Apie ką mes čia…

1981 metais įvyksta kraupus nusikaltimas – jaunuolis Arnis Džonsonas šaltakraujiškai nužudo vieną vyrą. Tačiau teismo salėje vaikinas
prisipažįsta, jog jį buvo užvaldęs demonas, kuris įsakė jam tą padaryti. Ar jis sako tiesą? O gal čia yra tiesiog puikus būdas išvengti bausmės?

Į šį klausimą teisėsaugai padės atsakyti paranormalių reiškinių tyrinėtojai Edas ir Loreina Vorenai, kurie jau ne vieną kartą buvo susidūrę su antgamtinėmis jėgomis.

Kūrinio turinys

Penkerius metus lauktas tęsinys pagaliau pasiekė kino ekranus. Iki to laiko studijos „New Line Cinema“ su „Warner Bros.“ lepino mus keliomis „Anabelės“ dalimis, kurios gavosi išties pakankamai geros, o ir dar spėjo pristatyti finansiškai sėkmingiausią serijos projektą „Vienuolė“.

Tiesa, pastarasis sugebėjo nuvilti daugumą „Išvarymo“ kino visatos gerbėjų, dėl ko kai kurie žmonės labai skeptiškai žiūrėjo ir į šį filmą.

O viskas todėl, jog trečiojo filmo režisieriaus kėdėje atsidūrė ne Jamesas Wanas, o ne itin gero siaubo filmo „Verkiančios moters prakeiksmas“ kūrėjas Michaelas Chavesas.

Tarp skeptikų buvau ir aš, nes be galo mėgstu pirmąsias „Išvarymo“ dalis ir norėjau, kad trečiasis filmas atsidurtų siaubo genijaus rankose.

Tačiau, mano didelei nuostabai, filmas nustebino gerąja to žodžio prasme.

Pirmiausia, ką reikia žinoti, jog ši juosta, kaip ir pastarieji „Išvarymo“ filmai, yra įkvėpta tikros istorijos, kuri įvyko 1981 metais Konektikuto valstijoje. Kaip tik po filmo peržiūros nusprendžiau plačiau pasidomėti šia byla, ir, mano didžiulei nuostabai, filme buvo be galo kruopščiai nupaveiksluotas šis kraupus ir su antgamtiniais reiškiniais susijęs incidentas. Aišku, kūrėjai nuo savęs pridėjo nemažai detalių, kad peržiūra žiūrovui taptų šiurpi ir tuo pačiu įsimintina, bet tai nekeičia fakto, kad visos siužetinės linijos varikliu kaip tik ir tapo Vorenų šeimos byla.

Pats siužetas nėra pernelyg originalus, todėl juostos metu žiūrovų nelauks užsukti siužetiniai vingiai, kaip buvo su pirmais filmais. Bet dėl to nereikia pergyventi, nes šios juostos kūrėjai mums padovanojo klasikinę ir be galo įtraukiančią istoriją apie apsėdimą, viso to pasekmes.

O to išties trūksta šiuolaikiniame siaubo žanre, nes per pastaruosius metus kardinaliai pasikeitė tendencijos ir žiūrovai gauna labai politizuotus ar begalinėmis metaforomis papuoštus projektus. Ir ne, čia nebuvo akmuo į genialios studijos „A24“ daržą, o tiesiog ilgesys tiems paprastiems filmams apie vaiduoklius ar demonus, kurie kažkada buvo laikomi žanro standartu.

Man labai patiko, kaip išsivystė Loreinos ir Edo Vorenų šeimos istorija ir kaip juos čia pavaizdavo. Neišduosiu paslapčių, bet čia jau žymiai labiau subrendę veikėjai, o tuo pačiu, jų kažkiek kitoks pateikimas nei anksčiau davė šios juostos dramaturgijai itin daug ryškių akimirkų. Bet ir be jų buvo dar keli gerai išreikšti veikėjai, kurie taip pat privertė patirti šiokį tokį emocinį sukrėtimą.

Kalbant apie patį siaubą – jo čia buvo daug ir daugelyje vietų jis buvo nenuspėjamas, nes kūrėjai itin atsakingai išdėliojo „siaubo šoklius“. Tad ir išsigąsti filme galima ne vieną ir ne du kartus. Nors man visuomet „Išvarymo“ filmuose labiau rūpėjo pati istorija, bet tenka pripažinti, jog siaubo elementai čia tikrai pagirtini.

Grįžtant prie pasakojimo, tai ir trečioje dalyje jis atrodo irgi patraukliai, dėl ko siužetas vystosi nenuobodžiai ir su šiokia tokia intriga.

Čia, manau, ir sustosiu. Todėl jeigu mėgstate „Išvarymo“ kino seriją ir pasiilgote klasikinio stiliaus siaubo filmų, tenka tik rekomenduoti apsilankyti trečioje „Išvarymo“ dalyje, kuri gal ir neprilygsta pirmiems filmams, bet yra žymiai geresnė už daugelį kitų panašaus pobūdžio juostų. Ir čia tenka pripažinti, jog klydau dėl to, kad skeptiškai žiūrėjau į režisieriaus Michaelo Chavezo kandidatūrą, nes jis pasidarbavo iš peties.

Techninė juostos pusė

Žiūrėdamas pirmuosius „Išvarymo“ filmus visuomet žavėjausi tų filmų vizualiu grožiu, nes jie ne tik sugebėdavo įtraukti į rodomą veiksmą, bet dar ir labai kruopščiai atkurti ekrane tam tikrą laikotarpį, kuriame ir vyko pagrindinis siužetinės linijos veiksmas. Ir šiame filme situacija nepasikeičia. Mes gauname labai kraupiai atrodantį ir tuo pačiu atsakingai pateiktą vaizdą, kuris leidžia mums mėgautis tiek pačiu produkcijos dizainu, tiek ir meniniu juostos apipavidalinimu. Tad dekoracijos, grimas, kostiumai ir šukuosenos atitiko devintojo praeito amžiaus dešimtmečio dvasią.

Muzika juostoje irgi puikiai priderinta prie rodomų scenų, todėl visos peržiūros metu neapleidžia nejaukus ir šiurpą keliantis jausmas, o kai dar visą tą klaikią atmosferą paryškina stiprus garso montažas, tiesiog neįmanoma nesimėgauti iš ekrano pusės sklindančiu siaubu.

Be to, gerai pasidarbavo ir filmo operatorius. Scenos šioje juostoje nufilmuotos dinamiškai, o skirtas papildomas dėmesys įvairioms detalėms tik labiau įtraukia į pasakojimą. Vaizdo montažas tvarkingas ir nesukeliantis jokių priekaištų rodomai ekrane istorijai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Man labai džiugu, kad aktoriai Vera Farmiga su Patricku Wilsonu ir toliau vaidina šioje itin sėkmingoje, bet jau kažkiek net ir pernelyg ilgai užsitęsusioje filmų serijoje. O ir vaidina jie lygiai taip pat gerai, kaip pirmose dalyse, dėl ko, aišku, reikia tik džiaugtis. Jų įkūnyti personažai vis dar gali įtikinti.

Be jų filme taip pat pilna ir kitų puikių pasirodymų, kuriuos mums padovanojo gal ne tokie ir žinomi ekrano veidai, bet ne ką mažesniu talentu pasižymintys aktoriai kaip Ruairis O‘Connoras, Johnas Noble‘as ir Eugenie Bondurant. Todėl trumpai tariant – vaidyba šiame filme yra išties puiki.

Verdiktas

„Išvarymas 3: Velnias privertė mane tai padaryti“ – stebinančiai solidus serijos pratęsimas, kuris gal ir neatrodo taip išradingai, kaip pirmosios dvi Jameso Wano režisuotos dalys, tačiau savo kokybiškai papasakota istorija ir šiurpą keliančiomis scenomis, šis siaubo žanrui priklausantis projektas pranoksta daugelį šiuolaikinių panašaus pobūdžio filmų, kurių be šypsenos veide neįmanoma žiūrėti.

Filmo anonsas:

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)