Apie ką mes čia…

Bandantis nuslėpti nuo žmonijos savo egzistavimą, neapsakomai greitas mėlynasis ežiukas Sonikas vieną dieną neapskaičiuoja savo jėgos ir dėl to patenka į tikrą bėdą. Jį pradeda medžioti gudrus ir piktavališkus kėslus turintis daktaras Robotnikas. Norėdamas išgelbėti savo kailį, Sonikas yra priverstas priimti vietinio policininko Tomo pagalbą, su kuriuo jam lemta ne tik patirti daugybę nuotykių, bet ir suprasti, kas yra tikra draugystė.

Kūrinio turinys

Ką gi, vėl atėjo laikas kompiuterinio žaidimo ekranizacijai... Kaip visi žinome, bandymai perkelti vieno ar kito populiaraus žaidimo istoriją į kino ekranus dažniausiai baigiasi kūrėjų fiasko. Ir kalbu ne vien apie finansinius rezultatus, bet ir apie kokybę.

Keli pastarieji bandymai su „Kapų plėšikės“ ir „Pokemonų“ žaidimais, aišku, buvo tikrai pagirtini, nes ir filmai išėjo žiūrimi, o ir jų uždarbis patenkino kino studijas, kurios nusprendė pratęsti šias istorijas. Bet čia tokios išimtys iš visumos, nes galima ant dviejų rankų pirštų suskaičiuoti geras ir neblogas žaidimų adaptacijas, kurias verta pasižiūrėti.

Blogiausia, kai bandoma perkelti į kino ekranus tokius kultinius žaidimus kaip „Super Mario“, „Warcraft“, „Pokemon“ ar šiuo atveju „SEGOS“ konsolės pažibą – „Sonic the Hedgehog“. Kodėl? Nes daug kas iš mūsų užaugo žaisdami juos, todėl įsivaizduokite, kaip gali pasijusti kine tie žmonės, kurių vaikystės herojai ekrane yra išniekinami godžių kino studijų. Ir nesakykite, kad šie filmai yra skirti vaikams, kurie nežaidė žaidimų, nes dažnai tokių juostų tikslinė grupė ir yra tie, kurie lankosi tokio pobūdžio filmuose vien dėl nostalgijos. Bet nereikia čia išsiplėsti. Grįžkime prie esmės.

Filmas „Ežiukas Sonic“ kino ekranuose turėjo pasirodyti dar praeitų metų vasarą, tačiau po to, kai pasirodė pirmasis anonsas ir jame mes išvydome Soniką, prasidėjo tikra isterija tarp gerbėjų, kurie reikalavo pakoreguoti jo pavidalą. To priežastimi tapo pernelyg realistiškai atrodantis ežiuko pavidalas, kuris kėlė labai jau nemalonius jausmus į jį žiūrint. Ir, kaip nekeista, juostos kūrėjai nusprendė paklausyti gerbėjų ir atidėjo filmo premjerą pusmečiui.

Per tą laiką jie pakeitė Soniko įvaizdį, kuris, nors ir priminė animuotą veikėją, bet tokiu variantu niekas jau nebesipiktino ir filmas galėjo drąsiai startuoti kino teatruose.

Ir... Filmas išėjo tikrai neblogas. Atsižvelgus į tai, kaip ši istorija yra pateikta ir kad čia yra pirmasis šio pasakojimo skyrius, per daug nusiskundimų nėra. Visgi pažintis su ežiuku Soniku, jo bendradarbiavimas su vietiniu geraširdžiu policininku Tomu bei kova su negailestingu daktaru Robotinku veikia, nes mes iš tokio reginio gauname pakankamai lengvą ir nenuobodžią pramogą, kuri peržiūros metu sukelia nuoširdžią šypseną. Panašiai man buvo kai prieš metus žiūrėjau kitą panašaus pobūdžio studijos „Warner Bros.“ projektą „Detektyvas Pikachu“.

Didžiausias šios juostos pliusas – kūrėjų noras įtikti žaidimų serijos gerbėjams. Filme mes turime labai daug detalių, kurias galėjome matyti žaidimuose, ir, kas svarbiausia, šios visos detalės yra labai pavyzdingai įterptos į siužetą. Tiek pats pasakojimo principas, tiek ir veikėjai, kurie čia pasirodė, sukėlė jausmą, jog mes žiūrime tvarkingą ir kompiuterinius žaidimus primenančią istoriją, o ne vien filmą, kuris turi iš pirmtako pasiskolintą motyvą. Be to, patys herojai evoliucionuoja ir tampa tais, kokius mes ir matėme žaidimuose. Čia, deja, nenoriu nieko išpasakoti, todėl apie personažus nutylėsiu, kad nesugadinčiau Jums įspūdžių.

Veiksmo filme pakanka, kaip ir pakanka visai juokingų situacijų, į kurias patenka herojai. Nekalbu jau apie kai kuriuos paprastus, bet labai gražią potekstę turinčius epizodus, kuriais bandoma mažesniems žiūrovams įskiepyti gėrio sąvoką. O tokio paprastumo ir pakanka, kad filmas sukeltų vien tik pozityvius jausmus.

Taigi užbaigiant noriu pasakyti, jog nors tai ir nėra geriausia kompiuterinio žaidimo ekranizacija, bet tai labai pagirtinas ir visai šeimai skirtas projektas, kuris neleis liūdėti. Be smagios pramogos, filmas dar turi ir vieną siurprizą jam pasibaigus – kelias scenas titrų metu. Todėl neišjunkite filmo pasirodžius titrams, nes būsite maloniai nustebinti. Ypač tie, kurie augo su „Sonic“ žaidimais.

Techninė juostos pusė

Specialieji efektai šiame filme yra pernelyg animuoti, todėl plika akimi matome ne itin tikroviškai atrodančius vaizdus. Bet iš kitos pusės, jie kažkaip netrikdo, nes pati istorija yra šauniai pateikta. O tai reiškia tikrai daug, nes retai būna, kai tokio pobūdžio pasakojimas pranoksta vizualius filmo sprendimus. Užtat kas iš išorės labai nustebino, tai pats filmo dizainas ir meninis apipavidalinimas su išradingais herojų kostiumais, dekoracijomis, grimu ir šukuosenomis. Ypatingai tai liečia daktarą Robotniką ir kelis jo įvaizdžius.

Garso montažas juostoje labai stiprus, kaip ir pati muzika, kuri karts nuo karto sukelia šiokios tokios įtampos. Be to, muzikinės kompozicijos nuteikia ganėtinai linksmam nuotykiui, kuris neprailgsta. Kameros darbas bei vaizdo montažas irgi nesukelia jokio diskomforto peržiūros metu, todėl filmą žiūrėti yra pakankamai smagu.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kas yra didžiausia šio filmo žvaigždė? Sonikas, kurį įgarsino Benas Schwartzas? Ar geraširdį policininką Tomą įkūnijęs iš „Iksmenų“ ir „Vakarų pasaulio“ pažįstamas Jamesas Mardsenas? Ne, didžiausia filmo žvaigždė tampa legendinis komikas Jimas Carrey‘is, kuris ir vėl sugrįžo prie savo filmografijos ištakų, pateikdamas mums beprotiškai juokingą ir be galo daug grimasų sugebantį išspausti daktarą Robotniką.

Vien dėl Jimo verta pasižiūrėti šią juostą, nes pastaruoju metu jis buvo dingęs iš kino ekranų, o jo serialas „Juokauju“ nėra itin pozityvius jausmus sukeliantis projektas. Tad čia mes gauname savotišką aktoriaus atgimimą, kuris yra išties pagirtinas.

O kalbant apie mano paminėtus Jamesą Mardseną ir Beną Schwartzą, tai čia prikibti nėra prie ko. Malonūs akims ir ausims pasirodymai. Ir tiek. Dar epizodiškai filme pasirodo tokie žinomi veidai kaip Nealas McDonoughas, Adamas Pally‘is ir Lee Madjoubas.

Verdiktas

„Ežiukas Sonic“ – pagirtinas bandymas perkelti į kino ekranus vieną iš ikoniškiausių visų laikų kompiuterinių žaidimų personažų ežiuką Soniką, kurio istorija yra pateikta iš itin pozityvios perspektyvos, o jos pasakojimo tempas nenusileidžia ežiuko greičiui. Be to, filmas siūlo malonią akims ir ausims techninę pusę, lengvą humorą ir, aišku, nepakartojamą Jimo Carrey‘io pasirodymą daktaro Robotniko amplua.

Filmo anonsas: