Apie ką mes čia…
Norėdama išpopuliarėti, jauna viename Los Andželo bare dirbanti mergina Franki vieną dieną susipažįsta su ekscentrišku ir paslaptingu Linku, kurį ji nufilmuoja bei įkelia jo išdaigas į internetą. Video akimirksniu tampa „virusinis“, o ji kartu su savo naujuoju draugu – populiarūs. Tačiau Franki net nenutuokia, jog siekiant šlovės, ji sukurs tikrą pabaisą, kuri gali paversti ne tik jos, bet ir kitų žmonių gyvenimus pragaru.
Kūrinio turinys
Kaip tik neseniai pirmą kartą pasižiūrėjau Gia Coppolos debiutinį pilno metro filmą „Palo Alto“, kuris man padarė tikrai neblogą įspūdį, todėl tikėjausi, kad labiau subrendusi ir jau nemenką patirtį įgavusį režisūroje, Gia sugebės kažkuo nustebinti su šia nauja juosta. Bet, deja, to jai padaryti nepavyko.
Pats filmas pozicionuoja save kaip tam tikrą socialinę žinutę perteikiantį pasakojimą, kurio temomis tampa internetas ir jo poveikis visuomenėje. Tad tokiomis pastaraisiais metais populiariomis temomis kaip „atšaukimo kultūra“, „nuomonės formuotojų įtaką jaunimui“, „cenzūros svarba“ ir „neaiškių stabų sudievinimas“ ir yra papuoštas „Meinstrymas“. Tik yra vienas niuansas – visos mano paminėtos temos buvo taip paviršutiniškai perteiktos, jog tiesiog peržiūros metu neįmanoma susikoncentruoti nei į vieną iš jų.
Juosta prasideda labai keistai ir daug žadančiai, todėl stebėti kelių savo požiūriu į visuomenę skirtingų žmonių bendravimą buvo netgi įdomu. Bet čia iki tol, kol neprasidėjo visiškas siužetinės linijos chaosas, kuris neleido susitapatinti nei su vienu iš jų. Blogiausia yra dar tai, jog šios istorijos metu niekas net nebando racionaliai šviesti žiūrovo ar siūlyti jam kažkokių sprendimų aiškiai pateiktoms problemoms, o tik visiškai prastu būdu dar labiau supainioti ir taip painią siužetinės linijos situaciją su neva gudriu manifestu. Deja, nieko gudraus čia mes nepamatome, o tik pylimą iš tuščio į kiaurą.
Patys personažai apart pagrindinio juostos veikėjo Linko yra tiesiog nekokie. Jie neįdomūs, jie neturi beveik jokios motyvacijos, jie nesugeba priartinti mūsų prie pačios juostos metu aptariamos problemos, todėl stebėti Linką, kuris užgožia kiekvieną iš jų, buvo maloniausiu filmo momentu, dėl kurio nesinorėjo palikti kino salės.
Galėčiau dar papasakoti, kodėl šis filmas nesuveikia kaip socialinę žinutę skleidžiantis projektas, bet tada man tektų jau išpasakoti esminius šios juostos siužetinės linijos aspektus. Bet to daryti tikrai nesiruošiu, nors ir koks prastas filmas bebūtų. O ir kalbant apie Coppolų šeimą, atrodė, kad Gia žengs savo tetos Sofios pėdomis, kuri per pastaruosius du dešimtmečius užsitarnavo geros festivalinio kino režisierės statusą. Ir šis filmas aiškiai parodė, kas šeimoje turi talentą, o kas tiesiog bando išsireikšti per ne itin aiškaus pobūdžio manifestus.
Šia gaida ir užbaigsiu savo trumpą apžvalgą, patardamas geriau pasižiūrėti kokį dar nematytą Sofios Coppolos darbą nei švaistyti savo laiką šiam projektui.
Techninė juostos pusė
Didelio susižavėjimo nesukelia ir techninė pusė. Taip, tai ganėtinai blizgantis ir šiokį tokį malonumą akims suteikiantis reginys, bet iš kitos pusės, apart meninio apipavidalinimo ir tam tikrų produkcijos dizaino sprendimų, tai labai chaotiškai sumontuotas, keistais kameros rakursais papuoštas ir nelabai malonų ausims garso takelį dovanojantis projektas. Todėl net ir techniškai jis nesugeba sudominti, o čia jau yra tikrai didelė bėda.
Aktorių kolektyvinis darbas
Taip jau kartais būna, kad vienas talentingas aktorius gali pavogti ne tik visą šou iš savo kolegų, bet dar ir užgožti patį filmą. Ir būtent tai mes matome čia, kai Andrew Garfieldo pasirodymas nustumia į antrą planą viską, ką norėjo ar galbūt tikėjosi parodyti režisierė Gia Coppola. Aktorius per savotiško sociopato ir anarchisto prizmę pademonstravo labai daug emocijų, kurios leido jo vaidinamam personažui gyvuoti ekrane. Ir būtent jo dėka šis filmas neatrodo taip nykiai, kaip atrodytų be jo.
Antraplaniuose vaidmenyse filme galime pamatyti ir kitus pakankamai žinomus veidus kaip Maya Hawke, Natą Wolffą, Jasoną Schwartzmaną ar Johnny‘į Knoxville‘į, bet nei vienas iš jų ne tik, kad neprilygo juostos žvaigždei, bet dar ir nesugebėjo bent jau akimirkai sužibėti ekrane. Tiesiog jie pateikė neįdomius ir jokios charizmos neturinčius veikėjus, ant kurių peržiūros metu nuoširdžiai yra nusispjauti.
Verdiktas
„Meinstrymas“ – filmas, kuriame nors ir yra paliečiamos ganėtinai aktualios ir be galo svarbios šiuolaikiniam žmogui temos, bet savo nuobodžiu pateikimu jis nesugeba sukelti jokio didesnio susidomėjimo rodoma istorija. Tad apart pakankamai gero aktoriaus Andrew Garfieldo pasirodymo, jokių ryškesnių akimirkų ši juosta negali pasiūlyti, nors potencialas čia tikrai buvo įžvelgiamas.
