Apie ką mes čia…

Išgyvenusi ekonominę krizę ir klajojanti po JAV vakarus savo gyvenimui pritaikytame furgone, Fern bando perprasti neįtikėtiną klajoklių gyvenimo būdą, savo kelionėje susipažindama su daugybe įdomių žmonių, kurie jai ne tik atveria akis į kai kuriuos gyvenimo aspektus, bet ir tam tikrais momentais tampa tarsi šeima.

Kūrinio turinys

Iš karto noriu perspėti, jog jeigu ruošiatės eiti į kiną žiūrėti šios tris „Oskarus“ pelniusios juostos, turite nusiteikti labai lėtai vystomam, melancholiškam, liūdnam, emocionaliam ir be galo negatyviam seansui. Visgi tai nišinis filmas, kuriame yra nagrinėjamos labai rimtos ir ne tokios jau patrauklios masiniam žiūrovui temos, kurios vienu ar kitu metu gali sukelti nuobodulį. Todėl jeigu tikitės bent kokios nors pramogos ar lengvesnio pobūdžio peržiūros, manau teks nusivilti. Be to, filme yra gvildenamos nors ir labai aktualios, bet labiau amerikiečiams suprantamos ir jų gyvenimo būdą pristatančios temos, kurias neapsišvietęs žiūrovas vargu ar iki galo suvoks.

Visas dėmesys čia yra sutelkiamas į pagrindinį personažą bei jo pasirinkimą gyventi gamtos apsuptyje ant ratų klajojant po plačius JAV vakarus. Ir ties tuo yra sukuriama visai įtikinamai nuteikianti drama, kuri leidžia nuodugniai pasinerti į rodomą ekrane istoriją su jautriai pateikta socialine žinute. Be to, žiūrovui yra suteikiama labai puiki galimybė suvokti klajoklių gyvenimo būdą ir tai, dėl ko jie pasirinko tokią kasdienybę, kurioje nėra beveik jokių gyvenimą lengvinančių patogumų, kuriais ne tik dauguma iš mūsų naudojasi, bet ir neįsivaizduoja gyvenimo be jų. Ir šiuo atveju net yra pateikiamas akivaizdus retorinis klausimas – kas yra laimingesnis, ar tas, kuris pasirinko laisvę ir gyvenimą be priklausomybės daiktams, ar tas, kurio gyvenimą valdo daiktai? Bet atsakymas nėra jau toks akivaizdus kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Tęsiant apie pagrindinę filmo veikėją, kuri tapo siužetinės linijos epicentru, ji ne tik savotiškai sužavi savo daromais sprendimais, bet ir sugeba sukelti pakankamai daug neigiamų emocijų dėl to, ką jai tenka išgyventi ir kodėl ji yra ten, kur yra. Tad visos jautriausios filmo temos buvo paliestos būtent dėka šio personažo, kuriam neįmanoma nejausti pagarbos ir liūdesio. O ir iš jos matomos perspektyvos socialiniai JAV visuomenės aspektai irgi tapo labai svarbiu ir peno apmastymams sukeliančiu momentu, kuris atskleidžia tą nenuspalvintą šios „galimybių šalies“ tikrovę.

Daugiau nieko atskleisti apie šį filmą nenoriu, bet po jo peržiūros iš karto nusprendžiau įsigyti knygą, kuria jis buvo paremtas, nes manau, kad ten bus pateikta dar daugiau įvairiausių niuansų iš klajojančių žmonių po JAV vakarus gyvenimo. Bet visumoje, susipažinti su tokiu gyvenimo būdu ir filme rodomų žmonių kasdienybe galima labai puikiai. Svarbu įsijausti į pasakojimą ir kartu jo eigoje pajusti tai, ką ir norėjo mums juo pasakyti režisierė Chloe Zhao.

Techninė juostos pusė

Tikrai ne visos dramos sugeba dideliame ekrane suteikti kažkokį ypatingą reginį, kuris ženkliai pranoktų peržiūrą namie. Tačiau „Klajoklių žemė“ yra vienu iš tų filmų, kurį žiūrėti kine yra vienas didelis malonumas dėl ypatingų techninių sprendimų, kurie ir leido maksimaliai pasinerti į šią jaudinančią istoriją. Ir vienu iš tų sprendimų tapo „Oskarui“ nominuotas operatoriaus darbas. Jo dėka žiūrovas ne tik akimirksniu yra perkeliamas į beribius JAV vakarus, bet dar gauna puikią galimybę pasigrožėti šauniai kameros apčiuoptais gamtos privalumais.

Melancholiškai šio pasakojimo atmosferai paryškinti buvo puikiai prie rodomų scenų priderintos kompozitoriaus Ludovico Eunaudi parašytos muzikinės kompozicijos. Taip pat pagirti derėtų ir kiekviename kadre natūralumu trykštantį meninį juostos apipavidalinimą bei solidų garso ir vaizdo montažą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindinį vaidmenį atlikusį Frances McDormand ne tik pelnė „Oskarą“ geriausios aktorės kategorijoje, bet dar ir triumfavo kaip prodiuserė už geriausią metų filmą. Tačiau esminiu laimėjimu jai šiuo atveju tapo daugiausiai kino istorijoje „Oskarui“ nominuotos Meryl Streep pranokimas. Dabar iš gyvų aktorių vienintelė Frances turi tris „Oskarus“ už geriausią moterišką vaidmenį, kai tuo tarpu Meryl yra gavusi tik du, o trečią už antraplanį vaidmenį. Bet kaip ten bebūtų su tais apdovanojimais, aktorė suvaidino tiesiog fenomenaliai.

Visi kiti filme pasirodę žmonės – tai tikri klajokliai, dėl ko žinoma bendras šio pasakojimo efektas yra toks tikras, jaudinantis ir įtikinamas.

Verdiktas

„Klajoklių žemė“ – melancholiškai nuteikiantis ir be galo atvirai pateikiantis ne tokią jau ir spalvingą bei džiaugsmu trykštančią JAV kasdienybę, kurioje atsiduria labai daug žmonių. Todėl nenuostabu, jog toks tikslus, žmogiškus jausmus paliečiantis ir itin jautrus žvilgsnis į daug ką praradusių žmonių gyvenimus sugebėjo pakerėti JAV kino meno ir mokslo akademijos narius bei pelnyti prestižinį „Oskarą“ geriausio metų filmo kategorijoje.