Tiesa ta, jog tikrovėje jokia Emily Rose neegzistavo. Šis filmas buvo sukurtas pagal tikras egzorcizmo apeigas ir po 67 jų seansų mirusios merginos Anneliese Michel gyvenimą.
Jos istorija įkvėpė daug filmų ir teorijų apie piktųjų dvasių apsėstus žmones, nes buvo sukėlusi visuomenėje tikrą paranoją.
Tačiau merginos mirtis didele dalimi nebuvo laikoma ta kaina, kurią teko sumokėti už tai, kad egzorcizmo praktika buvo taikoma labiau mokslinį, o ne tikėjimo pagrindą turintiems negalavimams gydyti. Ji taip pat buvo kur kas šiurpesnė, negu vaizduoja tuo paremti filmai.
Anneliese, kurios tikrasis vardas ir pavardė buvo Anna Elisabeth Michel, gimė 1952 metais ir užaugo Bavarijoje, Vakarų Vokietijoje. Jos šeima buvo uolūs katalikai.
Kartu su tėvais ir dar trimis seserimis ji dukart per savaitę eidavo į mišias, o mokslo draugai ją apibūdindavo kaip užsisklendusią ir labai religingą.
Iki 16 metų jos gyvenime nebuvo nieko neįprasta. Tačiau po to jis pradėjo dramatiškai keistis.
Kai Anneliese suėjo 16 metų, ji patyrė nedidelį priepuolį, kuris išprovokavo virtinę psichinių simptomų, rodžiusių, kad ją ištiko epileptinė psichozė.
Kartais jai prasidėdavo nekontroliuojamų judesių priepuoliai, taip pat haliucinacijos. Jai diagnozuota depresija ir skirti vaistai, tačiau per kelerius metus jos būklė nepagerėjo.
Paauglė buvo paguldyta į psichiatrijos ligoninę su viltimi, kad šioje įstaigoje ji sulauks geresnės pagalbos. Tačiau balsai, kuriuos ji girdėdavo, tapo agresyvesni, o jos konvulsijos vis dažnėjo.
Anneliese liko psichiatrijos ligoninėje, tačiau jos būklė negerėjo, o depresija skatino vis sunkesnes haliucinacijas.
Ji tvirtino aplinkiniuose objektuose reginti „velnio fizionomijas“ ir girdinti nežinomus balsus, sakančius, kad ji būna prakeikta, kai meldžiasi.
Ją taip pat akivaizdžiai pradėjo erzinti tokie krikščioniški simboliai kaip Nukryžiuotasis.
Šiomis aplinkybėmis jos simptomai neturėjo jokio medicininio pagrindo, nors ir darė jai tokį patį poveikį. Tai paskatino jos šeimą kreiptis pagalbos ne į gydytojus, o į Bažnyčią.
Po kiek laiko su draugu, organizuojančiu piligrimines keliones, mergina kartu su savo šeima išvyko į Šv. Damiano bažnyčią Italijoje.
Tenai Anneliese bandė įžengti į maldos namus ir atsigerti vandens iš švento šaltinio, bet jos kūnas jai neleido to padaryti.
Ji teigė, kad žemė aplink šventovę yra karšta tarsi ugnis, ir ji negalinti prieiti prie bažnyčios. Ji taip pat negalėjo žiūrėti į jokius šventus paveikslus, tvirtindama, kad jie yra pernelyg ryškūs jos akims ir ji kaskart turinti nuo jų nusisukti.
Paauglės šeima įsitikino, kad ji yra užvaldyta velnio, ir kad jai reikalinga dvasininkų pagalba.
Pacientę gydė ir gydytojas, ir kunigai
Nors Anneliese buvo paskirtas naujas vaistų kursas, jos šeima pradėjo ieškoti kunigo, kuris galėtų atlikti egzorcizmo apeigas ir išvaryti iš jos piktąsias dvasias.
Tai buvo sena, atgyvenusi praktika, kurios Bažnyčia paprastai nenaudodavo. Tačiau veiksmas vyko 8-ajame dešimtmetyje, ir tėvai pradėjo ieškoti dvasininko, kai visame pasaulyje išpopuliarėjo filmas „The Exorcist“ („Egzorcistas“).
Kol vyko paieškos, Anneliese būklė blogėjo toliau. Ji pradėjo siautėti, urgzdavo ir pratrūkdavo keiksmais, valgydavo vabalus ir žalodavo save.
Jai buvo skirtos didesnės vaistų dozės, kurias ji vartojo tuo pat metu, kai prasidėjo demonų išvarymo ritualai.
Kunigas Ernstas Altas, su kuriuo šeima konsultavosi, pripažino, kad Anneliese neserga psichine liga, ji yra užvaldyta piktųjų dvasių.
Šventikas padėjo tėvams susisiekti su kunigu Arnoldu Renzu, kuris, savo ruožtu, gavo vietos vyskupo leidimą atlikti egzorcizmo apeigas.
Reguliarūs egzorcizmo seansai truko dešimt mėnesių. Jie vyko kartą ar du per savaitę, iki keturių valandų, kol galiausiai 1976 metų liepos 1 dieną Anneliese savo namuose mirė.
Oficiali jos mirties priežastis buvo organizmo išsekimas ir dehidratacija. Dar prieš egzorcizmo seansus jos elgesys buvo toks nestabilus, jog ji atsisakydavo valgyti. Autopsijos metu taip pat buvo nustatyta, kad dėl nuolatinio klūpojimo jai buvo lūžę keliai.
Artėjant gyvenimo pabaigai, Anneliese tiek daug badavo, jog svėrė vos 30 kg. Maža to, jos konvulsijos buvo nebegydomos, nes jos šeima ir ji pati prarado tikėjimą vaistais.
Kai Anneliese mirė, kunigai padarė išvadą, kad egzorcizmas buvo sėkmingas, o ji mirė nuo įtampos, kurią sukėlė demonų pasitraukimas iš jos kūno.
Spauda ir valstybės prokuroras turėjo skirtingą nuomonę dėl to, kas įvyko. Pati Bažnyčia tiesiogiai į teismo procesą nebuvo įtraukta. Kaltinimai dėl nužudymo per neatsargumą buvo pateikti Anneliese tėvams bei kunigams E. Altui ir A. Renzui. Jie buvo kaltinami tuo, kad leido Anneliese numirti, nors likus vos savaitei iki jos mirties dar turėjo galimybių išsaugoti jos gyvybę.
Nepaisant įstatymų, kurių laikėsi Bažnyčia, teismas pareikalavo sulaužyti kai kurias slaptumo priesaikas, duotas prieš egzorcizmo seansus.
Teismo metu gynyba paleido garso įrašą, kuriame buvo girdėti agresyvus Anneliese urzgimas. Kunigai pareiškė, kad tai yra demonų, besipešančių dėl jos sielos, balsai.
Bylos kaltinamieji – Anneliese tėvai ir abu kunigai – buvo pripažinti kaltais dėl nužudymo per neatsargumą, bet įkalinimo išvengė.
Jų bausmės buvo atidėtos neribotam laikui, o tai reiškė kur kas lengvesnį nuosprendį, negu siekė kaltintojai.
Teismo pradžioje prokurorai valstybės vardu prašė, kad niekam nebūtų skirtos realios laisvės atėmimo bausmės, nes tėvai ir taip jau daug prisikentėjo. Su egzorcizmu susijusius kunigus jie siūlė nubausti baudomis.
Nors leidimą egzorcizmui davęs vyskupas atsisakė pasirodyti teisme, jis tvirtino nieko nežinojęs apie Anneliese sveikatos būklę, kai jos tėvai maldavo leisti pradėti egzorcizmo procesą.
Anneliese buvo palaidota, tuomet po dvejų metų ekshumuota, kad būtų perkelta į geresnį karstą, ir dar kartą deramai perlaidota. Dabar Anneliese kapavietė yra virtusi piligrimine vieta.
Ji iki pat savo gyvenimo pabaigos meldėsi, kad būtų išgelbėta. Ji troško įveikti demonus, nors jie egzistavo tik labai ligotoje jos psichikoje.
Mergina, kurios istorija sukrėtė pasaulį, mirė 1976-aisiais, po trijų metų, kai pasirodė „Egzorcistas“. Tačiau ir po daugelio metų jos dramatiška ir siaubinga gyvenimo istorija įkvepia daug filmų apie piktųjų dvasių išvarymus.
„Emilės Rouz egzorcizmas“ parodo šokiruojančią baimę, kurią teko išgyventi realiai merginai, konvulsijas ir gyvulišką urzgimą.
Tuo tarpu vokiečių režisuotame filme „Requiem“ tragiškai normaliu žvilgsniu žvelgiama į ploną ribą tarp epileptinių haliucinacijų ir tikėjimo pakurstytos paranojos dėl demonų apsėdimo.
