Apie ką mes čia…

Atvažiavęs iš Latvijos į Belgiją dirbti mėsininku, savotišką kalbos barjerą turintis Olegas tampa vieno šiurpaus incidento, kuris galiausiai apverčia visą jo gyvenimą aukštyn kojomis, auka. Netekęs darbo ir patikėjęs vieno žmogaus pasakojimais apie geresnį rytojų bei rimtus pinigus, vyras net nesupranta, jog visai netrukus jam teks kovoti ne tik dėl geresnio rytojaus, bet ir savo gyvybės.

Kūrinio turinys

Ar galėčiau pasakyti, jog labai laukiau šio filmo? Tikrai ne, nors mane ir sudomino tas faktas, jog šioje juostoje vaidina vienas iš mano mėgstamiausių lenkų aktorių Dawidas Ogrodnikas. Tačiau po peržiūros pagalvojau, jog visgi vertėjo laukti ir labiau pasidomėti apie šį projektą, kuris išties sugeba parodyti tą niekingą emigracijos pusę, į kurią gali patekti bet kuris iš mūsų. Tad šį filmą galima vertinti ne tik kaip vaidybinio pobūdžio projektą, bet ir kaip pamokančią medžiagą, kuri labai lengvai gali prilygti įdomiai ir nuodugniai vieną konkrečią temą nagrinėjančiai dokumentikai.

Mano nuomone, filme išties puikiai buvo pateiktas konkretus emigracijos atvejis, kai žmogus, bėgdamas nuo kažkokių savo asmeninių finansinių problemų, randa būdą, kaip užsidirbti pinigų, tačiau ne visada lengvai prienami ir aišku nešvarūs pinigai vokeliuose gali ištaisyti padėtį. Tad tokia mintis šioje istorijoje tampa savotišku pamatu, kuris aišku turi dar ir įvairiausius išvedžiojimus po situacijas, į kurias patenka pagrindinis filmo herojus Olegas.

Kokios tos situacijos? Na, čia jau negaliu Jums atskleisti, bet kiekviena iš jų yra tikrai pamokanti, bet tuo pačiu priverčianti su neramumu stebėti visa tai, kas vyksta ekrane. Ir kas įdomiausia, režisierius nusprendė iš pakankamai lengvos perspektyvos parodyti visumą, dėl ko iš dalies džiugu, bet kartu ir nesmagu, nes žinant, kaip viskas buvo tikrovėje, tai mes čia gavome ne tokį šokiruojantį galutinį šio pasakojimo variantą. Bet, kaip jau rašiau, džiugu yra dėl vieno, jos šį filmą drąsiai gali žiūrėti ir jautresni žiūrovai, kuriems smurto protrūkis galėtų sukelti ne itin malonius jausmus. Tad visumoje gavome žymiai universalesnį produktą, kuris yra skirtas platesniam žiūrovų ratui.

Kas dar čia yra gerai, tai patys personažai ir jų situacijos, į kurias jie patenka. Iš esmės mes čia turime du svarbius herojus – Olegą, kurio nuoširdžiai gaila kaip žmogaus, bei Andžejų, kuris puikiai sugebėjo manipuliuoti žmonėmis.

Pirmasis to nesuvokdamas, tapo savo naivumo auka, dėl ko žiūrint į jį bei matant jo daromus poelgius, ekrane išvystame savotišką atgimimo metaforą, kurią manau labai lengvai suprasite. Pastarasis užtat tampa tokiu stereotipiniu emigranto pavidalu. Būdamas užsienyje, jis nieko nesiskiria nuo to žmogaus, kuris paliko savo tėvynę dėl nusikalstamos veiklos. Ir toks dviejų visiškai skirtingų emigrantų paveikslas leidžia daug ką suprasti bei tuo pačiu iš dalies numesti tuos užsistovėjusius stereotipinius rėmus, kuriais dažnai kas vadovaujasi galvodamas, jog į užsienį bėga tik padugnės. Tad manau, jog su personažais filme buvo padirbėta iš peties.

Daugiau kaip ir nėra ką čia aptarinėti, nes tektų tiesiog iš eilės pasakoti viską, kas čia dėjosi, o to daryti aš tikrai nenoriu. Tad apibendrinant, pasakysiu viena – tai puiki socialinė drama, kurią rekomenduoju pasižiūrėti kiekvienam rimto ir prasmingo kino gerbėjui. Dar ir dėl to, jog už didesnę produkcijos dalį buvo atsakinga lietuvių kino kūrėjų komanda.

Techninė juostos pusė

Vizualiai juosta atrodo pakankamai paprastai, tačiau ir tame paprastume galime įžvelgti daug pliusų. Pavyzdžiui filmo operatoriaus darbas yra be galo gyvas, jog kiekvienoje scenoje buvo galima pasijausti taip, lyg pats joje dalyvautum stebėdamas viską iš šono. Taip pat komplimentų nusipelno niūrias melodijas skleidžiantis garso takelis, labai įtaigingas garso ir vaizdo montažas bei bendros dekoracijos su kostiumais, kuriais buvo papuošta visuma. Tiesa, atkreipti dėmesį reikia dar ir į tam tikrus specialiuosius efektus, kurie vienai scenai pridavė autentiškumo bei nesukėlė jokio diskomforto į juos žiūrint.

Aktorių kolektyvinis darbas

Žinot tą jausmą, kai žiūri filmą ir tu nematai visiškai jokios vaidybos, o tik natūraliai perteiktus personažus, kurie gyvuoja ekrane ir leidžia patikėti viskuo, kas vyksta? Tai būtent šis filmas gali pademonstruoti fenomenalius aktorinius pasirodymus.

Aišku kalbu apie pagrindinio vaidmens atlikėją Valentiną Novopolskį, kurį dar 2019 metais pastebėjau ganėtinai neblogame lietuviškame filme „Čia buvo Saša“. Tada pagalvojau, kad va, turime pagaliau aktorių, kuris vaidina taip natūraliai, jog neįmanoma nesimėgauti jo sugebėjimais. Ir dabar vėl patyriau tą patį. Tai puikus ir daugiasluoksnis aktorius, kurį norėčiau vis dažiau matyti mūsų nacionaliniame kine.

Ir, kas be ko, didžiulis filmo pliusas yra dar ir tame, jog čia vaidina vienas iškiliausių ir, mano nuomone, bene geriausias naujos lenkų aktorių kartos atstovas – Dawidas Ogrodnikas, kurį mūsų šalies kino mylėtojai galėjo matyti festivalio „Kino Pavasaris“ rodytuose filmuose „Tyli naktis“ bei „Noras gyventi“. Dawidas su šiuo vaidmeniu dar kartą įrodė, koks gi talentingas žmogus jis yra ir kaip meistriškai jam pavyksta įkūnyti tokius emocionaliai sunkius personažus kaip Andžejus.

Iš kitų aktorių išskirti neturiu ko, nes mano paminėtas duetas savo meistriškumu tiesiog užtemdė visus ekrane pasirodančius kolegas.

Verdiktas

„Olegas“ – rimtas ir pakankamai aktualias mūsų regiono žmonėms temas gvildenanti drama, kuri gali pasiūlyti ne tik pamokančią istoriją, techniškai malonią akims vizualią ir audio vizualią dalį, bet dar ir stulbinančios bei itin natūralios vaidybos pavyzdį, kuri dar ilgam išlieka atmintyje pasibaigus seansui.