Apie ką mes čia...

Kažkada praradusi motiną, Sem nusprendžia eiti jos keliu ir tapti geriausia pasaulyje samdoma žudike. Vieną dieną ji iš savo darbdavio gauna svarbią misiją, kurią privalo nepaisant nieko atlikti. Bet nutinka viena bėda, kuri akimirksniu apverčia Sem gyvenimą. Dabar ji yra medžiojama ne tik galingų priešų, bet ir savo boso, kuris trokšta jos mirties. Ar merginai pavyks išsisukti? Ar visgi jos dienos yra suskaičiuotos? Greitai į šiuos klausimus bus duotas konkretus atsakymas.

Kūrinio turinys

Kaip mes žinome, pastaruoju metu ekranuose dažnai pasirodo feministinio pobūdžio veiksmo filmai, kuriuose stiprios ir nepriklausomos moterys kovoja su įvairaus plauko agresoriais. Jais dažniausiai tampa niekingi vyrai, kuriuos reikia pamokyti. Tai čia yra būtent toks filmas, kuriame kietos moterys karšo vyrams kailius be jokio gailesčio. Tik yra viena mažytė bėda. Tokių filmų per pastaruosius metus mes matėme labai daug, dėl ko „Parako kokteilis“ nebėra originalus. Ypatingai ir dėl to, jog pats pasakojimo stilius kažkiek pasiskolintas iš žymaus meksikiečio režisieriaus Roberto Rodriguezo juostų bei kelių kitų filmų, tokių kaip 2007 metų „Susišaudymas“.

Filme pokalbiai dažniausiai apsiriboja mintimis apie seksizmą, patriarchatą ir nelygybę, kas tik dar labiau paaštrina ekrane rodomą smurto proveržį, kuris yra nutaikytas prieš kraugeriškus vyrus. O kalbant apie veiksmą, tai jo čia apstu. Tiesa, jo laukti reikia pusvalandį, nes ekrane demonstruojama nuspėjama herojų ekspozicija, po kurios ir prasideda absurdiškai linksma bei daug kraujo turinti susišaudymų fiesta. Ne „Džonas Vikas“, bet tikrai šauniai atrodo kai kurie veiksmo epizodai, kurie tam tikrais momentais sugeba laikyti įtampoje.

Veikėjų filme daug ir jie karikatūriniai arba tiksliau – komiksinio pobūdžio. Ar tai blogai? Manau, kad atsižvelgus, kokiam žanrui ir temai priklauso šis filmas, tai viskas čia yra tikrai gerai. Labiausiai juostoje atsiskleidžia pagrindinė veikėja Sem ir jos mama Skarlet, kurioms nėra lygių tiek kovoje su vyrais, tiek ir atsižvelgus į kitas kovingai nusiteikusias damas. Tad filme matome charizmatiškus ir įtikinamai perteiktus personažus.

Bendrai, nes nesinori man nieko išpasakoti, filmas energingas, nors ir kiek nuvalkiotas. Todėl jeigu Jums patinka tokio pobūdžio kinas, vienkartinį malonumą jis tikrai suteiks, bet ar kada nors norėsite pakartoti šį filmą? Abejoju.

Techninė juostos pusė

Dažnai tokie absurdiški veiksmo žanrui priklausantys filmai negali pasižymėti pernelyg intriguojančiais siužetiniais vingiais, bet užtat stiliumi sugeba papirkti. Ir čia yra vienas iš tokių atvejų, kai forma atrodo šauniau nei pats vidus.

Produkcijos dizainas puikus ir jis nukelia mus į savotišką neoninėmis šviesomis papuoštą pasaulį, kuriame karaliauja žudikų organizacijos. Meninis apipavidalinimas su veikėjų kostiumais, grimu, dekoracijomis ir šukuosenomis tik dar labiau paperka, dėl ko nuobodžiauti tikrai netenka.

Tiesa, prie bendro poveikio prisideda ir pakankamai dinamiškas vaizdo montažas, kurio dėka yra keliama įtampa ekrane, o garso montažas ir muzika, kuri filme sukuria atitinkamą atmosferą, irgi tampa svarbiu juostos efektingumo įrankiu.

Pastebėjimas tik dėl kameros, nes kai kurios veiksmo scenos buvo nufilmuotos kažkaip kreivai ir tuo pačiu keistai, o kartais net joms pritrūkdavo tam tikros energijos. Bet tokių epizodų buvo gal du ar trys per visą filmą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kaip ir priklauso feminisitinio pobūdžio veiksmo filmui, visas dėmesys čia atitenka moteriškam aktorių kolektyvui, kuris spinduliuoja energija ir savotišku šarmu. Pagrindinį vaidmenį atlikusi „Galaktikos sergėtojų“ ir naujų „Džiumandži“ dalių žvaigždė Karen Gillan mano nuomone puikiai susidorojo su jai patikėtu personažu, dėl ko išties nesunku yra ja patikėti. Ir kalbu ne vien apie dialogų scenas, bet ir veiksmo perpildytus epizodus, kuriuose jai tenka pademonstruoti savo fizinius sugebėjimus.

Antraplaniuose vaidmenyse filme pasirodo aibė žinomų kino veidų, tokių kaip „Sostų karuose“ ir „300“ išpopuliarėjusi Lena Headey, „Amerikietiškos siaubo istorijos“ žvaigždė Angela Bassett, tarptautinio kino ikona Michelle Yeoh, blokbasteriuose dažnai pasirodanti Carla Gugino ir puikų charakterinį „Oskarui“ nominuotas aktorius Paulas Giamattis.

Tad kolektyvas tikrai rimtas ir jis ganėtinai gerai vaidino, dėl ko iš mano pusės tikrai nėra jokių priekaištų tam, kaip jų įkūnyti personažai atrodė kino ekrane.

Verdiktas

„Parako kokteilis“ – itin daug feministinio kino bruožų turintis veiksmo trileris, kuris kartais primena įvairiausių žinomų šio žanro atstovų mišinį, bet tuo pačiu eina savo individualiu, nors ir kažkiek banaliu keliu. Tai kūrėjams netrukdo pristatyti dar ir stilingą išorę bei beprotiškai kruvino veiksmo kupiną reginį. Be to, juosta paperka ir aktorių kolektyvu, kurio flagmanu tampa charizmatiška Karen Gillan, nuo kurios pasirodymo tiesiog sunku atitraukti akis.