Tad nedaugžodžiaujant, linkiu Jums visiems gražių artėjančių švenčių ir tuo pačiu kviečiu susipažinti su kalėdinių „Netflix“ sąrašu.
„Dešas ir Lilė“ (angl. „Dash and „Lily“), rež. Brad Silbering, Pamela Romanowsky, Fred Savage
Šio pasakojimo istorija sukasi aplink amžiną romantiką ir ciniką Dešą, kuriam į rankas pakliūna vienos keistos merginos dienoraštis. Susidomėjęs jos rašliavomis, vaikinas nusprendžia ją atrasti. Tačiau tai nebus labai lengva užduotis, nes paslaptinga mergina nori su juo sužaisti intelektualų žaidimą, kuris leis jiems pažinti vienas kitą iki jų gyvo susitikimo.
O taip... Tokių romantinių ir lengvo turinio projektų visuomet yra laukiama, nes jie sugeba suteikti išties malonią bei neįpareigojančią pramogą. O kai dar tokių projektų tema tampa artėjančios šventės, tai išvis yra nuostabu, nes savo atmosfera, tokie pasakojimai puikiai mus prie jų priartina. Ir taip būtų galima apibūdinti šį iš aštuonių serijų susidedantį serialą, kuris savo pateikimu man labai priminė du kitus projektus – filmą „Su meile, Saimonas“ (angl. „Love, Simon“) ir serialą „Su meile, Viktoras“ (angl. „Love, Victor“).
Paminėdamas šiuos du kūrinius turėjau omeny ne vien politkorektiškumą, kuriuo jie buvo perpildyti, bet ir veikėjus, kurie nelabai sugebėdavo pritapti prie visuomenės sukurtų standartų. Tad mes čia gauname istoriją apie du panašius, ganėtinai uždarus ir nestandartinio mąstymo žmones, kuriems likimas padovanojo puikią progą susitikti ir būti kartu. Bet ar įvyks, viskas aišku priklauso tik nuo jų pasirinkimų. Ir šiuo atveju, pasirinkimus jie turi išties plačius, kurie mums, žiūrovams, yra pateikiami iš ganėtinai įdomios perspektyvos. Tai labai veža ir neleidžia nuobodžiauti nei vienai akimirkai.
Kas dėl pačių personažų, tai Dešo veikėjas ir jo požiūris į gyvenimą man paliko žymiai geresnį įspūdį, todėl žiūrėdamas šį serialą labiausiai tapatinau save su juo. O to negalėčiau pasakyti apie vėjavaikę ir dažnai erzinančią Lilę, kurios idealistinis požiūris į kai kuriuos gyvenimo aspektus tiesiog išmušdavo iš vėžių. Bet, taip ar taip, abu šios istorijos personažai atsiskleidė kaip daugiasluoksnės asmenybės iš itin puikios perspektyvos, dėl ko yra džiugu. O ir jų tarpusavio chemija irgi sužaidžia čia labai svarbų vaidmenį.
Techniškai, man šis serialas irgi padarė labai malonų įspūdį dėl puikiai ekrane perteiktos šventinės atmosferos su įvairiomis žymiomis kalėdinėmis dainomis priešaky. Jau aš nekalbu apie akis kerintį meninį apipavidalinimą, kurio dėka serialas įgavo labai daug įvairių spalvų. Garso ir vaizdo montažas nesukėlė jokio nepatogumo, o kameros darbu beliko tik žavėtis.
Aišku, be gero aktorių kolektyvo, ši istorija galbūt atrodytų visiškai kitaip, tad pagrindiniam duetui Austinui Abramsui ir Midori Francis mano komplimentai. Ekrane jie puikiai susižaidė, dėl ko ir chemija tarp jų buvo tokia įtikinama. Dar čia svarbiuose vaidmenyse galime pamatyti Troy‘ų Iwatą, Jamesą Saitą, Dante‘ą Browną ir Michaelą Parką.
Tad apibendrinant, serialas „Dešas ir Lilė“, kurio pamatu tapo rašytojų Davido Levithano ir Rachel Cohn 2010 metais išleista knyga, yra puikiu romantinio žanro komediniu projektu, kuris ne tik nuteikia dar labiau laukti Kalėdų, bet ir iš įdomios perspektyvos mums parodo, kaip per šventes jaučiasi vieniši ir nesuprasti žmonės. Todėl jeigu ir Jūs jaučiatės keistesni, šis serialas kaip tik Jums, o jeigu ne – vis vien pasižiūrėkite, nes gausite neįpareigojančią ir labai lengvo turinio pramogą.
„Šventinis pasimatymas“ (angl. „Holidate“), rež. John Whitessel
Filmo istorija sukasi aplink ciniškai į gyvenimą žiūrinčius Sloaną ir Jacksoną, kurie visa širdimi nekenčia švenčių bei nesupranta savo giminaičių, kurie per šventes nori jiems pripiršti ką nors. Tačiau, sutikę vienas kitą ir supratę, kad gali vienas kitam padėti šioje situacijoje, jie nusprendžia apsimesti pora ir taip gauti šventą ramybę. Tik ar jiems pavyks išlaikyti vienas nuo kito draugišką atstumą? Štai kur klausimas.
Manau, kad daug rašyti apie tokio pobūdžio filmus tikrai nereikia, nes jie yra kuriami su vienu paprastu tikslu – suteikti malonią ir neįpareigojančią peržiūrą, taip pat paruošti mus artėjančiai Kalėdų šventei.
Todėl nieko daug nesitikėdamas įsijungiau „Netflix“ ir gavau paprastą, naivią, mielą bei netgi kažkiek įtraukiančią istoriją, kurios pagrindine tema tapo... Ne, ne meilė, o paprastas noras jaustis gerai šeimos rate. Nors ir meilės čia tikrai netruko, ką jau čia slėpti – visgi tai romantinė komedija.
Tokiuose romantiniuose ir pakankamai nuvalkiotuose komediniuose filmuose didžiausiu akcentu tampa lengvas humoras bei, aišku, labai stereotipiniai, bet smagiai ekrane besižiūrintys herojai. Ir tokių herojų čia turime du. Jie neleidžia nuobodžiauti, taip pat sukelia šypseną dėl savo pateikimo. Na, ir, aišku, nesunku jiems pajusti šiokią tokią simpatiją, nes su tokiomis situacijomis, su kuriomis jiems tenka čia susidurti, manau ne vienas iš mūsų turėjo reikalų.
Be to, tokiuose filmuose taip pat svarbu suteikti žiūrovui ir šventinę atmosferą. Peržiūros metu tai įvyksta ir todėl kūrėjams reikia reikšti padėką, nes jų dėka mes bent jau emocionaliai ir mintimis priartėjame prie gražiausios metų šventės – Kalėdų.
Filmo meninis apipavidalinimas su smagiomis dekoracijomis ir herojų kostiumais irgi nuteikia šventiškai. Be to, dar čia yra ir labai jau klišinis garso takelis, neblogas vaizdo ir garso montažas bei, žinoma, pavyzdingas kameros darbas, dėl kuriuo mes galime kartu su pagrindiniais herojais patirti Kalėdų dvasią ir ne tik.
Savo pasirodymais šioje juostoje mus pamalonina ir keletas žymių ekrano veidų – Emma Roberts bei Luke'as Bracey'is, kurie sukūrė visai smagų ekraninį duetą. Jiems į pagalbą atėjo Kristin Chenoweth, Frances Fisher, Andrew Bacheloras ir Jessica Chapshaw.
Apibendrinant filmas „Šventinis pasimatymas“ puikiai susidoroja su savo užduotimi – suteikti žiūrovui šventinę atmosferą bei visiškai neįpareigojančią pramogą. Todėl jeigu esate lengvų romantinių komedijų gerbėjas ir Jums norisi vakare atsipalaiduoti bei pasižiūrėti kažką mielo ir smagaus, šis filmas taps tikrai neblogu pasirinkimu.
„Kalėdų kronikos. 2-oji dalis“ (angl. „The Christmas Chronicles. Part Two“), rež. Chris Columbus
Filmo istorija ir vėl sukasi aplink brolį su sese Tedį ir Keitę, kurie prieš kelis metus turėjo garbės ne tik susipažinti su tikru Kalėdų Seneliu, bet ir jam padėti jo misijoje. Ir dabar, likimas ir vėl juos suartina naujam nuotykiui – piktavalio elfo Belšnikelio piktadarysčių sustabdymui. Jeigu jiems nepavyks, Kalėdos bus neįvykusios, o tikėjimas Kalėdų Seneliu bus amžiams prarastas.
Pirmoji dalis tapo labai malonia „Netflix“ staigmena, kurią su malonumu pasižiūrėjau ne tik 2018 metais, bet ir praeitais, kai laukiau švenčių. Būtent todėl, prieš pasirodant šios istorijos tęsiniui, vėl nusprendžiau pakartoti pirmosios dalies peržiūrą ir ji man suteikė lygiai tokius pačius šiltus jausmus kaip ir per pirmą kartą.
Tad galiu teigti, jog „Kalėdų kronikos“ – vienas gražiausių ir mieliausių pastarojo dešimtmečio šios temos projektų, kokį man teko žiūrėti.
Ir štai, turime tęsinį, kuris mano nuomone irgi skleidžia tuos pačius pozityvius ir labai šventiškus jausmus, tačiau jis jau nėra toks šviežias ir netikėtas, kaip pirmtakas. Gal dėl to, jog istorija buvo nukreipta kita linkme, o gal todėl, jog panašios temos filmai jau buvo mus pasiekę ne vieną kartą. Kaip ten bebūtų, filmas žiūrisi tikrai smagiai, nors ir nesukuria to ypatingo jausmo, kuris lydėjo pirmąją juostą.
Kas man čia patiko, jog buvo pateikta visa Kalėdų Senelio ir jo žmonos veikla su magiškai atrodančiais ir labai žavinčiais niuansais, kurie priverčia pažiūrėti į šventinį laikotarpį iš dviejų labai įdomių perspektyvų – nostalgijos ir Kalėdų Senelio legendos išvystymo ekrane.
Nostalgija – nes prieš gerus du dešimtmečius kokiame nors „Cartoon Network“ panašaus pobūdžio pasakos buvo rodomas itin dažnai, o jų stilius buvo panašus į šios juostos siužetinius sprendimus, kurie sukelia labai pozityvias emocijas belaukiant Kalėdų.
Kalėdų Senelio legenda – tai įdomiai interpretuotas ir visai smagiai besižiūrintis filmo aspektas, kuris leidžia pasinerti į tą magišką bei idealizuotą pasaulį, kuriame nori atsidurti kiekvienas Kalėdų Seneliu tikintis vaikas. Ir šičia, filmo kūrėjai pasidarbavo iš peties pristatydami visus įmanomus stereotipus, kuriais ir vadovaujasi dovanų ištroškę pypliai.
Personažai filme atsiskleidžia pakankamai neblogai, bet kažko ypatingo tikėtis čia nereikia, nes kaip ir dažnai būna tokio pobūdžio kine, žiūrovams yra pristatomos herojų ekspozicijos bei jų funkcijos, kurios priverčia siužetą vystytis toliau. Kalėdų Senelis ir jo žmona – puikūs, bet pagrindinis antagonistas tai visiškai tipinis blogietis su liūdna praeitimi. Jeigu matėte „Deadpool 2“ filmą, tai čia yra kažkas panašaus.
Nors filmas ir nesukelia didelių aplodismentų dėl savo paprasto scenarijaus, jis sužavi itin kokybiškais techniniais sprendimais, kuriais tampa produkcijos dizainas ir dekoracijos, sukuriančios labai šventinę ir jaukią atmosferą. Jau nekalbu apie grimą, kostiumus ir šukuosenas.
Bet yra vienas bet. Specialieji efektai juostoje, kurių yra išties nemažai, pernelyg animuoti. Nesakau, kad tai yra kažkas blogo tokio pobūdžio kine, bet jie sukuria pernelyg vaikišką atmosferą ekrane, ir tai jau šiek tiek erzina. Užtat muzika, vaizdo montažas ir kameros darbas – puikūs.
Sutuoktiniai Kurtas Russelas su Goldie Hawn ir vėl labai šauniai įkūnijo poną Klausą ir ponią Klaus. Jiems jokių priekaištų. Vaikai užtat vaidino kaip galėjo. Labiausiai iš jų savo profesionalumu išsiskyrė Julianas Dennisonas, kuris panašų vaidmenį turėjo mano jau minėtame „Deadpool 2“ filme.
Taip pat ekrane pasirodė Tyrese‘as Gibsonas, Jahzitas Bruno, Darlene Love, Darby Camp, Judah Lewis, Kimberly Williams-Paisley ir Malcolmas McDowellas. Vaidino jie pakankamai neblogai, nors ir nepasižymėjo kažkokiais ypatingais momentais ekrane.
Bendrai – „Kalėdų kronikos. 2-oji dalis“ labai pozityvus, mielas ir šiltas Kalėdinis filmas, kuris puikiai nuteikia artėjančioms šventėms. Ir nors juosta dėl savo istorijos paprastumo nusileidžia pirmtakui, ji tampa vienu ryškiausių šventinio laikotarpio filmų, kurį rekomenduoju žiūrėti su visa šeima.
„Ponas Džinglas: Kalėdinė kelionė“ (angl. „Jingle Jangle: A Christmas Journey“), rež. David E. Talbert
Filmo istorija sukasi aplink žaislų išradėją ir tikrą savo srities genijų Džeronimusą Džinglą, kuris vieną dieną patiria labai skaudžią išdavystę. Jo kompanionas Gustafsonas pavagia iš jo visus būsimų žaislų brėžinius, kurie padeda jam sukrauti milžiniškus turtus.
Užsidaręs savyje, Džeronimusas ilgus dešimtmečius nesugebėjo nieko daugiau išrasti, o jo kadaise populiari žaislų parduotuvė su kiekvienais naujais metais vis sunkiau išsilaiko, jog galiausiai priartėjo prie bankroto slenksčio. Vienintelis būdas išsilaikyti – išrasti kažką gero. Ir čia Džeronimusui į pagalbą ateina drąsi anūkė, kuri nusprendžia ne tik pagelbėti seneliui, bet ir atkovoti tai, kas iš jo kadaise buvo atimta.
Jeigu šiame filme įžvelgsite kažką rasistinio, iš karto informuoju, jog JAV yra kuriami filmai vien juodaodžiams gyventojams, kuriuose vaidina tik juodaodžiai aktoriai. Tokiuose filmuose, nesvarbu koks jų žanras, yra gvildenamos tik juodaodžiams suprantamos temos, kurios yra pagardintos specifiniais juokeliais ir įvairiais baltiems nesuprantamais stereotipais. Kaip pavyzdys – Tyleris Perry‘is, kurio kūryba yra pritaikyta vienos rasės žmonėms. Taip ir šios juostos režisierius Davidas E. Talbertas darė tą patį. Tačiau jo naujausias filmas visgi yra universalus kūrinys, kuris dėka savo daugiasluoksniškumo bus suprantamas visiems.
Tačiau noriu iš karto perspėti – jeigu esate priešiškai nusiteikę prieš miuziklus, filmas gali Jums nepatikti, nes dalinai, jis ir yra miuziklu su daugybe dainų.
Asmeniškai man šis filmas padarė labai gerą įspūdį dėl jame skleidžiamos šilumos, klasikinės gėrio ir blogio dvikovos, nenusibostančio ir ganėtinai išradingai atrodančio siužeto ir kas svarbiausia – dėl kalėdinės dvasios. Būtent tokias pasakas yra labai smagu žiūrėti belaukiant Kalėdų, kurios, aišku, jau ne už kalnų. Ir filmas, aišku, leidžia bent jau kelioms valandoms priartinti šią šventę.
Smagiai atrodo čia ir veikėjai, kurie aišku nepasižymi dideliu originalumu dėl savo klišinių charakterio bruožų ir jau daugelyje filmų matytų stereotipinių veiksmų, bet tai visiškai nesukelia jokio nepatogumo peržiūros metu, nes jie pateikti iš labai nuoširdžios perspektyvos. Tiek ponas Džinglas, tiek jo anūkė Džiornė, tiek ir pagrindinis antagonistas Gustafsonas – šypseną veide sukeliantys personažai, kuriais tiki ir jais mėgaujiesi. O dar ir jų dėka peržiūros metu yra pristatomas labai įdomus pamokslas, kuris tiek vyresniam, tiek ir jaunesniam žiūrovui turėtų atverti akis į tam tikras gyvenimiškas situacijas.
Iš techninių filmo aspektų manau reikia pagirti viską. Ir specialieji efektai pradžiugina, ir produkcijos dizainas, kuris mums leidžia pasinerti į visiškai alternatyvią XIX amžiaus realybę, bei aišku meninis apipavidalinimas. Dekoracijos, grimas, šukuosenos, kameros darbas ir vaizdo montažas – pasaka akims. O koks geras ir visai netikėtai prie rodomų scenų pritaikytas garso takelis, kuriame netrūksta įvairių žanrų muzikinių kompozicijų – pradedant klasika ir užbaigiant repu.
Pasidarbavo iš peties ir juostos aktoriai – „Oskaro“ laureatas Forestas Whitakeris, Keeganas Michaelas-Key‘us, Hughas Bonneville‘as, Ricky‘is Martinas, Madalen Mills, Anika Noni Rose ir kt.
Apibendrinant – „Ponas Džinglas: Kalėdinė kelionė“ yra išties pozityviu, spalvingu, kalėdinę nuotaiką suteikiančiu filmu visai šeimai, kuriam nereikia gailėti laiko.
„Andželos Kalėdos“ (angl. „Angela‘s Christmas“), rež. Damien O‘Connor
Istorija sukasi aplink Andželą, kuri Kalėdų vakarą nusprendžia iš bažnyčios paimti vaikelį Jėzų, kad galėtų jį aprengti ir grąžinti. Tačiau jos planas patiria nesėkmę, nes visi pradeda galvoti, kad kažkas pavogė lėlę, kuri visiems reiškia labai daug. Ar mergaitei pavyks išsisukti nuo bausmės? Ar Kalėdos tiek jai, tiek ir jos šeimai bei visam miestui bus sugadintos? Viskas priklauso nuo likimo ir kalėdinio stebuklo.
Man patinka animaciniai filmukai, kurie sugeba suvirpinti širdį dėl savo paprastumo ir nuoširdumo, kuris liejasi iš ekrano pusės. Ir tokiais filmukais yra dvi „Andželos Kalėdų“ dalys, kuriose kūrėjai sugebėjo mums pristatyti labai mielas, pamokančias ir be galo jaukias istorijas, kurios akimirksniu leidžia suvokti Kalėdų esmę ir šių gražių švenčių tikslą. Lygiai kaip ir 2018 metais pasirodęs „Klausas“ (angl. „Klaus“), šie du filmukai sugeba pabrėžti svarbiausius švenčių akcentus, kurių mes kartais tiesiog nepastebime. Tad peržiūros metu yra tikrai apie ką pagalvoti ir tuo pačiu susimąstyti, ar mes teisingai žiūrime į Kalėdas.
Filmukų herojai smagūs ir labai priartinti prie tikrovės, todėl bežiūrint juos sunku suabejoti tuo, kas mums yra rodoma. Be to, kiekvienas iš herojų priverčia su jais susitapatinti, nes kiekvienas iš jų papuoštas tokiais bruožais, kurie mums yra artimi. O ir personažų dialogai priverčia mėgautis tuo, ką mums kūrėjai abiejų filmukų metu bandė įskiepyti. Ir, mano nuomone, svarbiausiu pliusu atsižvelgus į herojus yra tai, jog jie nėra papuošti šlykščiais elementais, kuriais dažnai šiuolaikiniuose filmuose žiūrovus bandoma juokinti.
Animacija graži ir kokybiška. Detalumo netrūksta, o ir spalvos, tikroviškai atrodantis rodomo laikotarpio dizainas bei puikiai prie rodomų scenų priderinta muzika nenuvilia, tad peržiūra iš techninės perspektyvos atrodo labai žaviai.
Įgarsinimas irgi priduoda filmukams atskirą pliusą, nes aktoriai pasistengė iš peties dubliuodami jiems patikėtus personažus. Čia mes galime išgirsti Ruth Negga, Briano Gleesono, Lucy O‘Connell, Malachy McCourt ir Pato Kinevane‘o balsus.
Apibendrinant – be galo kalėdinė, miela, graži ir nuoširdžiai papasakota animacija, kuri ne tik suvirpina širdį dėl gvildenamų temų, bet ir priartina mus prie gražiausios metų šventės – Kalėdų.
