Vienu iš tokių dėmesio vertų filmų tapo 2019 metais pasirodžiusi iš juostų „Karalystė“ ir „Tegelbsti mus Dievas“ žinomo ispanų režisieriaus Rodrigo Sorogoyen drama „Mama“.

Apie ką mes čia…

Vieną dieną, gavusi skambutį iš su tėčiu Prancūzijoje atostogaujančio savo šešiamečio sūnaus Ivano, Elena negali sau rasti ramybės. Jos vaikas paliktas vienas paplūdimyje, kuriame nieko nėra. Neužilgo skambutis nutraukiamas. Kur vaikas? Kas jam atsitiko? Ar jis atsiras? Štai tokie klausimai kamuoja Eleną, į kuriuos niekas neduoda atsakymo visus dešimt metų.

Susitaikiusi su praradimu, dirbanti padavėja vienoje iš Prancūzijos paplūdimių įsikūrusioje kavinėje, moteris susipažįsta su šešiolikmečiu Žanu, kuris jai pradeda priminti jos dingusį vaiką. Norėdama jį pažinti, Elena įsitraukia į pavojingą žaidimą, kuris tiek jaunuoliui, tiek ir jai gali kainuoti labai daug.

Kūrinio turinys

Yra filmai, kurie palaipsniui leidžia žiūrovui įsitraukti į rodomą įstoriją bei kelioms valandoms tapti jos dalimi, o yra juostos, kurios per penkias ar dešimt pirmų minučių sugeba taip sudominti, jog žiūrovas akimirksniu pasineria į siužetą, nes yra sukuriama itin gerai apgalvota intriga. Ir šis filmas, kurio pradžia staigiai nulemia susidomėjimą jo istorija, yra būtent vienas iš tų pastarųjų.

Daug pasakoti apie filmo siužetą tikrai nežadu, nes nenoriu, kad Jūs, mieli žiūrovai, sugadintumėte sau įspūdžius. Papasakosiu tik apie tai, kas šiame filme gali patikti, o kas tiesiog atbaidyti nuo peržiūros.

Visos juostos akcentu tampa pati pradžia, kuri taip meistriškai susukta, jog jau nuo pat pirmos scenos nusiteiki kažkam ypatingam, kas suvirpins širdį ir, aišku, sukels labai daug įvairiausių emocijų. Ir tai įvyksta, nes pačioje pradžioje suteiktas pagrindas niekur nedingsta, dėl ko yra sukuriama savotiška intriga, kuri su mumis laikosi iki pat šio pasakojimo finalo.

Dėl to galima pagirti režisierių bei juostos scenaristą. Bet, iš kitos pusės, buvo galima finalą pristatyti kažkiek kitaip, kas dar labiau sustiprintų visumą. Kai pasižiūrėsite filmą, suprasite, apie ką kalbu.

Užtat esminiu pasakojimo varikliu tampa motiniškas instinktas, kuris ir veda pagrindinę juostos veikėją link to, kas vienu momentu čia ir įvyksta. Tiesą sakant, patirti tokią nelaimę, kurią patyrė Elena, nelinkėčiau niekam. Tad mamos, kurios yra dar ir jautresnio charakterio, visgi turėtų aplenkti šį filmą, nes po peržiūros stresas ir nelabai maloni būsena bus garantuotos. Čia tik perspėjimas, kad vėliau, pasižiūrėję šį filmą, nesijaustumėte blogai, nes ir taip šiame gyvenime yra daug visokiausių stresinių situacijų.

Elena, tiesa, ne vienintelė svarbi filmo ašis, jeigu kalbėtume apie pagrindinius personažus. Juostoje turime Žaną, kuris, kaip ir daugelis paauglių, gyvena savo uždarą gyvenimą su įvairiausiomis problemomis, turime Žano tėvus ir, aišku, Elenos antrąją pusę, kuris irgi turi nemažai ką pasakyti šiame konfliktų bei nežinios sūkuryje.

Be to, šiame pasakojime gvildenamos ir kitokios, labiau su tabu susijusios temos, kurių nenoriu minėti, kad poveikis nuo filmo būtų stipresnis. Pasakysiu tik tiek, jog tam tikri filme pateikti dalykai dažnai tampa paauglių arba vyresnių žmonių svajonėmis, kurios ne itin etiškai komponuojasi su nustatytomis moralės normomis. Nieko grubaus čia nebus, nesijaudinkite, visgi tai ne filmas „Širdžių dama“, bet panašaus pobūdžio akcentų čia irgi netrūksta, dėl ko pati peržiūra tampa įtempta.

Tad, kaip visuomet nieko neišpasakodamas apie siužetą ir jo vingius, pasakysiu, jog gal tai ir ne visai iki galo idealiai išdirbtas pasakojimas, nes buvo galima pridėti kelis akivaizdžius niuansus į istorijos finalą, bet visumoje tai išties širdį ir jausmus suvirpinanti istorija, kuri neprailgsta bei suteikia nemažai peno apmastymams.

Techninė juostos pusė

Kalbėti apie tvarkingos dramos techninius aspektus nelabai verta, nes nepamatysime čia nieko išskirtinio apart gero kameros darbo, neblogai prie bendro konteksto priderintos muzikos, neerzinančio montažo ir, aišku, malonaus akims meninio apipavidalinimo. Tad filmas žiūrisi ir klausosi tikrai maloniai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Jeigu norite pamatyti aukštos klasės vaidybą, tai be abejo šio filmo pasirinkimas bus tikrai taiklus šūvis į dešimtuką. Aktorė Marta Nieto pavagia visą šou ir per savo emocijas tiesiog sujaukia peržiūrą. Labai, labai stiprus ir įtikinamas personažo įkūnijimas, dėl ko patikėti jos būkle yra taip paprasta, nes ekrane matai gyvą ir kenčiantį žmogų. Kiti aktoriai, kaip Žaną suvaidinęs Julesas Porieras ar Alexas Brendemuhlas su Predericu Pierrotu, stengėsi vaidinti ir tą darė įtikinamai, bet, kaip bebūtų, jiems nepavyko pasiekti tokio lygio, kokį pasiekė pagrindinio personažo atlikėja.

Verdiktas

„Mama“ – emocionaliai stipri ir pakankamai jautri istorija apie praradimus, pasekmes ir susitaikymą su nepavydėtina vienos moters situacija, kurią papildo nuostabi aktorės Martos Nieto vaidyba, įdomiai sudėliotas siužetas, nuo pradžios iki pabaigos tvyranti įtampa ir be galo tvarkingai atrodanti išorė.

Filmo anonsas: