Apie ką mes čia…
Pramigę reisą į draugų vestuvių puotą tropikų saloje, Sara ir Džeksonas randa kitą būdą ten nuvykti. Juo tampa skrydis mažu lėktuvu. Tačiau įpusėjus keliui iki jų numatyto tikslo, lėktuvo pilotas sunegaluoja ir miršta. Ar porelei pavyks saugiai pasiekti žemę? Ar visgi jų laikas yra suskaičiuotas? Viskas čia priklausys tik nuo sėkmės ir jų išgyvenimo įgūdžių.
Kūrinio turinys
Nepamenu, kada man teko kine žiūrėti tokį nuobodų ir visiškai jokios prasmės neturintį trilerį, kuris net nesugebėjo elementariai sukurti įtampos ekrane. Įtampos, kuri bent jau kažkiek leistų pasimėgauti rodomu reginiu ir kažkiek užglaistytų itin prastas scenarijaus idėjas. Čia galėčiau ir sustoti, bet visgi manau, kad reikia paaiškinti, kodėl šis filmas nėra vertas dėmesio ir kodėl jį reikėtų tiesiog aplenkti kine.
Pirmiausia – tai nuvalkiota bei jau daug kartų matyta idėja apie vieno ar kelių žmonių išgyvenimą ekstremaliomis sąlygomis. Ir aš suprantu, kad sunku sugalvoti kažką naujo, nes kine jau seniai prasidėjo tendencija kartoti tai, kas buvo kažkada sukurta. Dėl to viskas yra gerai, tačiau pikta man dėl kitko.
Manau, kad net turint paprastą idėją, galima ją įgyvendinti originaliau, o ne tiesiog įmesti herojus į neįdomiai atrodančių įvykių sūkurį ir galvoti, kad žiūrovas gaus iš to kažkokią pramogą. Ne, negaus, nes pirmiausia istorija turi žiūrovą sudominti, kad jis bent jau jaustų šiokį tokį ryšį su personažais ir galėtų kartu su jais jaudintis. O tai čia visiškai neįvyksta.
Antra – dialogai. Kas rašė šiam filmui dialogus, aš tikrai nesuvokiu, bet klausant jų atrodė taip, kad tas, kuris rašė scenarijų, prieš tai pasižiūrėjo kelias bukas komedijas bei perskaitė kelis Nicholaso Sparkso romanus ir jie tapo jo įkvėpimo šaltiniu.
Trečia – herojams sunku kažką pajausti, nes tai kartoniniai ir bedvasiai individai, kurių motyvacija ir veiksmų planas kelia labiau šypseną nei susirūpinimą tuo, kas jiems nutinka danguje. Tiesiog, jeigu trumpai kalbant – ant jų likimo žiūrovui turėtų būti nusispjauti, nes jie nesukelia jokios simpatijos nei savo poelgiais, nei kalbomis.
Veiksmo juostoje irgi ne per daugiausiai. Gal dešimt minučių visos siužetinės linijos buvo skirta tam, o ir tas veiksmas kažkaip nebuvo pernelyg suderintas su įtemptais momentais.
Čia ir užbaigsiu, nes nenoriu daugiau skirti laiko šio prasto ir dėmesio neverto filmo aptarimui, kurį nebent galima pasižiūrėti kažkada namie prieš miegą. Kaip migdomieji jis, manau, suveiks idealiai.
Techninė juostos pusė
Nieko ypatingo ir techninėje dalyje. Turime čia vos ne vienos patalpos juostą, tik vietoje kambario matome lėktuvo kabiną. Garso takelis ir garso montažas neblogi, kameros darbas standartinis tokio pobūdžio kinui, o specialieji efektai netrikdė. Vaizdo montažas klaikus ir itin sunkiai leidžiantis bent kažkiek įsijausti į tai, kas yra pateikiama ekrane.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vaidyba filme taip pat šlubuoja. Man patinka aktorius Alexanderis Dreymonas, kurį mes žinome iš serialo „Paskutinioji karalystė“, bet šiame filme jis pademonstravo kažkokį anti-talentą. Visos juostos metu jis elgėsi, kalbėjo ir atrodė ekrane kaip visiškas medis. Ne ką mažiau medinę vaidybą pademonstravo ir jo įkūnytam personažui talkinusi Allison Williams. Žinote, tai irgi prisidėjo prie tokio neigiamo filmo įvertinimo, nes kai aktoriai vaidina neįtikinamai, tai ir žiūrovui yra sunku patikėti tuo, ką jis mato. Vienintelis aktorius, kuris čia pasirodė gal kelioms minutėms ir mano didžiuliai nuostabai, vaidino, buvo Keithas Davidas.
Verdiktas
„Išgyventi virš horizonto“ – be galo prastas, jokios įtampos nesukuriantis, nuvalkiotas idėjas demonstruojantis ir klaikia pagrindinių aktorių vaidyba papuoštas trileris, kuris vietoje žvalios pramogos siūlo nuobodų pusantros valandos reginį.
Filmo anonsas:
