Apie ką mes čia…
Patekęs į laiko kilpą, buvęs specialiųjų pajėgų karys Frenkas diena iš dienos miršta. Tačiau prieš mirtį jis kartu su savimi nusineša dešimtis blogiukų, kurie kėsinasi į jo gyvybę. Žinoma, po nesuskaičiuotų laiko kilpoje praleistų dienų, vyras nusprendžia rasti būdą, kaip iš viso to ištrūkti. Ar jam pavyks jį surasti? Ar visgi jis bus priverstas amžinybę praleisti nesibaigiančios dienos apsuptyje? Štai kur klausimas, į kurį Frenkui padės atsakyti tik jo sumanumas.
Kūrinio turinys
Esu žiūrėjęs visus Joe Carnahano režisuotus filmus, todėl iš dalies netgi laukiau šios juostos pasirodymo kino teatruose, nes kas jau kas, bet šis kino kūrėjas puikiai moka tarpusavyje suderinti neblogą veiksmą su brutalumu. O to kartais ir užtenka žiūrint paprastą trilerį. Matome kiek nuvalkiotą, nors tuo pačiu intrigą išlaikančią istoriją, kurios cinkeliu tampa siužetinės linijos dinamika.
Jeigu galėčiau sulyginti šį filmą su kokiu nors kitu, tai lyginčiau su tokiais kino projektais kaip „Palm Springsas“, „Švilpiko diena“ ir „Ties riba į rytojų“ bei kompiuteriniais žaidimais. Žinoma, šiuo atveju kalbu apie pačią šio pasakojimo formą ir idėjos pateikimą, o ne istorijas. Tačiau tai netrukdo pasinerti į Joe Carnahano filmą ir mėgautis smagia, beprotiška, nors ir ne tokia ryškia pramoga.
Filmo istorijos principas yra labai giminingas kompiuteriniams žaidimams, todėl manau, kad tiems žmonėns, kurie juos mėgsta, patiks. Na, o tie, kurie nėra itin dideli žaidėjai, galės neįpareigojančiai praleisti kelias valandas su keršto istorija, kuri, beje, turi ir savitų staigmenų. Bet jų neatskleisiu.
Man asmeniškai didžiausiu juostos siužetinės linijos pliusu tapo hiperbolizuoti ir itin karikatūriniai veikėjai, kurie nors ir neatsiskleidžia kaip asmenybės, bet spinduliuoja didele charizma, kuri akimirksniu paperka. O jų motyvacija, veiksmai ir dialogai taip pat leidžia mėgautis. Čia yra toks tipinis „trash“ stiliaus filmų bruožas – dažniausiai tokio pobūdžio juostos tikrai turi labai ryškius personažus ir nykią istoriją.
Techninė juostos pusė
Labai nustebino faktas, jog šiai juostai buvo išleisti net 45 milijonai dolerių. Nepasakyčiau, kad ekrane tie pinigai matėsi. Filme gerai atrodė meninis apipavidalinimas su kai kuriomis išradingomis dekoracijomis, kostiumais ir sukurta aplinka, bet visumoje jokio epiškumo nesijautė net ir veiksmo scenose. Iš kitų kokybiškų techninių filmo aspektų verta paminėti dinamišką kameros darbą, gerai prie rodomų scenų priderintą ir keistą atmosferą sukuriančią muziką ir garso montažą, kuris dažnai gelbėjo užsitęsusias scenas. Vaizdo montažas pernelyg chaotiškas, todėl peržiūros metu galima pasijusti nepatogiai, nes įsijausti į šią istoriją nėra lengva.
Aktorių kolektyvinis darbas
Tenka pripažinti, jog šis filmas nustebina aktorių pasirinkimu. Juostoje pasirodo tikrai ne kokie nors bevardžiai asmenys, o visai žinomi kino ekrano veidai. Pagrindinį vaidmenį atlikęs Frankas Grillo pastaruoju metu dažnai vaidina B kategorijos veiksmo trileriuose, bet karts nuo karto pakliūva ir į aukštesnio lygio projektus. Nepasakyčiau, kad ši juosta yra jau labai aukštos kokybės, bet tikrai pranašesnė už daugelį jo filmų.
Be Franko, filme taip pat pasirodo dar dviejų „Oskarų“ laureatas Melas Gibsonas, dviem „Oskarams“ nominuota Naomi Watts, komedijų aktoriai Kenas Jeongas su Sheaunu McKinney‘iu ir tarptautinės kino žvaigždės Michelle Yoah su Annabelle Wallis. Vaidybos prasme filmas atrodo solidžiai, visi stengiasi kuo įmanoma patraukliau suvaidinti jiems patikėtus personažus.
Verdiktas
„Boss Level“ – tipinis „trash“ stiliaus projektas, kuris pasižymi nenuilstamu veiksmu, brutaliai pateiktomis smurto scenomis, karikatūriniais personažais ir beprotišką siužetinę liniją turinčia istorija. Visi šie išvardyti punktai leidžia žiūrovui patirti pakankamai neblogą ir dinamišką, bet tuo pačiu visiškai greitai užmirštamą vienkartinio naudojimo pramogą.
