Apie ką mes čia…
Septynmetis berniukas po tėvų netekties apsigyvena su savo močiute, kuri vieną dieną jam atskleidžia labai šiurpią paslaptį apie tas, kurios gyvena tarp mūsų – raganas. Nenorėdama, kad anūkas su jomis susidurtų, ji su juo iškeliauja į prabangų viešbutį, kad ten galėtų saugiai leisti laiką. Bet jie net nenutuokia, jog būtent ten jiems ir teks stoti į kovą su piktavalėmis bei velnią garbinančiomis raganomis.
Kūrinio turinys
Belaukiant Helovino, kurį su kiekvienais metais švenčia vis daugiau žmonių, studija „Warner Bros.“ nusprendė paįvairinti tiek savo, tiek ir Helovino temos filmų repertuarą. O kas gali būti geriau už Roaldo Dahlo nemirtingą kūrinį, kuriam jau netrukus sukaks keturiasdešimt metų. Tik yra toks vienas mažytis niuansas – ši knyga jau buvo labai gerai ekranizuota 1990 metais režisieriaus Nicolaso Roego ir dabar laikoma šalia tokių nuostabių vaikiškų filmų kaip „Košmaras prieš Kalėdas“, „Vabalų sultys“ ir „Hokus Pokus“ kaip neatsiejama Helovino laikotarpio klasika.
Žinoma, technologijos pasistūmėjo į priekį, o ir praėjo trys dešimtmečiai nuo pirmosios ekranizacijos pasirodymo, tačiau tai nekeičia to fakto, kad visgi studijai „Warner Bros.“ reikėjo neliesti to, kas jau yra gerai adaptuota ir tuo pačiu jau seniai sulaukė žmonių simpatijų. Nes, kaip dažnai būna, retai kuris filmas pranoksta originalą, o pasišiukšlinti ties nauja vizija galima visiškai lygioje vietoje.
Ir manau, kad naujos versijos kūrėjai šiek tiek pasišiukšlino. Kur, paklausite manęs? Pateikime. Nes nors ir knygos istorija buvo išties neblogai perkelta į ekranus, o režisūrai pernelyg daug priekaištų turėti negalima, nes visgi prie filmo dirbo kino profesionalas Robertas Zemeckis, visuma neatrodo šventiškai ir tuo labiau – vaikiškai. Taip, perskaitėte teisingai. Tai nėra filmas, kurį verta būtų rodyti vaikams, nes pati istorija ir kaip ją pavaizdavo kūrėjai atrodo pakankamai kraupiai. Patikėkite. Jeigu 1990 metais pasirodžiusio filmo peržiūros metu buvo galima jaustis saugiai ir maloniai, tai ši juosta vaikui gali sukelti košmarus dėl kai kurių itin baisių vaizdų.
Atmetus tai, mes gauname labai padriką, šiek tiek chaotišką, bet visgi žiūrimą ir nenuobodžiai pateiktą pasakojimą, kurio metu mums yra pristatomi herojai ir anti-herojai, tarp kurių ir įvyksta konfliktas. Labiausiai čia man patiko raganos ir kaip jas mums pavaizdavo. Kalbu aišku apie tuos esminius stereotipus, kuriais jos buvo papuoštos. Pats pagrindinis filmo herojus, jo keli bendražygiai ir močiutė nesukėlė man labai didelio susižavėjimo. Gal dėl to, jog geriečiai buvo pakankamai vangiai atskleisti? O gal tiesiog, jų priešprieša su raganomis neatrodė taip įtikinamai, kaip buvo originaliame filme? Visko gali būti.
Ir manau, tiek užtenka, norint apibūdinti šio filmo vidų. Tai vienkartinis, nors ir pramogą suteikiantis, bet visiškai 1990 metais pasirodžiusiam originalui neprilygstantis projektas, kuris užsimiršta tik išėjus iš kino salės. O gaila, nes potencialas čia buvo tikrai didžiulis, atsižvelgiant į tai, kokį pirminį šaltinį turėjo kino kūrėjai.
Techninė juostos pusė
Man patiko šio filmo techninė dalis. Tai tikrai žaviai, spalvingai ir prabangiai atrodantis reginys, kuriame netrūko ir neblogo CGI bei kokybiško produkcijos dizaino su labai jau akis džiuginančiu meniniu apipavidalinimu. Muzika, garso ir vaizdo montažas bei kameros darbas taip pat tapo neatsiejamais šios juostos pliusais, kuriais bandė manipuliuoti kūrėjai. Vieninteliu aspektu, kuris man nelabai patiko, buvo vaizdo montažas. Kartais atrodė, kad kai kurios scenos buvo pernelyg apkirptos.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kuo jau kuo, bet geru aktorių kolektyvu šis filmas tikrai gali pasigirti. Vien ko vertos yra po „Oskarą“ laimėjusios Anne Hathaway su Ostavia Spencer. Gaila dėl vieno – joms čia nebuvo ką vaidinti, todėl ekrane mes matėme vaidinančias, bet visiškai jokių pastangų į savo vaidmenis nededančias ekrano profesionales. Be jų, juostoje buvo galima pamatyti JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimui nominuotą Stanley‘į Tuccį, Jahzirą Bruno‘ą ir išgirsti Chriso Rocko balsą.
Verdiktas
„Raganos“ – spalvingas, visai nenuobodus ir išties neblogai Roaldo Dahlo knygą interpretavęs kūrinys, kurio didžiausiu minusu tampa vaikams netinkamas pateikimas, dėl jo jis visais įmanomais būdais nusileidžia šventiškai ir jau Helovino klasika tapusiai 1990 metais pasirodžiusiai versijai.
