Būtent pirmasis karantinas ir paskatino mane peržiūrėti visus įdomiausius 2018 – 2019 metų serialus kaip „Stebėtojų lyga“ (angl. „Watchmen“), „Berniukai“ (angl. „The Boys“), „Sekso terapija“ (angl. „Sex Education“), „Pinigų namai“ (angl. „Money Heist“), „Šnipas“ (angl. „The Spy“) ir dar daug kitų, kuriuos išvardinti reikėtų dar kelių lapų.
Aišku, mano meilė serialams dar labiau išaugo, todėl net ir pasibaigus karantinui, reguliariai pradėjau žiūrėti visokiausias naujienas ir tuos projektus, kurie man atrodė įdomūs.
Jų buvo daug, tačiau tik maža dalis padarė man didžiulį įspūdį. Ir dar kartą pasikartosiu – kalbu apie naujienas, o ne tuos projektus, kurie turi po kelis sezonus kaip kokia „Karūna“ (angl. „The Crown“) ar „Paveldėjimas“ (angl. „Succession“).
Toks nemenkas peržiūrų bagažas paskatino sudaryti įdomiausių bei geriausių šiais metais matytų originalių istorijų sąrašą, kuriuo noriu su Jumis pasidalinti. Čia rasite dešimt serialų, kuriuos paskirsčiau pagal platformas, kuriose juos man teko žiūrėti, todėl jokių vertinimų su vietomis, kuris serialas yra geriausias – nebus. Galiu tik užsiminti, jog mano nuomone, geriausiu mini serialu šiais metais tapo „Valdovės gambitas“ (angl. „The Queen‘s Gambit“), o ilgai trunkančiu – ketvirtasis „Karūnos“ (angl. „The Crown“) sezonas.
Tikiuosi, kad šiame sąraše atrasite kažką nematyto, kas ir jums suteiks labai smagias akimirkas prie televizoriaus ekrano, kaip atsitiko man.
O štai ir serialų dešimtukas:
„NETFLIX“:
„Valdovės gambitas“ (angl. „The Queen‘s Gambit“)
Šį rudenį „NETFLIX“ tiesiog stebino savo išskirtiniais ir originaliais projektais, kurie atkeliavo ne vien iš JAV, bet ir kitų pasaulio šalių, dėl to išties yra džiugu, nes atsirado puiki proga įvertinti skirtingų tautų kino ir televizijos virtuvę. Tačiau, aišku, kaip ten bebūtų, visgi didžiausias dėmesys atitenka amerikiečių kūrybai, kuri kartais šlubuoja, o kartais pranoksta visus lūkesčius.
Ir vienu iš tokių pranokusių visus įmanomus lūkesčius projektų tapo iš septynių serijų susidedantis miniserialas „Valdovės gambitas“ (angl. „The Queen‘s Gambit“), kurio pamatu tapo 1983 metais pasirodęs Walterio Teviso feministinio pobūdžio romanas.
Serialo istorija sukasi aplink vaikystėje tėvų netekusią Betę Harmon, kuriai buvo lemta atsidurti vaikų namuose. Būtent ten ji atranda aistrą šachmatams, kurie tampa neatsiejamu jos gyvenimo palydovu, taip pat būsimos šlovės priežastimi. Betė su kiekviena nauja partija ir nauja pergale prieš labai stiprius priešininkus suvokia, jog ji yra neįveikiama. Tačiau, ar jos genialumas netaps jos pačios priešu, kuris neleis jai susikurti tokio gyvenimo, apie kurį ji svajoja? Štai kur iškyla didžiausias klausimas svarbiausioje jos gyvenimo dvikovoje – dvikovoje su savo prigimtimi.
Taip, aš labai drąsiai vadinu šį nuostabų pasakojimą ŠEDEVRU, nes jis toks ir yra dėl dviejų labai paprastų priežasčių – scenarijaus ir itin stiprios dramaturgijos, kuri gaubia kiekvieną iš septynių serijų nuo pradžios iki pat paskutinės scenos. Tad bendrai visi epizodai pavirsta į vieną didžiulę šachmatų partiją, kurią mums, žiūrovams, tenka sužaisti ir galiausiai patirti neregėto masto katarsį. Tačiau, kad jį patirtume, reikia į šoną padėti visus pašalinius daiktus ir visiškai pasinerti į šio pasakojimo vingrybes. Tai ne pramoginis projektas, todėl net vienas praleistas žodis ar scena gali sugadinti bendrą įspūdį.
Kiekvienas epizodas – tai naujas žingsnis arba tiesiog ėjimas, todėl jie net pavadinti šachmatų terminais. Kas nesidomi šiuo žaidimu, tai ne bėda, nes visi atsakymai bus duoti peržiūros metu – į tai, kaip vienoje ar kitoje situacijoje veikia varžovai ir kaip atrodo bendras žaidimo principas. Be to, įdomiai atrodo ir pačios varžybos, kuriose tenka susidurti labai stipriems priešininkams. Aš, kaip žmogus, kuris moka žaisti šį žaidimą ir kažkada mokyklos laikais lankęs tiek šachmatų pamokas, tiek dalyvavęs vietinės reikšmės varžybose, gavau įtampos kupiną reginį, nes žiūrėti į tai, kaip du žmonės savo protiniais sugebėjimais bando pranokti vienas kitą, yra išties labai įdomu.
Tačiau ne šachmatai čia yra svarbiausias akcentas. Didžiausias dėmesys yra skiriamas pagrindinio personažo dramai. Betė Harmon - tai išties daugiasluoksnis ir be galo gilus personažas, kuriame galima įžvelgti pakankamai daug įvairiausių žmogiškų silpnybių bei stereotipų, kuriais pakankamai dažnai vadovaujasi vieni ar kiti žmonės. Betė tiesiog nepriekaištingai atsiskleidžia mums bei parodo visas savo ydas bei privalumus taip, jog neįmanoma jos nepamėgti nuo pat pirmos šio pasakojimo serijos. Be jos, čia turime ir kitus puikius veikėjus. Ir kalbu ne vien apie ją supančius artimus žmones, bet ir apie varžovus, su kuriais merginai tenka kovoti. Iš jų paminėčiau ypatingiausią jos priešininką – Vasilijų Borgovą, kuris tapo didžiausiu jos gyvenimo iššūkiu.
Seriale yra dar daug kitų temų, kurias noriu palikti paslaptyje, ne asmeniškai man kai kurios iš jų buvo labai netikėtos ir itin įdomiai perteiktos, jog peržiūra tam tikrais momentais įgaudavo visai kitokias spalvas.
Išoriškai nepriekaištingas reginys, kurį puošia labai kruopščiai atliktas produkcijos dizainas ir aišku akis kerintis meninis apipavidalinimas. Trumpai tariant – dėl kostiumų, dekoracijų ir laikotarpio perteikimo – tikras saldainis. O kokia čia nuostabi muzika. Tiesiog... Trūksta žodžių apibūdinti šio projekto svajingą garso takelį. Kameros darbas, garso ir vaizdo montažas irgi be priekaištų.
Aktoriais irgi negalima nesižavėti. Talentinga ir manau visai netolimoje ateityje „Oskarą“ pelnysianti Anya Taylor-Joy šiais metais mus jau trečią̨ kartą malonina savo pasirodymu. Ji puikiai suvaidino filme „Ema“ (ang. „Emma“) bei tikrai įsimintinai pasirodė̇ nykiame komiksais paremtame projekte „Naujieji mutantai“ (angl. „New Mutans“), tačiau čia yra visai kitas pilotažas. Vaidyba pasakiškai stipri ir tokia įtikinama, jog nei vienai akimirkai nesuabejoji jos įkūnyta veikėja.
Kiti aktoriai, kuriems jaučiau simpatiją, buvo mano labai mylimas lenkų aktorius Marcinas Dorocinskis bei Marielle Heller, kuri taip pat pasirodė iš įsimintinos perspektyvos. Be to, čia buvo galima pamatyti ir tokius žinomus veidus kaip Thomasą Brodie-Sangsterį, Harry'į Mellingą ir Billą Campą.
Apibendrinant, „Valdovės gambitas“ – tai ne tik unikali proga iš itin įdomios perspektyvos susipažinti su šachmatų žaidimu, bet ir pamatyti, kaip galima iš tokios paprastos temos sukurti gilų, daugiasluoksnį ir pakankamai pamokantį pasakojimą, kuriame atsiranda vietos ir labai gerai atrodančiai vieno žmogaus dramai.
„Paskutinis šokis“ (angl. „The Last Dance“)
Augant 90-aisiais, visame pasaulyje žinomiausiais Michaelais, į kuriuos visi norėjo lygiuotis, buvo du – pop muzikos karalius Michaelas Jacksonas ir krepšinio Dievas Michaelas Jordanas. Ir jeigu vienas pakankamai neseniai gavo labai kontraversiškai vertinamą „HBO“ dokumentinį filmą „Paliekant Neverlandą“ (angl. „Leaving Neverland“), tai kitas gali džiūgauti dėl daugelį žmonių pakerėjusio „NETFLIX“ platformoje pasirodžiusio hito „Paskutinis šokis“ (angl. „The Last Dance“).
Šio dokumentinio serialo epicentru tapo dviejų dešimtmečių atkarpa, kai jaunas ir daug žadantis vaikinas iš Vilmingtono Michaelas Jordanas tapo tikra sensacija krepšinio pasaulyje bei žmogumi, kuris ne tik 90-aisiais diktavo savo žaidimo sąlygas aikštelėje, bet ir madas už jos ribų, jog kiekvienas norėjo būti kaip Maikas.
Nemanau, ar verta daug rašyti apie tai, kokia krepšinio ikona yra Michaelas Jordanas. Visgi dauguma žmonių, net ir tie, kurie nesidomi krepšiniu, tai žino. Ir šis filmas puikiai parodo Michaelo legendos gimimą. Tačiau, kaip ten bebūtų, juosta ne vien tik sukasi aplink šį žaidėją ir Čikagos „Bulls“ komandos lyderį, bet ir apie kitus tuo laikotarpiu su juo komandoje žaidžiančius profesionalus kaip Scottie‘is Pippenas, Tonis Kukočius, Steve‘as Kerras ar Denisas Rodmanas. Mes taip pat gauname įdomiai perteiktą vaizdą ir apie tai, kokia gi buvo ta legendinė 90-ųjų Čikagos komanda, prieš kurią lenkėsi visi kiti.
Seriale yra pateikta krūva informacijos ir apie patį 1980-2000 laikotarpį ir tuos, kurie karaliavo po krepšiu NBA lygoje. Tokia pilna ir labai aiškiai išdėstyta istorija leidžia pasinerti į šios sporto šakos užkulisius ir pamatyti tuos vaizdus ir įrašus, kurie nebuvo viešai prienami kelis ilgus dešimtmečius. Tokia duoklė šiam sportui ir aišku Čikagos komandai yra neįkainojama. Ypatingai tiems, kurie gyveno tais laikais ir buvo viso to dalyviais. Tad nostalgijos 90-iems ir Čikagos „Bulls“ dominavimui NBA gausite su kaupu.
Apart krepšinio niuansų, varžybų ir pačių žaidėjų, šiame iš dešimties serijų susidedančiame seriale žiūrovas turi galimybę išvysti ir kitus, už aikštelės ribų vykstančius reikalus. Tas liečia ir reklamą, ir pačią dramą tarp kai kurių žmonių bei aišku įdomiausias rodomo laikotarpio tendencijas, apie kurias pasakoja ne vien gyvos krepšinio legendos, bet ir žmonės, kurie buvo glaudžiai susiję su tais įvykiais. Kalbu aišku apie sporto žurnalistus, gerbėjus, tarp kurių įvairios muzikos ir kino pasauliams priklausančios žvaigždės, bei gimines.
Seriale netrūksta ir dramaturgijos, kuri kiekvienoje serijoje sudėliota nepriekaištingai, kad mes turėtume galimybę ne tik mėgautis reginiu, bet ir jaudintis dėl to, kas yra rodoma ekrane. Tad tas bėgiojimas iš vienos laiko juostos į kitą buvo tiesiog superiniu sprendimu norint išryškinti viename ar kitame epizode pateikiamą problemą.
Iš techninių niuansų nieko naujo nepamatysime, nes vizualiai tai yra labai standartiškai atrodantis dokumentinis projektas. Tad pagirti čia galima būtų vaizdo montažą ir aišku nuostabų garso takelį, kuris visuose epizoduose laiko reikiamoje įtampoje.
Be krepšinio legendų kaip Michaelas Jordanas, Denisas Rodmanas, Kobe‘is Bryantas, Reggie‘is Milleris, Karlas Malone‘as ar Magicas Johnsonas, mes galime pamatyti ir tokias žvaigždes kaip Spike‘as Lee, Justinas Timberlake‘as, NAS, Leonardas DiCarpio ar net patį JAV prezidentą Baracką Obamą.
Tad, apibendrinant, pasakysiu, jog tai yra išties nuostabiai įgyvendintas projektas, kuris suteiks džiaugsmo tiems žmonėms, kurie gyveno Michaelo Jordano ir Čikagos „Bulls“ dominavimo eros laikais. Tai yra didžiulė nostalgija ir dar kai tu esi jos dalimi, tai yra tiesiog nerealus jausmas.
„Bli dvaro šmėklos“ (angl. „The Haunting of Bly Manor“)
Prieš du metus visus nustebinęs „NETFLIX“ platformoje pasirodžiusia iš devynių epizodų susidedančia siaubo drama „Namo ant kalno šmėklos“ (angl. „The Haunting of Hill House“), režisierius ir scenaristas Mike’as Flanagan’as, kurio darbai „Daktaras miegas“ (angl. „Doctor Sleep“), „Okulus“ (angl. „Oculus“) ir „Ouija: Blogio pradas“ (angl. „Ouija: Origin of Evil“) kalba patys už save, sugrįžta su antruoju sezonu – „Bli dvaro šmėklos“ (angl. „The Haunting of Bly Manor“).
Antrojo sezono istorija sukasi aplink neseniai našlaičiais tapusius Mailsą ir Florą, kuriuos pradeda globoti turtingas bei itin sunkaus charakterio dėdė iš Anglijos. Neturėdamas pernelyg daug laiko vaikams, jis juos apgyvendina savo užmiesčio dvare bei pasamdo jauną guvernantę, kuri turi jais pasirūpinti. Jie net nenutuokia, jog dideliame dvare yra dar kažkas, kas visai netrukus pradės persekioti naujus gyventojus.
Kaip ir su pirmąja istorija, taip ir su šia, aš pasistengsiu neatskleisti apie jos siužetą nieko, neskaitant to, kas mums buvo pateikta oficialiuose serialo aprašymuose ir anonsuose, nes tai yra vienas iš tų projektų, kuriam yra labai svarbu išsaugoti paslapties šydą ir tuo pačiu suteikti žiūrovui didžiulį malonumą peržiūros metu. O kas yra svarbiau žiūrint tokio pobūdžio pasakojimus už intrigą ir nežinomybę? Teisingai, niekas.
Tad iš karto pereisiu prie esmės – šis naujas „Šmėklų“ sezonas, arba kitaip tariant nauja Mike’o Flanagan’o siaubo istorija, kaip ir jo 2018 metais pasirodęs pirmtakas, yra be galo lėtas, bet tuo pačiu itin kruopščiai sudėliotas. Būtent todėl jį bežiūrint gauni reikiamus atsakymus į visus įmanomus klausimus, susijusius su siužetinės linijos eiga bei jos pateikimu. Intriguojantis bei daug paslapčių turintis siužetas, kuris iki pat finalinės serialo scenos neleidžia atsikvėpti, irgi yra labai vertingas šios istorijos variklis. Kodėl? Todėl, kad su kiekviena nauja serija auganti įtampa sugeba išlaikyti dėmesį taip gerai, jog net nesinori dairytis į šonus. Bent jau mane tai tikrai užbūrė šis pasakojimas, kuris sugebėjo sudominti ne vien siaubo elementais, bet ir pasakojimo maniera.
Kalbant apie siaubo elementus, tai jų čia buvo tikrai nemažai. Tik čia iš karto pasakau – nesitikėkite jokių pigių „siaubo šoklių“, nes visas siaubas čia yra paremtas psichologiniu spaudimu ir netikėtais siužetiniais vingiais, kurie dar labiau susitiprina baimės faktorių peržiūros metu.
Filmo veikėjais irgi galima žavėtis, nes būtent jų istorija ir tapo svarbiausiu viso šio pasakojimo cinkeliu. Su kiekvienu nauju epizodu mums yra ne tik atskleidžiamos pagrindinių herojų paslaptys, bet dar ir jie patys atsiskleidžia kaip asmenybės situacijose, į kurias juos įmeta serialo kūrėjai. Tad simpatizuoti jiems ir tuo pačiu jaudintis dėl jų čia tikrai galima.
Kaip ir „Namo ant kalno šmėklos“ sezone, taip ir čia, viskas iš techninių perspektyvų atrodo tiesiog nuostabiai. Garso montažas – svarbiausias įrankis norint sukelti baimę, o baugią atmosferą sukuriantis garso takelis – dovana kiekvienam siaubo žanrui prijaučiančiam gerbėjui. Jau nekalbu apie kameros darbą bei vaizdo montažą, kuriais mus iš labai kokybiškos perspektyvos irgi pamalonino serialo kūrėjai. Be to, į akis taip pat krenta ir labai geras geras produkcijos dizainas bei išraiškingai atrodantis meninis apipavidalinimas.
Aktoriams, kurie įkūnijo pagrindinius vaidmenis, priekaištų visiškai neturiu, tad belieka tik pagirti už jų įtikinamą bei be galo natūralią vaidybą, kuria jie mus džiugina visuose epizoduose. O kalbu aš apie tokius aktorius kaip Benjamin’as Evan’as Ainsworth’as, Amelie Bee Smith, Henry’is Thomas’as, Rahul’is Kohl’is, T’Nia Miller ir Victoria Pedretti.
Apibendrinant – stiprus ir niekuo 2018 metais pasirodžiusiai istorijai nenusileidžiantis antrasis pasakojimas, kurį rekomenduoju žiūrėti visiems kokybiškų siaubo žanrui priklausančių projektų gerbėjams.
„Kalifatas“ (angl. „Caliphate“)
Vienas iš geresnių 2020 metų „NETFLIX“ platformos projektų – švedų televizinis perliukas „Kalifatas“ (angl. „Caliphate“), kurio režisieriumi tapo Goranas Kapetanovicius.
Serialo istorija sukasi aplink nacionalinio saugumo agentę Fatimą. Sužinojusi, jog yra ruošiamasi labai rimtai ir daug gyvybių galinčiai nunešti teroristinei atakai Švedijoje, moteris užverbuoja vieno iš už tą ataką atsakingų džihadistų žmoną Pervin. Tačiau gauti visą informaciją jai nebus taip lengva, nes Pervin irgi turi savų kėslų. Ar Fatimai ir jos komandai pavyks užkirsti kelią didžiulei nelaimei? Viskas priklausys tik nuo jų kokybiškai atlikto darbo.
Šis pasakojimas išties nemalonus. Ir nors nesu priešiškai nusistatęs prieš religijas, nes tai asmeninis žmogaus pasirinkimas arba vienos ar kitos šalies tradicijų puoselėjimas, visgi jaučiu didelę neapykantą religiniams fanatikams, kurie norėdami pateisinti savo niekingus darbelius, prisidengia religija. Ir šiuo atveju kalba eina apie musulmonus, per kuriuos kenčia ne tik visiškai nekalti į kokią nors teroristinę ataką papuolę žmonės, puikiai smegenų plovimui pasiduodantys jaunuoliai, bet net ir tų išgamų artimieji. Tad šiame seriale visa tai yra pavaizduota iš pakankamai atviros bei ne itin malonios perspektyvos.
Mes čia turime kelias istorijas, kurios aišku susipina viena su kita.
Pirmoji – specialiųjų tarnybų darbas, kuris kaip ir turi užtikrinti saugumą šalyje, bet iš kitos pusės, niekas negali nuspėti, kada ir kur gali įvykti nelaimė. Ir nors tų tarnybų darbas buvo sukoncentruotas vos į vieną moterį – Fatimą, jis atskleidė gana nemažai svarbios informacijos. O kas maloniausia, jog viskas buvo pateikta iš tikroviškos perspektyvos, o ne taip, kaip Holivudiniuose projektuose darbuojasi nenugalimi specialieji agentai.
Antroji – vidinis vienos šeimos, susijusios su Džihadistais, konfliktas, o tuo pačiu ir labai aiškus pavyzdys, kaip moteris jaučiasi gyvendama su musulmonu vyru. Čia pernelyg daug nepasakosiu, nes manau, kad apie jų tradicijas ir taip žinote, bet pabrėšiu vieną faktą – moterys ten yra nieko vertos, nes tik vyras yra pats šauniausias ir svarbiausias. Ir tai siužetinės linijos metu yra itin ryškiai pateikiama.
Trečioji – mano pati mėgstamiausia arba labiausiai patikusi iš siužetinės linijos perspektyvos, nes kalbėti apie simpatiją tam, reikia būti šiek tiek trenktu, buvo jaunų žmonių verbavimas į džihadistų gretas. Ir kas blogiausia, jog tai, kas yra pateikiama šia tema seriale, vyksta pakankamai dažnai įvairiuose pasaulio taškuose. Kūrėjai pasistengė mums nuodugniai pateikti verbavimo aspektus ir aišku pristatyti visas įmanomas problemas, kurios ir veda link to.
Tiesa, turime mes čia ir kitų, šiek tiek ne tokią didelę įtaką siužetui darančių problemų, bet apie jas jau nekalbėsiu, nes manau, kad tas šalutines temas reikia patiems pagauti peržiūros metu. O jų čia ne viena ir ne dvi.
Kalbant apie serialo personažus, tai kiekvienas iš jų savo funkcijas atliko kuo puikiausiai, o tuo labiau, žiūrint į kiekvieną iš jų, galima buvo jausti skirtingus jausmus. Vieną žmogų tu užjauti, kitam jauti pagarbą, o trečio tiesiog nekenti iš visos širdies. Ir tai yra išties įdomu, nes būtent šie ir dar kiti jausmai priverčia dar labiau įsijausti į serialą bei su didžiuliu nerimu stebėti kaip gi pasibaigs šis pasakojimas. Todėl bent jau man neteko nuobodžiauti peržiūros metu, tad suvartojau visą pirmą sezoną vienu prisėdimu.
Iš techninės dalies, serialas irgi nėra prastas. Patiko man ir tikroviškos dekoracijos, ir herojų kostiumai, kurie puikiai atitiko tam tikras madas tarp musulmonų. Ypatingai, jeigu kalbėsime apie Europoje gyvenančius ir Alachą garbinančius žmones. Kameros darbas, garso takelis, vaizdo ir garso montažas irgi nekėlė diskomforto.
Aktoriams priekaištų neturiu. Tiesa, nei vieno iš jų kaip ir nežinau, bet tai nekeičia fakto, kad sugebėjau pasimėgauti labai įtikinama jų vaidyba. Iš visų išskirčiau 3 aktorius, kurie mano nuomone čia pasidarbavo geriausiai. Kalbu apie Fatimos vaidmenį atlikusią Aliette Opheim, Pervin įkūnijusią Gizem Erdoghan ir Pervin vyro Husamo amplua pasirodęs Amedas Bozanas.
Bendrai, tai pakankamai atviras ir itin įdomias bei mums ne tokias artimas temas gvildenantis projektas, po kurio peržiūros aišku gali likti ganėtinai nemalonus jausmas. Bet tai nekeičia fakto, jog šis aktualus projektas turi būti pamatytas kuo platesnės publikos.
„Seselė Račed“ (angl. „Ratched“)
Perkėlus į 2021-uosius kitą „Amerikietiškos siaubo istorijos“ (angl. „American Horror Story“) sezoną, prodiuseris Ryanas Murphy'is neleido laiko veltui. Pavasarį jis „NETFLIX“ platformoje pristatė itin „blizgantį“ miniserialą „Holivudas“ (angl. „Hollywood“), papasakojantį apie auksinį JAV kino amžių, o rugsėjį mus pamalonino mistine kriminaline drama „Seselė Račed“ (angl. „Ratched“), kurios pamatu tapo kultinio Ken'o Kesey'io romano „Skrydis virš gegutės lizdo“ (angl. „One Flew Over the Cuckoo‘s Nest“) personažo priešistorė.
Serialo istorija sukasi aplink paslaptingą psichiatrinėje ligoninėje įsidarbinusią seselę Mildrid Račed, kuri turi vieną vienintelį tikslą – padėti savo pacientams bei vienam ypatingam žmogui, kuriam lemta iki gyvenimo galo prabūti šioje įstaigoje. Tačiau jos būdas ir darbo metodai ne visada atrodo etiški, žmogiški ir kas svarbiausia – legalūs.
Daugiau apie šio, kol kas iš aštuonių serijų susidedančio, serialo siužetą, manau, pasakoti nereikia, nes tada tektų Jums išduoti keletą paslapčių ir tuo pačiu sugadinti visą intrigą, kuri ir buvo gudriai kuriama nuo pat pirmo epizodo.
Tačiau yra vienas BET – serialas labai lėtas ir sunkiai įsivažiojantis, todėl patariu jo neapleisti po kelių epizodų ir palaukti ketvirtos serijos. Tada jau ir prasidės visas malonumas, kuris gali suteikti pakankamai neblogą pramogą įvairaus plauko žiūrovams.
Kodėl rašau, kad gali? Na, nes visi mes pramogą suprantame šiek tiek kitaip. Bet, jeigu esate „Amerikietiškos siaubo istorijos“ gerbėjai arba bent jau matėte keletą šios antologijos sezonų, tai šis projektas savo pateikimu niekuo neišsiskiria nuo mano paminėto šou.
Tačiau, jeigu esate dideli „Skrydis virš gegutės lizdo“ knygos bei 1975 metais pasirodžiusio Milošo Formano režisuoto filmo mylėtojai, toks Mildrid Račed pateikimas gali Jums labai nepatikti. Nerašysiu, kodėl, bet tik užsiminsiu, jog tai labai nušlifuotas ir pernelyg hiperbolizuotas šios veikėjos portretas, kuris neturi beveik nieko bendro su tuo, kas buvo pavaizduota „oskariniame“ filme bei knygos puslapiuose.
Žinoma, atmetus tai, galime pamatyti ir tam tikrą šio personažo interpretaciją bei jo neblogai įgyvendintą priešistorę. Šios priešistorės metu yra bandoma susitelkti į seselės Mildrid Račed psichologinį paveikslą bei jos metamorfozę, kuri ir priveda ją prie to, jog ji tampa savotišku budeliu bei baimės šaltiniu visiems pacientams.
Kaip ir pridera Ryanui Murphy‘iui, šiame projekte netrūksta smurto, seksu pagardintų scenų ir, aišku, visokiausių temų, susijusių su LGBT, seksizmu ir rasizmu. Ir visa tai puikiai yra įterpta į istoriją, kuri, asmeniškai man, susižiūrėjo labai skaniai ir netgi nuliūdau, kad taip greitai viskas baigėsi ir iki kito sezono pasirodymo reikės laukti gerus metus.
Iš techninės pusės projektas nenusileidžia nei vienam ankstesniam Ryano Murphy'io kuruotam darbui. Estetika čia yra matoma kiekviename kampe, todėl dekoracijos, kostiumai, grimas yra aukščiausios kokybės. Kartais galima tik stebėtis, kokį talentą ir įdomias vizijas turi šis prodiuseris, kurio dėka ir gimsta taip kerinčiai atrodantys pasakojimai. Kameros darbas, muzika, vaizdo montažas – malonumas ausims ir akims.
Pagrindiniams aktoriams Sarah Paulson ir Finnui Wittrockui pernelyg daug komplimentų nesakysiu, nes jų vaidyba man buvo labai panaši į pasirodymus, kuriuos mes galėjome matyti „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“. Taip pat čia pasirodo ir pakankamai įtikinamai savo vaidmenis atlieka Vincentas D‘Onofrio'is, Sharon Stone, Judy Davis, Charlie'is Carveris, Cynthia Nixon ir Amanda Plummer.
Apibendrinus – „Seselė Račed“ tai tipinis Ryano Murphy'io projektas, kuris turi savyje tą cinkelį, priverčiantį nuo pradžios iki pat paskutinės pirmojo, ir kol kas vienintelio, sezono pabaigos nenuleisti akių nuo ekrano.
„APPLE TV+“:
„Ginant Džeikobą“ (angl. „Defending Jacob“)
Auganti ir išties neblogus filmus bei serialus galinti pasiūlyti „Apple TV+“ balandžio mėnesį pamalonino mus vienu įdomiai atrodančiu projektu – rašytojo Williamo Landay romano motyvais paremtu mini-serialu „Ginant Džeikobą“ (angl. „Defending Jacob“), kurio režisieriumi tapo iš „Oskarinės“ dramos „Vaizduotės žaidimas“ (angl. „The Imitation Game“) visiems puikiai žinomas norvegų kino kūrėjas Mortenas Tyldumas.
Serialo istorija sukasi aplink keturiolikmetį Džeikobą Barberį, kuris vieną dieną yra apkaltinas savo klasės draugo Beno nužudymu. Jo tėvai – Endis ir Lorė yra įsitikinę, kad jų sūnus yra nekaltas, tačiau įkalčiai bei kai kurių žmonių parodymai rodo ką kitą. Ar jiems pavyks apginti sūnų ir įrodyti jo nekaltumą? Ar visgi Džeikobas yra kaltas ir jam teks atsakyti už savo veiksmus? Visai netrukus į šiuos klausimus bus duotas labai aiškus atsakymas, kuris pakeis kai kurių žmonių gyvenimus.
Na, ką čia daug rašyti. Patinka man tokio stiliaus detektyviniai pasakojimai, kurie laiko nežinioje iki pat paskutinės akimirkos. Ir šis mini-serialas yra vienas iš tokių. Aišku, jeigu Jums teko skaityti knygą, tai didesnės intrigos čia kaip ir nebus, bet tie žmonės, kurie nuspręs pradžiai įvertinti režisieriaus Morteno Tyldumo atliktą darbą, manau liks pamaloninti pamatytu reginiu. Nesakau, kad tai yra idealus kūrinys, tačiau jis tikrai yra vertas dėmesio ne vien dėl jame gvildenamos pagrindinės temos, bet ir žinutės, kuri turėtų pasiekti vaikus turinčius žmones.
Patiko man, kad nuo pat pirmos serijos mums yra pateikiama labai paprastai atrodanti byla, kuri nėra jau tokia ir paprasta, nes visokiausi siužetiniai ėjimai bei intrigos augimas su kiekvienu nauju įkalčiu priverčia karts nuo karto sėdėti kaip ant adatų. Net ir nepaisant to, jog pats pasakojimo stilius yra ganėtinai niūrus ir lėtas, visgi pasijusti nuobodžiai čia bus beveik neįmanoma. O viskas todėl, jog serialo kūrėjai pabandė mus neblogai pavedžioti už nosies dėl elementarios tiesos, kuri išaiškėja pačiame šio pasakojimo finale.
Be detektyvinės dalies, kuri kaip ir tampa labai svarbiu siužetinės linijos varikliu, mes gauname dar ir kitas geras temas kaip tėvų požiūris į savo vaiką, auklėjimo niuansai, pedofilija bei vaikų požiūris vienas į kitą su patyčių prieskoniu. O taip, visos šios temos taip pat tampa pakankamai svarbiais elementais norint suvokti pagrindinį viso to, kas įvyko, motyvą ir jo pasekmes.
Tam, žinoma, vystytis leidžia puikiai išdirbti personažai, su kuriais gali ne tik, kad susitapatinti, bet ir iš jų pasimokyti.
Vienintelis aspektas, kuris galimai gali sujaukti visas mintis, yra pati šios istorijos pabaiga. Na, bet turime ką turime. Šiek tiek sunku yra apibūdinti tai, kas įvyko, nes tai mano nuomone buvo labai jau neapgalvotas bei kvailas veiksmas, tačiau visgi reikėjo kažkaip šokiruoti žiūrovą. Visur kitur – kokybiškas detektyvas, kuris neprailgsta ir nekelia jokių klausimų siužetui.
Iš vizualios pusės – tai niūriai atrodantis projektas, kuris papuoštas labai jau pilkšva spalvų palete. Herojų kostiumai, dekoracijos, šukuosenos ir grimas nekelia jokių klausimų, nes viskas atrodo pakankamai tikroviškai. Taip pat pagirti tektų kameros darbą, gerą vaizdo montažą ir neblogą garso takelį, kuris savo melancholiškais skambesiais sukuria atitinkamai nemalonią atmosferą.
Tiesa, komplimentus dar turi gauti ir aktoriai. Visiems iš Kapitono Amerikos vaidmens puikiai žinomas aktorius Chrisas Evansas ir vėl demonstruoja savo neblogus draminius sugebėjimus. Ir tą, beje, jis daro reguliariai, jeigu atsižvelgsite į jo pastarųjų penkerių metų filmografiją. Jam talkinanti Michelle Dockery taip pat nenusileidžia ir žavi savo įtikinama vaidyba. Patiko man ir filmo „Tas“ (angl. „IT“) žvaigždė Jaedenas Martellis, kuriam dėka šaltų emocijų puikiai pavyko perteikti savo vaidinamą personažą. Be to, seriale galime pamatyti ir „Oskaro“ laureatą J.K. Simmonsą bei dažną serialų svečią Pablą Schreiberį.
Apibendrinus – gerai susižiūrintis ir nežinomybėje iki pat finalo laikantis projektas, kurį rekomenduoju pasižiūrėti kiekvienam detektyvų gerbėjui bei žmonėms, kurie turi vaikų. Tam tikrais aspektais, šis projektas yra kaip nebloga edukacinė priemonė.
„Tedas Laso“ (angl. „Ted Lasso“)
Dar vienu „Apple TV+“ platformos šių metų periuku tapo labai šauniai pateiktas, lengvas, geru humoru galintis pasigirti ir kol kas iš dešimties serijų sudedantis serialas „Tedas Laso“ (angl. „Ted Lasso“).
Serialo istorija sukasi aplink JAV gyvenantį ir sėkmingai amerikietiško futbolo komandą treniruojantį Tedą Lasą, kuris po triumfo lygoje yra pakviečiamas į Angliją treniruoti Londone įsikūrusio vietinio futbolo klubo. Ir viskas būtų labai gerai, jeigu ne viena mažytė smulkmena – Tedas visiškai neišmano angliško futbolo taisyklių bei nėra susipažinęs su britų gyvenimo būdu, kas jam, aišku, visai netrukus atsirūgs, kai jo treniruojama komanda pagaliau išbėgs į aikštę.
Pasakojimo idėja yra itin paprasta, nes jau daug kartų galėjome matyti istorijas apie skirtingų kultūrų ir mentalitetų tautų susidūrimus bei juokingai atrodančias situacijas, į kurias tų tautų atstovai pakliūdavo. Tačiau tai nereiškia, kad ši tema yra nuvalkiota, nes viskas priklauso nuo to, kaip tu pateiksi savo matomą viziją. Ir serialo „Tedas Laso“ kūrėjams pavyko puikiai su tuo susidoroti, kad mes, žiūrovai, gautume labai linksmą bei tuo pačiu itin taikliai išreikštą pramogą apie amerikiečių ir britų skirtumus bei jų visiškai kitokį požiūrį į sportą.
Aišku, labiausiai šio serialo metu yra užgaunami patys britai ir tai yra teisinga, nes, kaip ten bebūtų, jie yra taip pamišę dėl futbolo, jog dėl elementaraus ir net nereikšmingo pralaimėjimo jie galėtų sudeginti pusę miesto. Na, arba bent kokį nors barą. Be to, seriale daug dėmesio skiriama diskriminacijai ir nacionalizmui, kuris taip pat yra labai paplitęs britų visuomenėje, o ypač tarp tų „tikrų“ anglų, kurie, sėdėdami dieną iš dienos baruose ir krapštydami nosį, visus kritikuoja, nepriima ir laiko antrarūšiais. Nesakau, kad ir amerikiečiai nėra čia išjuokiami. Dar ir kaip iš jų šaiposi serialo kūrėjai, nes tai taip pat visomis prasmėmis „pagerinta“ tauta.
Taip pat, seriale juokingai ir tuo pačiu ganėtinai rimtai mums pristatytas vidinis futbolo klubo verslo modelis bei visas mechanizmas, kuris ir padaro iš šio sporto didelius pinigus klubo vadovams bei jo akcininkams.
Be itin smagiai į siužetą įterptų aktualias temas gvildenančių juokelių bei stereotipinio britų ir amerikiečių paveikslo, mes gauname dar ir labai charizmatišką pagrindinį personažą, kuris paperka savo naivumu. Tedas Laso yra vienas iš tų veikėjų, dėl kurio džiaugiesi, bet tuo pačiu ir suvoki jo paprastumą, kuriame slypi keli labai svarbus žmogiški bruožai. Tad jis atsiskleidžia pakankamai gerai, dėl ko irgi yra džiugu. Kiti pasirodę personažai, kad keista, irgi turėjo nemažai laiko pasireikšti ekrane, bet jie visgi buvo priversti dažnai slėptis Tedo šešėlyje.
Techniškai serialas irgi atrodo puikiai. Nemanau, ar reikia tikėtis iš tokio pobūdžio istorijos labai galingų efektų ar itin prašmatniai atrodančios išorės, nes tai neturėtų įtakos galutiniam rezultatui. Kaip tik tikroviškai atrodantis meninis serialo apipavidalinimas ir tapo tuo cinkeliu, kuris privertė peržiūros metu patikėti rodoma istorija. Dar verta paminėti labai taiklų kameros darbą, smagią muzikinę palydą ir gerą vaizdo bei garso montažą.
Smagu dar ir tai, jog serialo kūrėjai pagrindiniam vaidmeniui pasirinko lietuvių kilmės aktorių ir komedinių filmų senbuvį Jasoną Sudeikį, kuris čia spinduliavo tokia didžiule charizma, jog buvo neįmanoma jo nepamėgti Tedo Laso vaidmenyje.
Antraplaniuose vaidmenyse pakankamai gerai su savo personažais susidorojo ir Juno Temple, Jeremy'is Swiftas, Philas Dunster'is, Brettas Golsteinas, Billy'is Harrisas, Hannah Waddingham ir Brendanas Huntas.
Bendrai – labai lengvas, nenuobodus, geru humoru papuoštas ir smagus serialas, kuris suteikia itin daug pozityvo ir puikiai išjuokia amerikiečių ir britų kultūrinius skirtumus bei tuo pačiu parodo iš humoristinės pusės nelengvą futbolo trenerių gyvenimą.
„Fantastinis žygis: varno puota“ (angl. „Mythic Quest: Raven‘s Banquet“)
Kol tenka laukti sekančio mano labai mylimo ir itin nurauto komedinio serialo „Filadelfijoje visada saulėta“ (angl. „It‘s Always Sunny In Philadelphia“), jo kūrėjai šių metų pradžioje pristatė dar vieną juokingą ir be galo įtraukiantį šou apie kompiuterinių žaidimų užkulisius pavadinimu „Fantastinis žygis: varno puota“ (angl. „Mythic Quest: Raven‘s Banquet“), kuris irgi yra pasiekiamas „Apple TV+”.
Serialo istorija sukasi aplink vieno iš populiariausių RPG stiliaus žaidimų „Mythic Quest“ kūrėjus, kurie ruošiasi ilgai lauktam daugelio žaidėjų papildymui „Raven‘s Banquet“. Tačiau ne viskas taip paprasta, nes norint patirti sėkmę, jie turi ne vien tik nušlifuoti visas įmanomas klaidas, bet ir įtikti milijonus sekėjų turintiems mažamečiams tinklaraštininkams. Vienas iš jų – „Mažasis kakutis“, dėl kurio dėmesio prasideda tikra kova tarp įvairių žaidimų leidėjų.
Žaidimų industrija – pasaulyje pats pelningiausias pramogų sektorius, todėl pamatyti, kaip iš vidaus veikia viena ar kita žaidimus kurianti įmonė, yra be galo smagu. Ypač, jeigu visa tai pateikiama iš ganėtinai komiškos perspektyvos. O kai dar prie projekto prisideda bičai, kurie yra atsakingi už „Filadelfijoje visada saulėta“, nuodėmė neįvertinti jų naujo darbo. Tad tai ir paskatino mane pasižiūrėti šį serialą, kuris nuo pat pirmų scenų įtraukė mane į šią beprotiškai žavią ir absurdo kupiną istoriją.
Komiškų situacijų seriale netrūksta, kaip ir netrūksta kelių neįtikėtinų bei pakankamai nenuspėjamų siužetinių vingių, kurie pagyvina peržiūrą ir leidžia į rodomas situacijas pasižiūrėti iš kelių perspektyvų – rimtos ir juokingos. Visa tai nebūtų įmanoma, jeigu ne charizmatiški personažai, su kuriais susitapatini ir ne sunkiai supranti jų matomą pasaulį. Aišku, tai labiau galioja tiems žmonėms, kurie yra žaidėjais, galinčiais pagauti visus tuos seriale pateiktus niuansus, susijusius su šia industrija. Čia, kaip sakoma, reikia atsižvelgti į bendrą patirtį, kad suvoktum užslėptas mintis.
Be to, šioje istorija galima įžvelgti pakankamai aktualias šiai dienai socialines problemas, su kuriomis bando kovoti visokiausi aktyvistai ir tolerantiški žmonės. Apie ką čia šneku, negaliu atskleisti, nes tai yra svarbi šio serialo dalis.
Techniškai – tai malonus darbas, kuris suteikia ganėtinai smagią pramogą, todėl visumoje mes gauname tvarkingą projektą, kuris gali pagirti kokybiška vizualia ir audiovizualia puse. Tiek muzika, dekoracijos, žaidimo „Mythic Quest“ dizainas, vaizdo montažas ir kameros darbas tampa didžiausiais techninės dalies pliusais.
Vienu iš serialo pliusų, kuris dar labiau paskatino jį pasižiūrėti, buvo aktorius Robas McElhenney arba tiesiog „MAC“, kuris čia atliko vos ne identiškai juokingą vaidmenį kaip ir seriale „Filadelfijoje visada saulėta“. Jam čia talkina Ashly Burch, Jessie Ennis, Imani Hakim, Charlotte Nicdao, Danny‘is Pudis, „Oskarinis“ F. Murray‘us Abrahamas ir mano anksčiau paminėtame seriale „CRICKET“ vaidinęs Davidas Hornsby‘is. Visi jų suvaidinti personažai įdomūs, juokingi ir turintys charizmos, tad su nekantrumu laukiu jų pasirodymo antrame sezone.
Apibendrinant – smagus, lengvas, turintis ką pasakyti ir pateikiantis atvirą požiūrį į kompiuterinių žaidimų kūrėjus bei pačią industriją iš vidaus. Tikiuosi, kad tęsinys gausis ne ką prastesnis.
„HBO“:
„Žlugęs gyvenimas“ (angl. „The Undoing“)
Rugpjūčio pradžioje mus džiuginusi su kokybės nestokojančiu mistiniu serialu „Lovkrafto šalis“ (angl. „Lovecraft Country“), platforma „HBO“ spalio gale pristatė dar vieną perliuką – iš šešių epizodų susidedantį „Oskaro“ laureatės Susanne Bier surežisuotą mini serialą „Žlugęs gyvenimas“ (angl. „The Undoing“), kurio pamatu tapo 2014 metais pasirodęs rašytojos Jean Hanff Korelitz romanas „Jūs turėjote žinoti“ (angl. „You Should Have Known“).
Šio mini serialo istorija sukasi aplink sėkmingą karjerą padariusią bei nuostabią šeimą turinčią Niujorko psichoterapeutę Greisę Freiser, kurios gyvenimo galėtų pavydėti kiekvienas žmogus. Besiruošdama savo pirmosios knygos išleidimui, moteris negali atsidžiaugti, jog pagaliau jos darbą galės įvertinti visi norintys. Tačiau vieną dieną viskas apsiverčia aukštyn kojomis – netikėtai dingsta Greisės vyras, o ji pati yra įveliama į vieną paslaptingą nusikaltimą, kurio pasekmės tiek jai, tiek jos šeimai gali būti katastrofiškos.
Nesu vienas iš tų žmonių, kuris pasižiūrėjęs kelias serijas pradėtų rašyti atsiliepimus bei rekomendacijas apie kokį nors serialą. Ypač jeigu kalba eina apie mini serialą. Čia būtų tas pats, kaip įpusėjus kokiam nors filmui imti apie jį diskutuoti ir vertinti. Nepamirškime vieno, jog pradžia gali būti daug žadanti, bet finalas turi visus šansus sugriauti puikų pamatą, nes ne vieną kartą jau taip yra nutikę su tokio pobūdžio projektais.
Šiuo atveju, aišku, taip nenutiko, todėl man yra išties džiugu, nes kriminalinės istorijos, kurių cinkelis – „Kas tai padarė?“, vis rečiau atkeliauja pas mus. O jeigu ir atkeliauja, tai dažnai tenka nusivilti pamatytu reginiu.
Kiekvienas šio mini serialo epizodas laiko įtampoje ir nežinioje, todėl jį taip malonu žiūrėti, nes nežinai, ko tikėtis, o ir dilema, kuri mus kamuoja įsibėgėjus šiam pasakojimui, irgi turi savito svorio, tad nei vieną akimirką peržiūros metu netenka nuobodžiauti. Ypatingai gerai čia yra sužaista su intriga kiekvieno epizodo finale, kai jau lyg ir tampa viskas aišku, bet kūrėjai taip užsuka siužetą, jog vėl viską reikia pradėti narplioti iš naujo. Toks žaidimas su žiūrovu yra pagirtinas manevras, nes mes akimirksniu tampame ne tik šios istorijos dalimi, bet ir visų jos įvykių vertintojais.
Pagrindiniai personažai atsiskleidžia palaipsniui sukeldami intrigą aplink save, todėl susitapatinti su jais, o tuo pačiu pradėti jausti jiems skirtingus jausmus, nėra taip ir sunku. Visgi tai labai žmogiškus bruožus turintys, nors ir aukštuomenei priklausantys veikėjai, kurių gyvenimo būdu galima ne tik žavėtis, bet ir šlykštėtis. Kiekvienas personažas gavo atitinkamai nemažai ekraninio laiko, tad visiems jiems puikiai pavyko pasirodyti iš įvairių perspektyvų.
Manau, kad techniškai šis mini serialas yra pranašesnis savo kokybe už daugelį prabangių kino ir televizijos projektų vien dėl savo akis kerinčio meninio apipavidalinimo, atvirais manevrais galinčio pasigirti kameros darbo, meistriško montažo ir, aišku, be galo įtempto garso takelio. Vien įvadinė serija sugeba puikiai nuteikti peržiūrai, sukurdama labai nejaukią atmosferą.
Aktoriai irgi gerai parinkti. Ir nors man pastaraisiais metais nelabai gerai ekrane žiūrisi vaškinė Nicole Kidman, visgi čia ji pasidarbavo išties puikiai. Net ir kažkiek emocijų buvo galima pastebėti po tais visais plastinių veido operacijų padarytais sluoksniais. Smagu ir dėl Hugho Granto, kuris jau kurį laiką yra nusimetęs savo tipinio personažo pavidalą ir pasirodo tokiuose rimtuose projektuose kaip „Džentelmenai“ (angl. „The Gentlemen“) ar „Labai angliškas skandalas“ (angl. „A Very English Scandal“). Ir čia jis pademonstravo nemažai savo draminių sugebėjimų.
Taip pat seriale galime išvysti jaunąjį talentą Noahą Jupe'ą, kino legendą Donaldą Sutherlandą, negalintį savęs niekaip realizuoti Edgarą Ramirezą ir dažną serialų viešnią Lily Rabe. Ar jų vaidyba prilygo mano paminėtam duetui? Ne, bet ji tikrai buvo pakankamai gera.
Apibendrinus – nuostabus ir visą laiką įtampoje bei nežinioje laikantis „HBO“ perliukas, kurį rekomenduoju pasižiūrėti ne tik visiems detektyvinių istorijų gerbėjams, bet ir žmonėms, kurie mėgsta gerai parašytas, suvaidintas ir išvystytas istorijas.
„Peris Meisonas“ (angl. „Perry Mason“)
Štai atėjo laikas dar vienam naujojo „HBO“ platformos serialo atsiliepimui, kuris dienos šviesą pamatė šių metų birželio mėnesį. Kalbu aišku apie NOIR stiliumi sukurtą ganėtinai populiaraus 1957 – 1966 metais rodyto ir net 271 epizodą turėjusio televizinio šou „Peris Meisonas“ (angl. „Perry Mason“) perdirbinį.
Istorijos epicentre atsiduria privatus detektyvas Peris Meisonas, kuris tiria ganėtinai painią ir itin mįslingą vienos žmogžudystės bylą. Tačiau, kuo tolyn jis eina, tuo labiau pradeda aiškėti baisios nusikaltimo aplinkybės, o jis pats tampa šios užsuktos istorijos taikiniu, kuriam gresia rimti nemalonumai. Ar jam pavyks išsiaiškinti, kas visgi yra atsakingas už šį incidentą, ar visgi nusikaltėliui pavyks išsisukti? Klausimas, į kurį niekas neturi aiškaus atsakymo.
Kažkada man teko žiūrėti originalų serialą, bet, aišku, ne visus epizodus, o gal kokius 20-30, kol jį rodė per vieną lenkišką kanalą. Tai buvo prieš gerus du dešimtmečius, todėl nieko tokio ryškaus negaliu atgaminti ir pasakyti, ar man pirmtakas padarė gerą įspūdį, ar ne. Tad, žiūrėdamas naująją Perio Meisono versiją, nusprendžiau susikoncentruoti ties tuo, ką mums pasiūlė „HBO“. Ir likau sužavėtas.
Pirmiausia, ką norėčiau pasakyti, jog jeigu Jums pirmos dvi serijos nepaliks didelio įspūdžio ir jos Jums atrodys ganėtinai nuobodžios, nemeskite peržiūros, nes visas įdomus čia prasideda kaip tik nuo trečiojo epizodo. Pats žiūrėdamas vangiai vystomą pradžią galvojau, ar nebus toks visas sezonas, bet viskas galiausiai įsivažiavo ir gavau kruopščiai pateiktą ir įdomiai išvystytą 1930-ųjų eros detektyvinę istoriją.
Kas čia tokio įdomaus? Ogi intriga ir aišku paties laikotarpio pateikimas, kuriame mes galime pasinerti ne tik į privačių detektyvų darbą, pamatyti, kaip su nusikaltėliais susitvarko teisėsauga, bet dar ir žvilgtelti iš ganėtinai drąsios perspektyvos į tai, kokia gi buvo tų laikų visuomenė ir kokias pažiūras ji turėjo. Kalbu žinoma apie politinius aspektus, sekzismą, rasizmą, homofobiją ir panašius šiais laikais gėdingus gyvenimo aspektus, kuriais nebent gali pasipuošti visiški degeneratai, neturintys jokios tolerancijos juos supantiems žmonėms.
Personažai seriale išdirbti puikiai. Tiesa, didžiausią ekraninio laiko dalį gauna pagrindinis herojus Peris Meisonas, kuris ne tik įdomiais būdais tiria esminę siužetinės linijos bylą, bet ir aišku atsiskleidžia mums kaip žmogus su įvairiomis asmeninėmis problemomis. Tai akimirksniu sutapatina mus su juo, nes daug kas iš mūsų susiduria su tokiomis kasdieninėmis problemomis, kaip ir jis. Kiti herojai pasirodo epizodiškai, bet to pakanka suvokti, kokiais žmonėmis jie yra ir kokiais tikslais serialo scenaristai juos įvedė į istoriją.
Veiksmo nelabai daug, bet jo ir nereikia, kai įsivažiuoja pats pasakojimas, kuris turi svarbiausią detektyvinių istorijų elementą – intriguojantį ir nenuspėjamą siužetą. Tad, jeigu Jums patinka senovinio stiliaus detektyvai ir mėgstate FILM NOIR tipo projektus, šis serialas manau padarys tikrai gerą įspūdį. Be to, seriale nėra cenzūros, todėl pamatysite ir tai, ko nesitikėtumėte pamatyti.
Techninė serialo dalis pasakiška. Matosi, kad „HBO“ negailėjo lėšų atkurti 1930-ųjų metų laikotarpį su visomis tomis prabangiai atrodančiomis dekoracijomis. Ką jau kalbėti apie tikrovišką veikėjų grimą ir drabužius, kurie puikiai atspindėjo ano laikotarpio madas. Muzika paryškina detektyvinę atmosferą, kameros darbas demonstruoja išorinį šio projekto grožį ir dėl to dar labiau įtraukia į patį veiksmą, o vaizdo ir garso montažas tvarkingai atlieka savo funkcijas, kurios leidžia pasinerti į šį detektyvinį pasaulį su pasimėgavimu.
Aktoriams priekaištų taip pat nėra. Surinktas kolektyvas, kuris susideda iš tokių žymių ekrano veteranų kaip Robertas Patrickas, Shea Whighamas, Johnas Lihgowas, džiugina akis, o pagrindinio vaidmens atlikėjas Matthew Rhysas tiesiog stebina savo pasirodymu kiekviename serialo epizode. Tad vienas malonumas žiūrėti į tokią kokybišką vaidybą.
Bendrai tariant – serialas, kuris gal patiks ne visiems, nes čia nėra šaudo/gaudo, tačiau manau savo pateikimu turi įtikti žmonėms, mėgstantiems gerai papasakotas istorijas ir senovinio stiliaus detektyvus.
