Apie ką mes čia…
Jauna dailininkė Dafnė negali apsispręsti, kurį iš dviejų jai patinkančių vyrų ji turi įsileisti į savo gyvenimą. Vienas – tikras mačo ir blogiukas, kuris suteikia jai adrenalino gyvenime, o kitas – dėmesingas intelektualas. Vienam ji jaučia aistrą, o kitam pagarbą. Bet kuris iš jų taps jos gyvenimo palydovu? Štai kur klausimas, į kurį atsakymą turi tik Dafnės širdis bei jos protas.
Kūrinio turinys
Ar turėjome daug filmų apie meilės trikampius? O taip. Jų buvo išties daug. Bet ar visi jie buvo verti dėmesio? Deja, bet ne. Todėl labai skeptiškai žiūrėjau į šį režisieriaus Drake‘o Doremuso projektą, kurio neišvaizdus anonsas manęs visiškai nesužavėjo. Ar pasiteisino mano skepticizmas? Dar ir kaip.
Taigi, filmo istorija apie dar vieną meilės trikampį atrodo pakankamai paprastai ir šabloniškai, kas aišku nesužavi, nes visa tai, kas čia buvo parodyta, mes jau kažkur matėme. Todėl siužetiniai šios juostos sprendimai nesukelia itin didelio džiaugsmo. Ir kas dėl to kaltas? Aišku, kad filmo kūrėjas, kuris net nepabandė mums pasiūlyti nieko naujo, kas išsiskirtų iš panašaus pobūdžio juostų. Dėl to peržiūra kažkiek užsitęsia, o ir pačiu pasakojimu yra sunku iki galo patikėti. Kodėl? Na, nesinori man išpasakoti šios juostos paslapčių, todėl negaliu užsiminti apie vieną įvykį, kuris apverčia pagrindinės filmo veikėjos Dafnės gyvenimą. Tad manau, kad geriau parašysiu apie herojus, kurie ir tapo svarbiausiu šios juostos cinkeliu.
Jeigu istorija atrodo dirbtinai ir ne taip įtraukiančiai, tai trys pagrindiniai filmo herojai čia bent jau sugeba sužavėti savo pateikimu. Pagrindinė filmo veikėja Dafnė – su itin paprastomis, gyvenimiškomis ir labai prižemintomis problemomis susidurianti jauna moteris, kurios ekrane pateiktas portretas puikiai atstovauja gyvenime pasimetusius žmones. Jos išgyvenimai, jos poelgiai ir jos norai sugeba iš dalies įtikinti, bet va situacijos, į kurias ji patenka, atrodo pernelyg keistai. Dėl ko patikėti viskuo yra pakankamai sunki užduotis.
Dafnės gyvenime atsiradę vyrai – Džekas ir Frenkas – stereotipiniai dviejų tipų vyrų prototipai. Vienus moterys pasirenka smagiam laiko praleidimui ir šiokiai tokiai įtampai, o kitus – šeimai. Ir nors jų pateikimas nebuvo pernelyg ryškus, tačiau jie priverčia savo buvimu keisti pagrindinės filmo veikėjos vertybes ir jos požiūrį į gyvenimą. O to pilnai užtenka, kad būtų galima suvokti jų esminę paskirtį šioje istorijoje.
Tad pabaigai parašysiu tik tiek, jog filmas nors ir nesugeba sužavėti savo siužetu, jis filmo gale visgi turi tam tikrą moralą, kuris bent jau man ir tapo stipriausius viso šio pasakojimo momentu. Taip, naivus tas momentas, bet kartu priverčiantis pasižiūrėti į gyvenimą iš ganėtinai aiškios perspektyvos. Bet ar galėčiau rekomenduoti šį filmą? Manau, kad ne, nes tokių filmų yra daug ir jie neturi jokios išliekamosios vertės, todėl geriau rasti peržiūrai kažką vertingesnio.
Techninė juostos pusė
Žiūrėdamas šį filmą ilgesnę peržiūros dalį mėgavausi ne jo siužetu, o techniniais sprendimais. Man be galo patiko svajingas kameros darbas, kuris leido ne tik iš atviresnės pusės pamatyti trijų pagrindinių personažų gyvenimo idilę ir jų emocijas, bet dar ir pasimėgauti akis kerinčiais kraštovaizdžiais.
Be to, filmo scenos yra perpildytos gerais ir ypatingą atmosferą ekrane leidusiais sukurti muzikiniais kūriniais. Ir kalbu aš ne vien apie žinomas dainas, bet ir atskiras kompozicijas. Vienintelis neigiamas techninės dalies aspektas, kuris labai rėžė akis bei gadino peržiūrą, buvo pernelyg chaotiškas vaizdo montažas. Istorija dėl to atrodė padrika ir ne tokia įtikinama, kaip galėtų būti.
Aktorių kolektyvinis darbas
Šiam ne itin išvaizdžiai savo istorija atrodančiam filmui buvo parinktas visai geras aktorių kolektyvas, kuris ekrane atrodė tikrai šauniai. Ypatingai žaviai ir įtikinamai savo vaidmenį įkūnijo dviems „Auksiniams gaubliams“ nominuota Shailene Woodley, kuriai net kai kurioms meilės scenoms teko apsinuoginti. Jai talkinantys iš „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ žinomas Jamie‘is Dornanas ir „Marvel“ filmų žvaigždė Sebastianas Stanas irgi pakankamai natūraliai įsiliejo į šią istoriją.
Kiti filme pasirodę aktoriai buvo visiškai nustumti į šoną, todėl jų indelis čia labai minimalus bei beveik nepastebimas. Ir dėl to nei kiek negaila, nes kaip ten bebūtų, visas dėmesys ir turėjo atitekti pagrindinei trijulei.
Verdiktas
„Pabaigos ir pradžios“ – dar vienas standartinis bei visiškai iš kitokių panašaus pobūdžio dramų neišsiskirianris nulaižytas projektas apie meilės trikampį, kurį nuo nuobodulio gelbėja labai gerai atliktas kameros darbas, maloni ausims ir sielai muzika bei aišku įtikinama ir atvirai įgyvendinta talentingos Shailene Woodley vaidyba.
