Apie ką mes čia…
Iki ausų įsimylėję paaugliai Krisas su Raile svajoja apie ateitį kartu ir bendrą gyvenimą. Tačiau viskas apsiverčia, kai jiedu patenka į žiaurią automobilio avariją, kurios pasekmė – Kriso žūtis. Negalinti su tuo susitaikyti, Railė visais įmanomas būdais bando pagerbti Kriso atminimą, lankydamasi tose vietose, kuriose jiedu buvo laimingi. Ir ji net nenutuokia, jog visai netrukus jai teks ir vėl su juo susitikti.
Kūrinio turinys
Manau, kad visai teisingai apibūdinau šią romantinę juostą, kuri iš pirmo žvilgsnio tikrai atrodo panaši į 1990 metais pasirodžiusį penkiems „Oskarams“ nominuotą hitą „Vaiduoklis“. Bet yra du mažyčiai niuansai, kurie sugeba atskirti šiuos du pasakojimus – režisieriaus profesionalumas bei pačios idėjos įgyvendinimas.
Jeigu kultinė 90-ųjų klasika buvo išties įdomiai patekta, tai šis filmas yra tiesiog nuobodus bei paviršutiniškas dėl itin vangiai perteikto siužeto.
Aš tikrai nesiruošiu čia išpasakoti visų siužetinės linijos niuansų, nes manau, kad šis projektas tikrai atras savo žiūrovą, todėl gadinti peržiūros lėkštų filmų gerbėjams tikrai nenoriu. Užsiminsiu tik apie kelis aspektus, kurie nesugebėjo įtikinti manęs bei suteikti šiokios tokios pramogos peržiūros metu, nors, tiesą sakant, labai mėgstu romantinius filmus.
Didžiausiu šio pasakojimo minusu tampa neįtikinamai perteikta meilės istorija ir veikėjai, kurie tą nulaižytai atrodančią meilę skleidė ekrane pusantros valandos. Kodėl? Nes tiesiog mums nebuvo pateiktos jokios jaunuolių meilę paryškinančios scenos, kurios be problemų galėjo įtikinti žiūrovą dėl šio gražaus jausmo puoselėjimo iš jų pusės.
Gavome vos vieną neryškiai atrodančią ekspoziciją, po kurios sekė avarija. Viskas. Kur toji meilė, kur tie jausmai, kur nuoširdumas? To nėra, nes kūrėjams atrodė, kad jeigu žmogus kitam žmogui sako – „aš tave myliu“, tai jau yra meilės įrodymas. Deja, bet taip nebūna.
Patys personažai visiškai neatsiskleidžia kaip asmenybės. Ir nors mes gauname šiokią tokią jų ekspoziciją, jie visiškai nesugeba susidoroti su vienu svarbiausiu tokio pobūdžio filmų aspektu – suteikti žiūrovui bent kokią nors emociją stebint jų poelgius. Tikrai taip. Žiūrint šį filmą man buvo visiškai nusispjauti ant personažų išgyvenimų ir jų tragedijos, nes ji buvo labai jau neįdomiai bei kas blogiausia – neįtikinamai, pateikta.
Ir čia rašiau apie pagrindinius du juostos personažus, kurie bent jau turėjo ką pasiūlyti siužetui. Blogiausia dalis – antraplaniai veikėjai, apie kuriuos man net nesinori šnekėti, nes medžiai už lango ir tai turėjo daugiau charizmos nei visi kiti šioje juostoje pasirodę žmonės.
Bendrai – labai jau nusaldintas ir neįtikinamai atrodantis pasakojimas, kuris, manau, geriausiai susižiūrėtų namuose, bet tikrai ne kino salėje. Nors tikiu, kad jaunesnis žiūrovas (o tiksliau žiūrovė) sugebės iš jo išgauti daugiau pozityvių akimirkų nei suaugęs bei tūkstančius filmų matęs kino mylėtojas.
Techninė juostos pusė
Kas labai mane erzino šiame filme, tai labai klaikus montažas. Gal ir jis prisidėjo prie juostos prastumo, nes kartais atrodė, kad vienos scenos buvo pernelyg nukirptos, o kitų tiesiog pritrūko, dėl ko ir pats pasakojimas atrodė toks neįtikinamai pateiktas. Užtat iš pliusų paminėti galima būtų visai neblogą, nors ir ne itin išsiskiriantį kameros darbą, malonią ausims muziką ir kelis specialiais efektais pagardintus vizualius sprendimus.
Aktorių kolektyvinis darbas
Ką galima pasakyti apie aktorius? Nesinori man čia labai jau aršiai apie juos kalbėti, bet vaidybos prasme tai irgi buvo vienas didesnių šios juostos minusų. Seniai nemačiau ekrane taip blankiai ir neįtikinamai įgyvendintus personažus.
Pagrindinis Alexandros Shipp ir Nicholaso Hamiltono duetas visiškai nesižiūrėjo ekrane, o ir jų pastangos vaidinti atrodė itin nemaloniai. Be to, filme dar mes galime pamatyti Famke Janssen, DeRoną Hortoną, Catherine Lough Haggquist ir Ianą Tracey‘į, kurie taip pat pasirodė ne iš pačios geriausios perspektyvos, bet jiems kažkaip antipatijos nepajaučiau, nes visgi jų įkūnyti personažai neturėjo tiek daug įtakos siužetui.
Verdiktas
„Amžinybė tarp mūsų“ – saldus, banalus, lėkštas ir visiškai neįtikinamas romantinio pobūdžio pasakojimas, kurio didžiausias koziris yra tai, jog jis savo siužetinės linijos pateikimu primena kultinį 1990 metų kino hitą „Vaiduoklis“.
Filmo anonsas:
