Apie ką mes čia…
Apalačių takas kiekvienas metais pritraukia minias žmonių dėl be galo įstabių peizažų ir pačios gamtos, kurios apsuptyje žmonės gali ne tik atsipalaiduoti, bet ir atrasti ryšį su ja. Tarp tų žmonių atsiduria ir trys draugų poros, kurios nusprendžia savaitgalį praleisti šiame take ir pasimėgauti vienas kito kompanija. Tačiau jie net nenutuokia, jog aukštai kalnuose gyvena paslaptinga bendruomenė, kuri gali būti labai nesvetinga ir pavojinga, jeigu kažkas sudrums jų ramybę.
Kūrinio turinys
Su pirmąja 2003 metų juosta turiu šiokių tokių prisiminimų, kurie sukelia savotišką nostalgiją. Pamenu, kai teko išsinuomoti VHS kasetę iš šalia namų esančio kiosko ir kartu su keliais draugais padaryti namuose kino vakarą su šiuo filmu, kurio cenzas tada buvo griežtas N-18, o mums - vos po 14 metų. Internetu tais laikais irgi galėjo mėgautis ne visi norintys, todėl tokių filmų peržiūros buvo tam tikras uždraustas vaisius. Ir tada mums tai atrodė kažkas baisaus ir sunkiai net suprantamo, nes tiesiog dar nebuvome matę daug tokio pobūdžio kino projektų.
Tačiau dabar, pasižiūrėjus šį 2003 metų filmą, nes reikėjo šiek tiek pasiruošti naujam, jis pasirodė toks prastas, neįdomus, paviršutiniškas ir tiesiog keliantis elementarų šleikštulį, o ne siaubą. Ir eidamas žiūrėti naujosios dalies, buvau nusiteikęs skeptiškai, nes tikėjausi gauti tokio pat lygio šlykščią skerdynių stiliaus nesąmonę apie kalnuose gyvenančius išsigimėlius. Bet viskas pasirodė kitaip, nei maniau. Ir tuoj paaiškinsiu, kodėl.
Pirmiausia – tai nėra joks ankstesnių dalių pratęsimas, o visiškai nauja vizija ankstesnių filmų tema. Todėl žiūrovas čia gauna ne mutantų vykdomas žudynes, o ganėtinai tikrovišku būdu pateiktą istoriją, kuria nesunku patikėti. Taip, perskaitėte teisingai – filmas pateiktas net labai realistiškai ir, kas svarbiausia, jame yra aiškiai išdėstyta mintis apie tuos, kurie gyvena kalnuose.
Čia žiūrovas gauna atsakymus į daugelį klausimų, susijusių su kalniečiais, o taip pat iš itin vaizdingos perspektyvos gali pasinerti į smurto proveržį, kuris liejasi iš ekrano. Negana to, smurtas yra labai gerai įterptas į rodomą pasakojimą.
Antra – šiame filme daug dėmesio gauna herojai bei jų motyvacija. Ir kalbu aš ne vien apie aukas, kurios čia pateikiamos ne iš mėsos perspektyvos, bet ir apie užpuolikus. Jeigu ankstesnėse dalyse mes turėjome tikras pabaisas, kurios smaginosi žudydamos žmones, tai šiame filme matome tam tikros bendruomenės žmones, kurie žudo dėl nesunkiai paaiškinamos priežasties. Čia nenoriu išpasakoti, ko nereikia, todėl tik pabrėšiu, jog herojai filme pateikti tikrai neblogai ir su jais galima lengvai susitapatinti.
Kalbant apie veiksmą, tai jo čia nėra per daug, bet pakanka, kad žiūrovui nebūtų nuobodu kino salėje. Taip pat viską paryškina ir mano jau minėtas smurto proveržis bei intriga, kurie kelia įtampą, nes nežinai, kas čia mirs, o kam pavyks išsigelbėti.
Bendrai galiu pasakyti, jog man tai žymiai brandesnė ir logiškiau papasakota istorija apie kalnuose gyvenančius kraujageriškumu pasižyminčius žmones, nei tie ankstesni filmai, kuriuose visas dėmesys buvo skiriamas skerdynėms. Šio žanro ir temos gerbėjams – verta pamatyti.
Techninė juostos pusė
Patiko man ir šio filmo produkcijos dizainas. Labai paprastas, mistiškai ir tikroviškai pristatytas pasakojimas, kurio meninis apipavidalinimas iš karto leidžia pasinerti į rodomą istoriją dėl realybės suvokimo ekrane. Ir tas jausmas atsiranda dėl dekoracijų, grimo bei kostiumų. Nepamirštame ir apie kameros darbą, muziką bei garso ir vaizdo montažą, nes jie sukūrė labai baugią atmosferą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Daugelis šios juostos aktorių – tai arba trečiame plane kokiuose nors serialuose vaidinantys jaunuoliai, ar išvis B kategorijos filmuose pasirodantys aktoriai, todėl kažkaip net nesinori čia jų vardinti, nes taip ar taip nežinosite, apie ką eina kalba. Tačiau išskirti filme tikrai yra ką. O kalbu aš apie ekrano veteranus Billą Sage‘ą ir Matthew Modine‘ą, kurių įkūnyti herojai buvo tokie panašūs, o tuo pačiu tokie skirtingi ir pilni emocijų, jog vienas malonumas buvo stebėti jų priešpriešą. Be to, šie aktoriai akimirksniu užgožė visus kitus, dėl ko irgi yra šaunu, nes jie pademonstravo profesionalumą ir patirtį.
Verdiktas
„Lemtingas posūkis: mirties pamatas“ – nesulyginamai geresnis skerdynių tipo siaubo trileris už prieš tai buvusius serijos filmus, kuris ne tik pavergia savo tikroviškumu bei geriau atskleistais herojais, bet dar ir leidžia pasinerti į ganėtinai aiškiai išdėstytą, savo siužetiniais sprendimais patikėti leidžiančią ir tuo pačiu neblogą intrigą išlaikančią istoriją.
Filmo anonsas:
