Apie ką mes čia…

Policijoje dirbanti arabų kalbos vertėja Pasjans nėra itin patenkinta savo gyvenimu. Vieną dieną, norėdama praturėti, ji sugalvoja gudrų planą – iš nusikaltėlių pasisavinti pusantros tonos hašišo, kad galėtų jį išplatinti gatvėse dėka vietinių dylerių. Tačiau ji net nenutuokia, kad visai netrukus jos darbeliais pradės domėtis ne tik banditai, iš kurių buvo pavogta prekė, bet ir policija, kurioje ji pati dirba.

Kūrinio turinys

Jeigu tikitės iš šio prancūzų filmo tipinės komedijos – galite labai nusivilti. Jos čia yra labai minimaliai, todėl tik pačioje šios apžvalgos pabaigoje apie ją užsiminsiu. Tad jeigu man tektų įvardyti, kokiam žanrui priklauso šis filmas, tai manau teisingiausia būtų sakyti, jog tai kriminalinė drama su komedijos elementais, kurios humoras nelabai ir turi įtakos bendram įspūdžiui. Būtent tai ir galės Jus apsaugoti nuo nusivylimo.

Pats filmo siužetas ir jo išdėstymo principas pirmą pusvalandį atrodo labai padrikas ir tuo pačiu nuobodžiai vystomas, kas leidžia sunerimti, nes nesinori atėjus į kriminalinio pobūdžio juostą žiūrėti vien tik į personažų ekspozicijas bei klausytis jų sausų dialogų. Bet, praėjus tai pusvalandžio trukmės standartinei pažinčiai su veikėjais, siužetas akimirksniu pagyvėja, nes įvyksta tai, kas ir priverčia žiūrovą susidomėti šia istorija. Ir tai, mano nuomone, buvo pats geriausias momentas visame filme.

Tada mes jau gauname įtraukiantį ir intrigą turintį pasakojimą, kurio dėka yra sukuriama ir šiokia tokia įtampa. Tai buvo įmanoma atsižvelgus į tai, kaip režisierius sugebėjo ekrane išvystyti esminį siužetą ir kokiais būdais pagrindinei filmo veikėjai teko kapstytis iš susiklosčiusių situacijų, kurios galėjo nulemti ne tik jos, bet ir jos artimųjų tolimesnę ateitį. O situacijos buvo tikrai pagirtinos ir netgi tikroviškai pateiktos, dėl ko filmas įgavo rimtesnį atspalvį.

Juostos personažai nelabai išvystyti, dėl ko man buvo kažkiek liūdna, nes be Pasjans, kurios tikslus, darbo specifiką, buitį ir norus mes pamatome iš pakankamai vaizdingos perspektyvos, visi kiti buvo blankūs. O gaila, nes filme buvo dar keli įdomūs personažai, tokie kaip, pavyzdžiui, Skočas, Filipas ir Koletė, kuriems buvo pagailėta ekraninio laiko. Ypatingai gaila dėl pastarosios, kuri tik filmo gale atsiskleidė ir netgi labiau sudomino už pačią Pasjans.

Kas liečia komedinius elementus, apie kuriuos užsiminiau anksčiau, tai jų čia buvo keli ir jie buvo susiję tik su Pasjans motina bei Skoču. Taip, kad mums buvo parodyti šiokie tokie komiški personažų paveikslai, kurie iš tiesų nebuvo tokie jau komiški dėl to, kaip juos mums pristatė filme. Bet nusišypsoti tikrai buvo galima ne vieną kartą.

Tad apibendrinant, pasakysiu, jog filmas (ypač antroje jo pusėje) žiūrisi žvaliai ir įdomiai, bet kartu ir keistai dėl žanro neapibrėžtumo, todėl jį galėčiau apibūdinti kaip lengvą ir neįpareigojančią pramogą, kurios kartais taip reikia po sunkios darbo dienos.

Techninė juostos pusė

Vizualiai, šis filmas padaro net geresnį įspūdį už jame gvildenamą istoriją, nes operatoriaus darbas puikiai susidoroja su savo užduotimi perteikti pavojų kupiną miestą bei tuo pačiu palepinti mus itin vaizdingai atrodančiais kraštovaizdžiais, tiek ir meninis filmo apipavidalinimas paverčia jį į stilingą reginį. Pagrindinės herojės kostiumai, dekoracijos ir grimas sugeba sužavėti, o neblogas vaizdo ir garso montažas tvarkingu būdu sustiprina bendrą šio pasakojimo manierą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Nuo 2015 metų, kai Isabelles Huppert karjera įgavo naująjį kvėpavimą dėl jos nepriekaištingo pasirodymo Paulo Verhoeveno režisuotoje juostoje „Ji“, mes šią aktorę matome beveik kiekviename filme „femme fatale“ įvaizdžiuose. Čia ji irgi turi savotišką mano paminėto personažo tipo įvaizdį, bet tai netrikdo, nes ji savo vaidmenį atlieka išties neblogai. Nepasakyčiau, kad tai yra labai ryškus jos pasirodymas, bet, kad ji tikrai pavagia visą dėmesį filme, tai faktas.

Antraplaniuose vaidmenyse filme pasirodo tokie aktoriai kaip Hippolyte‘as Girargotas, Nadja Nguyen, Rebecca Marder, Liliana Rovere, Iris Bry, Rachidas Guellazas, Youseffas Sahraoui ir kiti.

Verdiktas

„Dylerė“ – pradžioje nuobodžiai vystoma, bet vėliau pakankamai žvalią siužetinę liniją demonstruojanti kriminalinė drama, kurią papildo komiški elementai, keli netikėti siužetiniai posūkiai, tvarkinga techninė dalis ir kaip visuomet žavesiu spinduliuojanti Isabelle Huppert.