Apie ką mes čia…
Augusi turtingoje šeimoje, Ema Vudhaus yra įsitikinusi, jog niekada neištekės, nes tiesiog šiame pasaulyje nėra jos verto vyro. Būtent toks požiūris pavertė ja savotišką „piršle“ savo geriausioms draugėms. Tačiau vieną dieną ir jos širdyje atsiranda jausmai, kurie apverčia jos gyvenimą aukštyn kojomis. Ema pirmą kartą gyvenime pajaučia baimę, kuri aišku gali sugriauti viską, ką ji taip akylai saugojo – savo asmeninė laimę ir ramybę.
Kūrinio turinys
Iš karto noriu perspėti, jog nebuvau skaitęs Jane Austin romano, kurį jį pristatė pasauliui 1815 metais. Apie šią istoriją nežinojau visiškai nieko, todėl ateidamas į kiną buvau nusiteikęs filmą žiūrėti kaip filmą, o ne kaip literatūrinio kūrinio adaptaciją. Ir tai man leidžia juostą vertinti iš visiškai kitokios prizmės, todėl manau, kad tai irgi nėra taip blogai. Svarbiausia, ar kuriant filmą režisierius sugebėjo šią istoriją pateikti taip, kad net tas, kuris buvo neskaitęs rankraščio, sugebės pagauti mintį ir suprasti apie ką eina kalba. Nes mes puikiai žinom, jog yra tokių filmų, kurie pakankamai glaudžiai susieti su knygomis. Ir jeigu tu esi neskaitęs knygos, tu gali visiškai prapulti nesusivokdamas apie ką ekrane eina kalba.
Mano nuomone, su šia užduotimi režisierius susidorojo tiesiog puikiai, nes jau nuo pačios pradžios mums labai vaizdingai ir aiškiai yra pateikiamas pagrindinis personažas Ema, aplink kurią ir sukasi visas šis pasakojimas. Mes pamatome jos kasdienybę, pamatome, kokioje aplinkoje ji yra augusi ir kaip ji žengia į suaugusių pasaulį. Visgi tai yra aukštuomenės atstovė, kuri turi savo norus, savo paslaptis ir aišku jausmus, kurie nėra tokie giminingi paprastoms XIX amžiaus damoms ar merginoms. Tad socialinė atskirtis dėka jos personažo yra nupaveiksluota irgi iš gana ryškios perspektyvos.
Be Emos, filme yra dar daug kitų svarbių šiai istorijai personažų, kurie nors ir pasirodo epizodiškai, bet turi nemažai įtakos siužeto vystymuisi. Kalbu ne tik apie jos geriausią draugę Harietą Smit, bet ir vyrus, kurie sukasi aplinkui ir bando visais įmanomais būdais pakerėti turtingą ir išvaizdžią damą. Emos požiūris į kiekvieną iš jų yra pakankamai įdomus, kas aišku priverčia ją atsiskleisti prieš mus iš pakankamai netikėtų pusių.
Neapsieita šioje istorijoje ir be intrigų, kurios irgi tampa neblogu postūmiu visame dvi valandas trunkančiame siužete. Be to, juosta žiūrisi ir itin lengvai dėl humoristinės dalies bei lengvai ir naiviai atrodančios vienų personažų meilės istorijos, kuri, tiesą sakant, labai sužavi. Nes kaip ne kaip, giliai širdyje norisi, kad filmo pabaiga būtų tokia, kokią ją bando pateikti filmo kūrėjai. Bet ar viskas gavosi taip, kaip buvo sumanyta, čia jau neatskleisiu, nes turite patys tą pamatyti. Manau, būsite labai nustebę.
Apibendrinus ir kaip visuomet nieko per daug neatskleidus, galiu nuoširdžiai rekomenduoti apsilankyti šiame filme, jeigu mėgstate tokio tipo kostiumines dramas ir Jums patinka Jane Austin kūryba. Kitu atveju, filmas gali Jūsų neužkabinti, nes ne visiems yra priimtinos kostiuminės dramos, o tuo labiau tokio tipo istorijos, kurias parašė ši XIX amžiaus rašytoja.
Techninė juostos pusė
Dėl ko aš dievinu kostiumines dramas, tai dėl to, jog jos dažniausiai pakeri savo nuostabiomis ir rodomą laikotarpį puikiai vaizduojančiomis dekoracijomis, prašmatniais herojų kostiumais, išskirtinai atrodančiomis šukuosenomis ir aišku savotišku grimu. Ir visa tai šiame filme yra. Maža to, jis toks spalvingas, toks pilnas gyvybes ir prabangos, jog nei akimirkai nesinori palikti šio itin šilto pasaulio, kuriame gyvena pagrindiniai juostos personažai.
Atmosfera filme yra paryškinta ganėtinai įdomia muzika. Vieni muzikiniai kūriniai priverčia į kai kurias scenas žiūrėti kaip į komiškus epizodus, o kiti sunerimti ir netgi pajusti šiek tiek baimės dėl personažų likimų. Tačiau pastarųjų momentų nėra tiek daug, todėl visumoje šis filmas žiūrisi itin lengvai ir aišku prie to lengvumo prisideda šis nuostabus garso takelis.
Iš kitų techninių niuansų paminėčiau labai gerą operatoriaus darbą, kuris ne vien vaizdingai mums parodė dvarų prabangą ir akis kerinčius gamtos kraštovaizdžius, bet ir pradžiugino simetriškais kadrais, lyt tai būtų buvęs koks nors Weso Andersono projektas. Aišku, tokių kadrų nėra labai daug, bet tie, kurie buvo čia pateikti, verti komplimentų. Be to, garso ir vaizdo montažas irgi neleido nuobodžiauti, tad apibendrinus pamatytą rezultatą, jie irgi atrodė itin tvarkingai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Tikra puota akims buvo žiūrėti šio filmo aktorių pasirodymus. Talentinga ir jau ne vieną kartą stiprius vaidmenis kine atlikusi amerikietė Anya Taylor-Joy spindėjo kaip niekad savo grakštumu. O kokias natūralias ir itin patrauklias emocijas ji skleidė visos juostos metu, tiesiog pasaka. Tą patį pasakyčiau ir apie iš kontraversiškai vertinamos „Nimfomanės“ žinomą britę Mia Gosh, kuri papirko mane savo naivumu ir skleidžiama pozityvia nuotaika visos šios juostos metu. Šių dviejų aktorių tandemas buvo bene stipriausia, ką filmas mums pasiūlė vaidyboje.
Antraplaniai aktoriai irgi pradžiugino. Labai malonu buvo matyti charizmatišką Billą Nighy‘į, kuris karts nuo karto pasirodydamas ekrane pralinksmindavo savo išreikštomis emocijomis bei veido grimasomis, kurios tapo savotiška humoristine filmo dalimi. Taip pat itin malonius jausmus sukėlė ir tokie aktoriai kaip Johnny‘is Flynnas su Callumu Turneriu, kurių personažai buvo itin pavyzdingai perteikti ekrane.
Verdiktas
„Ema“ – spalvinga, naivi ir itin pozityvius jausmus sukelianti kostiuminė drama, kuri ne tik sugeba įtraukti mus į nepakartojamą Jane Austin sugalvotą pasaulį, bet ir dovanoja prasmingą pasakojimą apie moteris, vyrus bei jų nepaprastus santykius. O kai dar filmas yra papuoštas be galo įtikinama pagrindinių aktorių vaidyba su jų maloniai atrodančiais personažais ir techniniais sprendimais, paryškinusiais XIX amžiaus tendencijas, tai išvis telieka mėgautis kiekviena šio nepakartojamo pasakojimo minute.
