Visą pasaulį apėmusių „Black Lives Matter“ protestų taikiniu tapo ne tik policijos brutalumas ir sisteminis rasizmas, bet ir ilgas rasizmo šleifas populiariojoje kultūroje ir žiniasklaidoje: juokeliai, kuriais norima įgelti, filmai, kuriuose šlovinamas praeities rasizmas, bei žvaigždės, kurioms leista reikšti savo rasistinį požiūrį.

Tačiau dažnai nepaminima tai, kad tai yra... jau seniai žinoma, „Little Britain“ ir „Vėjo nublokšti“ jau seniai kritikuojami dėl rasistinių elementų: ar tai būtų baltaodžiai aktoriai, vaizduojantys juodaodžius ar azijiečius, ar konfederacijos laikų romantizavimas. Tik dabar žmonės atsidūrė galios pozicijose pagaliau garsiai apie tai kalbėti.

Neabejotinai laukia dar daugiau pokyčių. Holivudo istorijoje yra daugybė filmų, susijusių su rasiniais stereotipais bei mažumos grupių neapykanta, ir jos iš esmės atspindi tai, kaip sukurta mūsų visuomenė. Nuo klasikinių Volto Disnėjaus filmų ir visai neseniai „Oskarais“ apdovanotų juostų – štai devyni keisčiausiai ir labiausiai įžeidžiantys filmai, kuriuos geriau jau pamirštume.

„Dama ir valkata“ (1955 m.)

Šiame klasikiniame Walto Disney‘aus animaciniame filme yra muzikinė scena, kurioje dvi Siamo katės, kurias įgarsina Peggy Lee, kalba su stereotipiniu ir nenusakomu „azijietišku“ akcentu. Šios katės vaizduojamos kaip klastingos ir nepatikimos, o jų akys virsta siauriais plyšeliais. Kaip ir daugelis kitų scenų iš ankstyvųjų W. Disney‘aus filmų, ši akimirka yra lengvai pamirštama rasizmo apraiška šiaip visai smagiame filme. Beje, jeigu dabar norėtumėte pažiūrėti šį filmą prenumeruojamų vaizdo transliacijų platformoje „Disney+“, pamatytume užrašą: „Ši programa yra rodoma taip, kaip buvo originaliai sukurta. Joje gali būti pasenusių kultūrinių realijų“.

Verta paminėti, kad 2019 metais pasirodžiusioje versijoje minėta scena buvo pašalinta.

„Song of the South“ (1946 m.)

Į šį sąrašą būtų galima paprasčiausiai sudėti visus senuosius W. Disney‘aus filmus. Su specialiais turinio perspėjimais juos dar visai galima žiūrėti. Tačiau „Song of the South“ yra toks rasistinis, kad šiandien jo yra beveik neįmanoma surasti. Ir ne veltui. Šiame filme vaizduojami du baltaodžiai vaikai, kuriuos apie gyvenimo stebuklus moko jiems priklausantis senyvas vergas. Filme gyvenimas plantacijoje ir vergija vaizduojami kaip kažkas žavingo ir idiliško. Tad nenuostabu, kad Jungtinėse Valstijose taip niekada ir nebuvo išleisti diskai su šiuo filmu. Juodojoje rinkoje galima rasti vos kelias itin prastos kokybės šio filmo kopijas.

„Pusryčiai pas „Tiffany“ (1961)

Tikra šiaip smagaus filmo „dėme“ laikomas Pono Yunioshi – Audrey Hepburn veikėjos buto šeimininko – personažas. Baltaodžio aktoriaus Mickey Rooney suvaidintas veikėjas yra laikomas vienu geriausiu pavyzdžiu Holivude gyvavusios praktikos filmuose azijiečius vaidinti baltaodžiams aktoriams. Tokiais atvejais aktoriai yra atitinkamai grimuojami, formuojamos siauros akys, kad jie būtų panašūs į azijiečius. Šiuo atveju aktorius taip pat buvo modifikuotas, jam sudėti dirbtiniai dantys ir jis kalbėjo pabrėžtinai azijietišku akcentu.

Prodiuseris Richardas Shepardas pastaraisiais metais pripažįsta, kad šis rasistinis veikėjas gadina visą filmą. Tačiau jį suvaidinęs aktorius M. Rooney visuomet stebėjosi, kodėl šis veikėjas kelia tiek aistrų. „Per visus daugiau nei 40 metų po to, kai mes jį sukūrėme, nebuvo nė vieno skundo“, – 2008 metais sakė aktorius.

Sixteen Candles“ (1984 m.)

Šiame klasika tapusio Johno Hugheso filme kritikos susilaukė ilgojo Duk Dongo veikėjas – pagal mainų programą atvykęs studentas iš užsienio. Dėl sekso išprotėjęs ir kultūriškai neišprusęs vaikinas kalba su pabrėžtinai azijietišku akcentu ir laužyta anglų kalba. Anuomet šis veikėjas susilaukė azijiečių kilmės amerikiečių kritikos. 2018 metais šiame filme vaidinusi Molly Ringwald pasibaisėjo jį vėl pažiūrėjusi per šiuolaikinę prizmę ir sakė, kad ilgasis Duk Dongas yra „groteskiškas stereotipas“.

„Meilės guru“ (2008)

Ši pamiršta komedija buvo nuo pat pradžių pasmerktas Mikeoo Myerso mėginimas sukurti tokį patį įsimintiną veikėją kaip Austinas Powersas. Tačiau jis tik sukėlė skundų dėl rasizmo. M. Myersas ėmėsi specialių priemonių imituodamas indų kilmės asmenį, kai vaidino mistinį induistų guru Pitką, tačiau tai iš esmės buvo vienintelis teigiamas dalykas. Likusioje filmo dalyje jis vaizdavo ne vieną stereotipą, susijusį su indų kilmės žmonėmis, o taip pat tikslingai iškraipė indams šventus žodžius, siekdamas sukurti pigias juoko scenas, kaip pavyzdžiui, vietoj „Namaste“ kartodamas serialo „Law & Order: Special Victims Unit“ žvaigždės Mariska Hargitay vardą.

„Žvaigždžių karai: Epizodas I – Pavojaus šešėlis“ (1999 m.)

Šis filmas buvo kritikuojamas dėl kelių priežasčių, tačiau labiausiai dėl savo užslėpto rasizmo. Pavyzdžiui, Jar Jar Binksas – tingus, nerangus ateivis, kalbantis iš Karibų jūros regiono šalių kilusiems žmonėms būdingu akcentu, buvo kritikuojamas dėl rasistinio stereotipo. O Watto – gobšus prekeivis vergais su kumpa nosimi, mažomis akutėmis ir kepure, kuri panašėjo į jarmulką – buvo kritikuojamas kaip antisemitinė karikatūra.

„Kristaus kančia“ (2004)

Melo Gibsono režisuota juosta apie paskutines Kristaus gyvenimo valandas prieš nukryžiavimą susilaukė kritikos dėl antisemitizmo dar net nepasirodžiusi kino teatruose. Filme Kristaus priešai vaizduojami kaip kraujo ištroškusių žydų klika. Nepaisant daugelio kritikų išreikštų abejonių dėl šio filmo istorinio tikslumo ir to, kaip vaizduojamas žydų tikėjimas, pats M. Gibsonas filmą gynė. O paties M. Gibsono areštas 2006 metais, kaip jis šaukė, kad „su***ti žydai kalti dėl visų karų pasaulyje“, tik sukėlė daugiau nerimo.

„Soul Man“ (1986 m.)

Ši komedija, kuri Baltuosiuose rūmuose buvo rodoma prezidentui Ronaldas Reaganui, pasakoja apie baltaodį paauglį, kuris apsimeta juodaodžiu studentu, kad gautų Harvardo universiteto stipendiją. Anuomet filmą išpeikė kritikai, pasmerkė Nacionalinė spalvotų žmonių tobulėjimo asociacija bei juodaodžių studentų grupės visoje Amerikoje. Tačiau filme vaidinusi juodaodė aktorė Rae Dawn Chong dėl kilusios pasipiktinimo bangos apkaltino juodaodį režisierių Spike‘ą Lee, kuris tapo šio filmo garsiausiu kritiku.

„Mūsų mažytis filmukas buvo iškoneveiktas juodaodžių bendruomenės, vedamos pavydaus Spike‘o Lee, kuris niekada net nematė to filmo“, – 2015 metais sakė aktorė.

„Žalioji knyga“ (2018 m.)

2019 geriausio metų filmo „Oskaru“ apdovanotas filmas susilaukė kritikos dėl to, kaip jame vaizduojamas velionis džiazo muzikantas Donas Shirley. Kritikai atkreipė dėmesį ne tik į tai, kad neteisingai buvo pavaizduoti muzikanto santykiai su šeimos nariais, bet taip pat teigė, kad filmas remiasi „baltojo gelbėtojo tropu“. Jame pasakojama apie rasistą baltaodį vyrą, kurį jo pažiūrų klaidingumu įtikina geras juodaodis vyras, su kuriuo jis priverstas praleisti daug laiko ir gelbėti jį nuo kitų rasistų.

„Neutraliam juodaodžiui vyrui reikia baltaodžio vyruko, kuris ne tik jį saugotų ir jam tarnautų, bet ir jį mylėtų“, – savo recenzijoje laikraštyje „The New York Times“ kritikos negailėjo Wesley Morrisas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (89)