Apie ką mes čia…
1942 metais okupuodami daugelį Europos šalių, naciai visais įmanomais būdais medžioja žydus, kuriuos vėliau siunčia į getus arba dar blogiau – į koncentracijos stovyklas. Vienu iš tokių žydų yra nespėjęs į Šveicariją pabėgti Žilis, kuriam šauna puiki mintis – apsimesti Irane gimusiu persu. Tačiau jo šventė trunka ne ilgai, nes vienu iš okupantu yra po karo svajojantis savo restoraną Irane atidaryti pareigūnas Klausas, kuriam reikia pagalbos. Jis nori išmokti vietinę kalbą, o su tuo jam padėti kaip jis mano gali Žilis. Ar vyrui pavyks apmulkinti aukštas pareigas užimantį nacį? Ar visgi jis meluodamas pasirašė sau mirties nuosprendį? Laikas parodys.
Kūrinio turinys
Šiais metais pirmą kartą apsilankiau Aušvico-Birkenau koncentracijų stovyklose, kur patyriau išties nemenką šoką. O ką kalbėti apie tuos žmones, kurie prieš beveik aštuonis dešimtmečius turėjo ten išgyventi tikrą pragarą. Net dabar, rašant, man kaupiasi ašaros, nes tai išties buvo kraupus ir emocionaliai paveikiantis reginys, kurio ilgai neužmiršiu. Tad po šios ekskursijos pradėjau visiškai kitokiomis akimis žiūrėti į filmus apie holokaustą bei mirties stovyklas.
Šis naujasis filmas savo istorijos pateikimu šiek tiek skiriasi nuo elementarių juostų apie žydų tautos tragediją, todėl galiu teigti, jog juostos režisieriui pavyko sukurti kai ką ypatingo. Ir taip, tai nėra taip emocionaliai stipriai paveikiantis projektas kaip „Sauliaus sūnus“, „Pianistas“, „Gyvenimas yra gražus“ ar „Šindlerio sąrašas“, tačiau tai nekeičia fakto, jog čia buvo pristatyta įdomi bei įkvepianti istorija, kurios metu žiūrovas yra skatinamas suvokti, kiek yra verta žmogaus gyvybė.
Labiausiai man šiame filme patiko siužetinės linijos principas. Visgi tai nėra šiaip pasakojimas apie įkalintus žydus, kuriems vadovauja naciai, bet istorija, kurios metu galima suvokti vieną svarbų dalyką – kalbos ir žinios joms yra žymiai vertingesnė brangenybė nei koks auksas. Ir tą puikiai mums parodo ši istorija. Visgi beveik visas siužetas ir sukasi aplink pamokas, kuriomis dėl savo gyvybės išsaugojimo ir tam tikrų privilegijų manipuliuoja pagrindinis juostos personažas. Be to, juostos metu galima pamatyti dar ir kitas tų pamokų medalio puses, apie kurias jau Jums nieko neatskleisiu. Bet patikėkite manim, Jūsų lauks kelios labai sunkiai nuspėjamos staigmenos.
Be abejo, filmas nebūtų toks įdomus, jeigu ne jo herojai, kurie ne tik, kad leidžia pasinerti į jų gyvenimus iš pakankamai paprastos perspektyvos, bet ir tų personažų atsiskleidimas tam tikrose situacijose, į kurias jie yra įsprausti. Ir ne vien pagrindinis veikėjas Žilis čia turi ką parodyti. Daug dėmesio gauna nacis Klausas, kuriam iš dalies galima jausti kelis jausmus – neapykantą, gailestį bei šiokią tokią pagarbą. Toks įvairių ir su savimi sunkiai derančių jausmų miksas paverčia jo asmenybę į bene ryškiausią visos juostos veikėją. Bet, kaip ten bebūtų, labiausiai tenka jaudintis dėl Žilio, kuriam jau nuo pat pirmų akimirkų galima pajusti simpatiją.
Apibendrinus, nes kažkaip nesinori man pernelyg daug čia atskleisti, pasakysiu, jog tai yra išties puikus ir dėmesio vertas kino projektas, kuriame žiūrovui yra duota puiki galimybė susipažinti su negirdėta, bet itin įkvepiančia tikrais faktais paremta istorija, kurią lydi ir puikus pamokslas gale.
Techninė juostos pusė
Gerą įspūdį palieka ir šio filmo išorė. Tai – išties puikiai ir ganėtinai dinamiškai nufilmuotas bei kruopščiausias detales apčiuopęs dėka solidaus kameros darbo filmas, kuris dar yra pagardintas labai emocionaliai veikiančiu garso takeliu, kurio muzikinės kompozicijos buvo labai tvarkingai įkomponuotos į visumą.
Taip pat tenka žavėtis ir meniniu apipavidalinimu, kurio dėka buvo nesunku patikėti tuo, kas vyksta ekrane. Autentiškai ir natūraliai perteiktas laikotarpis, tad tiek dekoracijos, šukuosenos, grimas ir aišku kostiumai visiškai nesukelia jokių klausimų dėl juostos tikrumo.
Be to, filmas žiūrisi gerai ir dėka puikiai suvesto garso ir aišku tvarkingo vaizdo montažo, kuriam pavyko mums pristatyti įtraukiančiai sudėliotas scenas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Neužmirštam ir juostos svarbiausio variklio – aktorių, kurie įtikinamai įkūnijo jiems patikėtus personažus. Ypatingai tai liečia pagrindinio juostos vaidmens Žilio atlikėją Nahuelį Perezą Biscayartą bei pagrindinį antagonistą įkūnijusį Larsą Eidingerį. Vyrų duetas ir jų personažų priešprieša ekrane išties atrodė nepakartojamai, jog buvo visiškai nesunku jais patikėti.
Kiti filme pasirodę aktoriai nebuvo tokie ryškūs, bet jų vaidmenys kaip ne kaip irgi turėjo nemažai įtakos siužetui, todėl iš geresnių aktorių pasirodymų paminėčiau Leonie Benesch, Alexanderį Bayerį ir Sofiją Gerševič.
Verdiktas
„Persų kalbos pamokos“ – kažkiek jautrus, kažkiek pamokantis ir kažkiek didvyriškas pasakojimas, kuriame mums yra pristatoma tikrais įvykiais paremta vieno žmogaus gyvenimo drama dėl paprasto noro – išlikti gyvam bet kokia kaina. Be to, filmas siūlo dar ir ganėtinai kokybišką išorę, puikiai perteikto laikotarpio viziją, gerą režisūrą ir aišku puikius pagrindinių vaidmenų atlikėjų pasirodymus, dėl ko peržiūra išlaiko reikiamą įtampą bei be jokių didesnių pastangų sugeba dar ir emocionaliai paveikti.
