Apie ką mes čia…
Pasprukusi nuo savo sadistiško sociopato vyro, Sesilija apsigyvena pas patikimą draugą, kuris pažada ją apsaugoti. Tačiau po kelių savaičių jos baimėms atėjo galas, nes ją skriaudęs sutuoktinis nusižudo. Pagaliau moteris gali jaustis saugiai, nes jau niekas negali jai pakenkti. Bet ar tikrai viskas atrodo taip, kaip yra pavaizduota iš pirmo žvilgsnio? Sesilija net nenutuokia, kad jau visai netrukus jai teks susidurti su kažkuo, kas pavers jos gyvenimą košmaru.
Kūrinio turinys
Prieš maždaug savaitę buvau rašęs, kad siaubo žanras išgyvena idėjų krizę, ir tai būtų tikra tiesa, nes kas pasirodė sausį ir vasarį yra tiesiog protu nesuvokiama klaikuma. Todėl net mintimis nenoriu sugrįžti prie tų prastų kino projektų, kuriuos buvo išties sunku žiūrėti kino salėje. Būtent tokios nuotaikos paskatino mane žiūrėti į sekančius žanro atstovus atsargiau. Taip elgiausi ir eidamas į šį naująjį Leigho Whannello filmą, kuriam jis dar ir parašė scenarijų.
Prisipažinsiu, jog labai mėgstu jo ankstesnį režisuotą ir vos penkis milijonus dolerių kainavusį projektą „Patobulinimas“, kuris žavėjo savo idėjomis ir jų pateikimu dinamiškai susuktoje siužetinėje linijoje. Gaila tik, kad filmas patyrė finansinį fiasko ir nesugebėjo kūrėjams atnešti atitinkamo uždarbio, kai tuo tarpu vidutiniškai atrodantis blokbasteris „Venomas“, kuris iš esmės turėjo panašią istoriją, pelnė žiūrovų palankumą, užsidirbdamas stulbinančius 856 milijonus dolerių. Argi tai neapgailėtina? Bet tiek to.
Visgi, nors ir koks geras buvo „Patobulinimas“, čia yra visai kitokia situacija, dėl ko į šį projektą teko žiūrėti atsargiai. Pirmiausia, tai juosta, kuri lyg ir yra įkvėpta 1897 metais išleistu rašytojo H. G. Wellso romanu „Nematomas žmogus“, bet atsižvelgus į jos turinį, tai visai skirtingas pasakojimas, kuris iš ano literatūrinio kūrinio pasiskolino esmę. Todėl bijojau, kad Leighas Whannellis nesudarkytų savo naujovėmis puikaus romano pagrindo, kaip tą buvo padaręs Paulas Verhoevenas su savo 2000-ųjų versija. Antra – filmą prodiusavo „Blumhouse“, kurie aišku kartais sugeba iššauti labai gerai su mažo biudžeto filmais kaip buvo su „Skilimu“ ar „Pradink“, bet dažnai jie mus prišeria nebaisiais ir pakankamai dviprasmiškais filmais, kurie tiesiog yra vienkartiniai malonumai.
Bet šiuo atveju yra viskas kitaip. Leihas Whannellis sugalvojo itin paprastą, tačiau be galo gerai išvystytą istoriją turintį psichologinį trilerį, kuris laiko įtampoje ir nežinioje visas dvi rodymo valandas. Ir kas įdomiausia, šis filmas nors ir nelabai priklauso siaubo žanrui kaip tuo galėjo pasigirti 1933 metų juosta, jis visgi sukelia daugiau baimės nei populiariausi šiuolaikiniai siaubo projektai apie dvasias, serijinius žudikus bei įvairias pabaisas.
Esminiu juostos cinkeliu tampa nežinomybė ir įtampos augimas, kuris vienu metu priverčia kino salėje sėdėti lyg ant adatų. Nejuokauju, nes įvykiai, kurie yra rodomi ekrane filmui įpusėjus, prie to prisideda. Gaila, negaliu atskleisti apie kokius epizodus užsiminiau, bet tai Jums į naudą, nes nesužinosite iš manęs nieko, kas Jums sugadintų peržiūrą. Be to, ne vaizdais mus bandoma bauginti, o jausmu, jog kažkas mus stebi iš šono. Ir tokie epizodai yra papuošti specialiai atrodančiomis detalėmis, dėka kurių mes ir patys galime pasijusti visos šios istorijos veiksmo dalyviais.
Be galo gerai buvo sužaista ir su personažais. Ypatingai su pagrindiniu – Sesilija, kurios būsena su kiekvienu nauju įvykiu vis blogėjo, jog vienu metu galime nejuokais išsigąsti ne to vyraujančio baimės jausmo dėl nematomo žmogaus, bet jos veiksmų. Tai išties genialu, kaip buvo pateiktas šis personažas ir į kokius rėmus jis buvo įspraustas, jog jam teko ne tik išgyventi didžiausią gyvenime košmarą, bet ir pasikeisti kaip asmenybei. Sesilija visos juostos metu atsiskleidžia palaipsniui, todėl einant link pabaigos, mes matome visą jos portretą ir galime akimirksniu su ja susitapatinti. Antraplaniai personažai čia buvo tik tam, kad Sesilija turėtų pagrindą po kojomis savo metamorfozei.
Veiksmo filme pakanka, kaip ir pakanka labai gerai pateiktų susirėmimų su nematomu žmogumi. Taip pat netrūksta smurto, kuris buvo puikiai pavaizduotas keliose scenose su peiliais. Aišku, pernelyg daug makabriškų scenų čia nėra, bet tos, kurias galėjome išvysti, buvo be galo puikiai įterptos į visumą. O ir netikėtumų netrūko, kurie puikiai pagyvindavo peržiūrą.
Daugiau manau nereikia man išsiplėsti, nes geriau patiems išvysti šį reginį kino salėje. Tai be galo kruopščiai sukaltas psichologinis siaubo trileris, kurį su malonumu pasižiūrėčiau ir antrą kartą. Ir, kartu, tai dar vienas režisieriaus Leigho Whannellio laimėjimas, su kuriuo jis mus visus įtikino, jog „Pabėgimo iš Niujorko“ perdirbinys yra patikimose rankose.
Techninė juostos pusė
Techniškai filmas taip pat turi daug ką mums pasiūlyti. Pirmiausia – kameros darbą, kurio dėka visos įtemptos veiksmo scenos buvo pristatytos iš labai įdomių perspektyvų, o epizodai, kurie suteikė mums jausmą, lyg kažkas stebėtų pagrindinę heroję iš šono, buvo be galo įmantriai nufilmuoti. Antra – meninis apipavidalinimas ir produkcijos dizainas irgi žavėjo akis. Nors šis filmas ir kainavo vos 7 milijonus, to nesijautė, nes kiekviena detalė buvo kruopščiai apgalvota, tad visuma nesuteikė visiškai jokių minčių apie dirbtinai atrodančią išorę.
Pridėkime prie viso to puikią įtampą sukeliantį garso takelį su labai energingomis bei šiurpą keliančiomis muzikinėmis kompozicijomis, labai stiprų garso montažą, tvarkingą vaizdo montažą ir gausime tikrą saldainį ausims bei akims.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip būtų galima apibūdinti šio filmo aktorystę? Paprastai – tai buvo aktorės Elisabeth Moss šou, kuri tiesiog neįtikėtinai suvaidino Sesilijos vaidmenį. Ir kalbu ne vien apie jos personažą, kuris puikiai susidorojo su savo feministine užduotimi, bet ir apie emocionalią šio veikėjo būseną, kuri buvo perpildyta įvairiomis spalvomis nuo pradžios iki pat finalinės scenos. Tai reikia pamatyti, kad suprastumėte, koks tai ypatingas ir labai įtikinamai suvaidintas vaidmuo.
Antraplaniai aktoriai filme kaip Olivieris Jacksonas-Cohenas, Harriet Dyer, Aldis Hodge‘as, Storm Reid ir Michaelas Dormanas pasirodė neblogai, bet visi mes suprantam, jog jie buvo tik tam, kad jų suvaidinti personažai išryškintų Sesilijos vaidmenį.
Verdiktas
„Nematomas žmogus“ – kupinas intensyvaus veiksmo ir papuoštas be galo gerai sukalta įtampa, šis Leigho Whannellio surežisuotas psichologinis siaubo trileris yra puikiu pavyzdžiu to, jog net ir turint ganėtinai kuklų biudžetą, galima sukurti išties pagirtiną žanro atstovą, kuris gali ne tik sudominti savo istorija, bet ir nustebinti išradingais techniniais aspektais.
