R. Polanskio ekranizacija yra dvidešimtoji, darbui jis išleido apie 50 mln. dolerių – beveik tiek pat, kiek surinko populiariausia romano ekranizacija – režisieriaus C.Reedo miuziklas, kuriame jaunieji vagišiai labai linksmai dainavo, o nevidonai buvo paspalvinti komiškomis spalvomis.

Romanas Polanskis – gyvas ir veiklus kino klasikas, kuris savo kolekcijoje turi visų garsiausių kino festivalių prizus. Beveik visi jo filmai kultiniai – nuo lenkiškojo „Peilio vandenyje“, prancūziškojo „Šleikštulio“. Vėliau – „Rozmari kūdikis“, „Kinų kvartalas“, „Tesė“, „Kartus mėnuo“, „Pianistas“ ir netgi „Devintieji vartai“. Režisieriaus kūrybos tyrinėtojai visuose jo filmuose mėgina įžvelgti sąsajas su realia jo biografija – bėgimas nuo komunizmo, tragiška kūdikio laukiančios žmonos mirtis, gausūs romanai su kino žvaigždėmis, nemaloni istorija su nepilnamete panele, nauja meilė su jauna aktore...Ir šeimos istorijos prisiminimai „Pianiste“.

Galbūt „Oliveris Tvistas“ užbaigia tą jo virtualią biografiją vaikystės prisiminimais, kai mažas berniukas klajojo po Krokuvos getą ir ieškojo tėvo.

Na, o filmas tiesiog pritrenkia savo vizualiniu tobulumu. Operatoriaus P.Edelmano kamera vedžioja žiūrovus po Londoną – švarų ir blizgantį, tamsų ir purviną, po dujų žibintais apšviestas gatveles, kur laksto riebios žiurkės ir vegetuoja likimo nuskriaustieji. Gal pusė filmo kadrų yra tamsūs, naktiniai, lyja lietus ir tvyro rūkas, bet kamera mato toje tamsoje gyvenimą, šviesos ir šešėlių žaismą ir kontrastus, šlapią grindinio akmenų žvilgesį ir žvakigaliais apšviestus skurdžius būstus, kuriuose verda niūrus ir baisiai tikras gyvenimas. Kiekvienas tipažas originalus ir kruopščiai apgalvotas, tarsi atkeliavęs iš senų fotografijų. Visi tie džentelmenai su žandenomis ir surdutais, su abejingais žvilgsniais ir gerais norais tarsi panardina į tikrą to meto realybę. Mažasis Oliveris (akt. Barney Clark) suvaidintas labai tiksliai, tai berniūkštis, kuris gali egzistuoti abiejuose – džentelmenų ir padugnių – pasauliuose, jo veide švyti toksai graudus vaikystės tyrumas ir naivumas, o sąmonėje – supratimas, kokiame pasaulyje jis gyvena. Ant siaurų petukų – lemtis, mėtanti iš vienos baisios situacijos į kitą, dar baisesnę. Puikus yra Faiginas ( džentelmenai taria Feiginas)- aktorius Benas Kingsley‘is, žiaurus ir bjaurus, geras ir žaismingas, klastingas ir gailestingas, meistriškai manipuliuojantis savo mažu pasaulėliu. Dickenso pasaulis atkurtas idealiai - intonacijos ir socialinė satyra, subtilus moralizavimas ir veidai. Pirmoji filmo dalis pakartoja romaną praktiškai be kupiūrų, bet nė vienas epizodas neatrodo ištęstas, jie tiesiog tęsiasi tiek, kad galėtų išlikti vaiko atmintyje. Antroji dalis nuo originalo nutolsta, bet skiriasi tik siužeto peripetijos, lieka originalo logika, idėjos ir intonacijos. Viskas puiku. Ideali ekranizacija, tiesiog etaloninė. Bet žiūrint pagauni save, kad gėriesi tuo, kaip filmas yra padarytas. Kokie įdomūs veidai, kokie tikslūs kostiumai, kokia tobula kadro kompozicija ir apšvietimas. Kaip gerai visi vaidina...Atsiranda toks paradoksas – autoriaus profesionalumas ir virtuoziškumas kažkokiu būdu sunaikina emocijas. Ir nėra širdyje užuojautos nelaimėliui Oliveriui, ir baisusis Bilis Saiksas, (akt. J.Foremanas), kuris tiesiog privalo sukelti pasišlykštėjimą bei siaubą tampa tiesiog gerai suvaidintu personažu ir vargšės Nensės (akt. L.Rowe) likimas neišspaudžia ašarėlės. Keista ir įdomu. Na, o pamatyti yra būtina, ypač tiems, kurie mokykloje „eina“ Dickenso kūrybą. Visiems kitiems – taipogi, nes vis tiek tai yra puikus kinas.