Rugpjūčio gale režisierius lankysis gimtuosiuose Šiauliuose, muzikos ir menų festivalyje „Šiaulių naktys“, šiame mieste gyvena režisieriaus mama ir sesuo, rašoma spaudos pranešime.

Karantinas gerokai pakoregavo A.Pozdniakovo planus, bet atsirado laiko pamąstyti ir apie naujus projektus. Vienas iš jų – filmo „Kažkas atsitiko“ tęsinys. Tiksliau, meninis filmas apie tai, kaip buvo kuriamas šis 1986 metais sukurtas ir visus žiūrimumo rekordus tuo metu pagerinęs muzikinis filmas. O pasakoti yra ką, juk kuriant filmą 1986 metais buvo visko: ir KGB persekiojimo, ir absurdiškų draudimų iš kino cenzūrininkų, ir netgi lietuviškos mafijos... pagalbos, užbaigiant filmą, kai buvo sugadinta nemažai jau nufilmuotos kino juostos. Režisierius sutiko atsakyti į keletą klausimų ir papasakoti dar neskelbtų faktų iš savo gyvenimo ir filmo kūrimo istorijos.

– Artūrai, esate gimęs Šiauliuose, su kuo jums asocijuosi šis miestas ir kokie iškyla prisiminimai?

– Prisiminimai patys geriausi, tai mano mylimas miestas. Čia gimiau, mokiausi, išdykavau, vedžiau diskotekas kartu su legendiniu didžėjumi Romualdu Volodka. Aišku, Šiauliai man asocijuojasi ir su mafija (juokiasi). Pamenu jos kovas ir susišaudymus su čigonais, o kartą laukiniais 1990 metais, man grįžus į Šiaulius iš Suomijos, vietiniai „berniukai“ nušvilpė mano tuo metu prabangų automobilį Ford Taurus. Tiesa, mes tada su jais gražiai pasikalbėjom ir ryte automobilis vėl buvo po langais.

– Esate linkęs romantizuoti mafiją?

– Tikrai ne. 1995 metais Vokiečių televizijos „Der Spiegel“ užsakymu sukūriau dokumentinį filmą „Raudonoji mafija“ apie kriminalinį Sankt Peterburgo pasaulį. Filmavom reketavimą, vidinius mafijos konfliktus, dariau interviu su vienu iš mafijos bosų. Mums filmuojant gatvėje banditų „razborkes“, tiesiog filmavimo metu, buvo nušautas žmogus. Tai neturi nieko bendra su ta romantika, kokią matom meniniuose filmuose apie mafiją, tai brutalus ir negailestingas pasaulis. Teko ir man padrebėti, nes darydamas interviu su jų kriminaliniu autoritetu, nufilmavau stiklinį staliuką ir mafijos boso atspindį, kuriame buvo jo veidas, o buvo sutarta, kad ekrane veido nebus, tik rankos. Kai pastebėjom tą klaidą, permontavom interviu ir uždangstėm vietas, kur matėsi mafijozo veidas, laimei, viskas baigėsi gerai, – ir filmo užsakovai, ir herojai liko patenkinti.

– O lietuviška mafija? Ir su ja teko susidurti?

– Teko. Dabar tai skamba tragikomiškai, bet filmą „Kažkas atsitiko“, kuris tapo mūsų nepriklausomybės katalizatoriumi, išgelbėjo lietuviška mafija. O buvo taip: filmuojant filmą „Kažkas atsitiko“, saugumiečiai sugadino dalį jau nufilmuotos juostos, o mano buvusią žmoną suomę per patį filmavimo įkarštį paskelbė persona non grata ir liepė jai per 24 valandas palikti Tarybų Sąjungą. Jie turbūt tikėjosi, kad aš su šeima išvyksiu į Suomiją, ir filmas nebus pastatytas. Bet tada įsodinau žmoną su dukromis į automobilį, kuris jas išvežė į Taliną, į paskutinį keltą, plaukiantį į Helsinkį. O aš likau Lietuvoje ir tęsiau filmavimą. Taigi, matydami, kad filmo sustabdyti nepavyks, kažkokie „geradariai“ sugadino dalį jau nufilmuotos juostos. Sėdėjau nusiminęs „Lietuvos“ viešbučio bare, kai mane užkalbino vienas garsus to laikmečio mafijozas. Papasakojau jam, kad negaliu užbaigti filmo, nes nebėra juostos. Jis pažadėjo padėti ir – o, stebukle – po geros savaitės jau turėjome pakankamai juostos, kad užbaigtume filmą. Kiek žinau, jis tos juostos gavo kažkur Baltarusijoje, smulkmenų nepasakojo. Atsidėkodamas paklausiau, ko tas vyras norėtų už tokią neįkainojamą paslaugą. Jis paprašė mano ilgo lietpalčio, – madingo ir brangaus, – kurį buvau nusipirkęs Suomijoje. Taigi, toks kinematografiškas barteris išgelbėjo filmą „Kažkas atsitiko“.

– Filmas „Kažkas atsitiko“ buvo labai drąsus ir akiplėšiškas, galima sakyti, revoliucinis. Ar kurdamas jį nujautėte, kad Lietuva atgaus nepriklausomybę? Ar tiesiog kvailiojote ir mėgavotės besikalančiais laisvės daigeliais?

– Mėgavimosi buvo nedaug, nes visą laiką tvyrojo įtampa, buvom atidžiai stebimi budrios saugumo akies. Filmą Maskvoj prastūmiau pagal visai kitą scenarijų, darbinis jo pavadinimas buvo „Skinsiu raudoną rožę“, tai turėjo būti muzikinė pramoginė komedija su žinomais estrados atlikėjais. Bet jau gavęs leidimą ir finansavimą, pasirinkau tuo metu kylančias subkultūrines žvaigždes: Andrių Mamontovą, Algirdą Kaušpėdą ir jau tuo metu garsų Vytautą Kernagį. Kai šį pavasarį kilo mintis sukurti filmo tęsinį, susitikau su Andriumi ir Algirdu, jie abu labai entuziastingai priėmė šią idėją, net žinome, ką vyrai vaidins filmo tęsinyje, bet kol kas negaliu išduoti.

– Apie ką bus filmo „Kažkas atsitiko“ tęsinys?

– Apie tai, ko nematė žiūrovai. Kaip išprašiau A. Mamontovą iš tarybinės kariuomenės dešimčiai dienų, nugirdęs Rygoje rezidavusį jo karininką viršininką, kaip šis man demonstravo kariniame dalinyje auginamas kiaules, nes Sovietų armija tuo metu turėjo pati save išsilaikyti. Apie tai, kaip A. Kaušpėdo tėveliai nenorėjo, kad jis būtų dainininkas ir artistas. Apie tai, kaip beveik be jokios reklamos į Vingio parko filmavimą vietoj leistinų 20 susirinko dešimtys tūkstančių žmonių, kurie ten susikibo rankomis kaip būsimam Baltijos kelyje, o milicininkai ir kareiviai, turėję žmones tramdyti, šoko kartu su studentais. Apie karininką, kuris atbėgo stabdyti filmavimo, bet finale, maktelėjęs mūsų konjako, pasiūlė filmavimui panaudoti karinių mokomųjų dūmų ir net atominio sprogimo imitatorių – grybą. Nors labai knietėjo padaryti tokį šou, visgi paskutinę minutę atsisakiau tokios idėjos, nenorėjau išgąsdinti vilniečių, – įsivaizduojat, jei jie būtų pamatę virš Kalnų parko tokį atominį grybą, kas būtų buvę... Nenoriu visų paslapčių atskleisti, šiuo metu yra dėliojamas scenarijaus planas ir ieškoma rėmėjų filmui. Tikiuosi, filmas sudomins ne tik Lietuvos kino centrą, bet ir, pavyzdžiui, mano gimtųjų Šiaulių miesto savivaldybę, privačius rėmėjus, o taip pat visus Lietuvos žmones, kuriems filmas „Kažkas atsitiko“ yra brangus ir kelia nostalgiškus jausmus.