtų toks kietas filmas, kaip čia, bet kai kurie makabriškiau pateikti momentai tikrai atrodytų geriau. O čia studija nusprendė žengti „Deadpoolo“ bei „Logano“ pavyzdžiu ir surizikavusi gavo nuostabų rezultatą. Paklausite, ar daug čia žiaurumo? Pakankamai daug, kad silpnesnių nervų žiūrovams būtų išties nejauku.

Apibendrinus pasakysiu tik tiek: tai filmas, kurio mes nusipelnėme ir kuris yra sukurtas su didžiule meile komiksams. Todėl jeigu Jums nepatiko 2016 metų Davido Ayerio vizija, ši juosta privalo patikti vien dėl Jameso Gunno talento. Eisiu dar ne kartą į kiną, o pasirodžius licenciniam Blu-Ray, būtinai įsigysiu į kolekciją.

Techninė juostos pusė

Kas jau kas, bet Jamesas Gunnas tikrai turi puikią vizijonieriaus akį, todėl visi jo filmai atrodo pakankamai įdomiai, bet tuo pačiu, turi išskirtinių bruožų. Ir ši juosta puikiai tą įrodo, nes produkcijos dizainas yra vienas iš įdomesnių, kokį tik man teko matyti komiksais paremtuose filmuose. Jau nekalbant apie meninį apipavidalinimą su išskirtiniais herojų kostiumais, grimu, šukuosenomis bei dekoracijomis.

Taip pat filme groja žaibiškai užvedanti ir itin kietai prie rodomų scenų parinkta muzika, kurią ne tik malonu girdėti, bet ir kuri leidžia juostai įgauti savotiškai išskirtinę atmosferą. Specialiųjų efektų filme yra ir jie irgi pateikti iš itin įdomios pozicijos, ko tikrai nepamatysi standartiniuose blokbasteriuose.

Patiko man ir operatoriaus manevrai, dėl kurių smurtas ekrane liejosi laisvai ir stilingai, lyg žiūrėtum Quentino Tarantino juostą. Tad kameros darbas – taip pat vienas iš įdomesnių šiais metais matytų darbų. Garsas juostoje galingas, kaip ir priklauso tokio pobūdžio kinui, o montažas beprotiškai stilingas ir tuo pačiu energingas, jog neįmanoma nuobodžiauti kino salėje vien dėl to, kaip šis filmas buvo sukaltas į vientisą istoriją.

Aktorių kolektyvinis darbas

Turint tokį aktorių kolektyvą, sunku susimauti. Ir Jamesas Gunnas parinkdamas aktorius vienam ar kitam vaidmeniui nesusimovė. Margot Robbie – bene geriausia ir įdomiausiai pateikta Harlės Kvin versija, Jai‘us Courtneys su Joeliu Kinnamanu vėl pasirodė Kapitono Bumerango ir Riko Flego amplua, bet jų suvaidinti herojai irgi čia pasikeitę į geresnę pusę.

Naujokai, kuriuos įkūnijo Idrisas Elba, Johnas Cena, Michaelas Rookeris, Nathanas Fillionas, Seanas Gunnas, Pete‘as Davidsonas irgi nenuvylė. Be to, filme galima išgirsti Sylvesterį Stallone‘ą bei pamatyti „Oskaro“ laureatę Violą Davis, kuri ir vėl pasirodė kaip Amanda Voler.

Verdiktas

„Savižudžių būrys. Mobilizacija“ – bene geriausia „DC“ komiksų ekranizacija nuo Christopherio Nolano „Tamsaus riterio“ trilogijos laikų, kuri siūlo ne tik pakvaišusį siužetą, smurto perpildytą istoriją, šaunius herojus su įsimintinais bei juoką sukeliančiais dialogais, bet dar ir idealią Jameso Gunno viziją, kuri savo išskirtiniais manevrais skiriasi nuo daugelio komiksais paremtų filmų. Būtent dėl to ši juosta tampa vienu iš ryškiausių 2021 metų kino projektų, kurio tiesiog nevalia praleisti.

Filmo anonsas: