Apie ką mes čia…
Švenčiantis savo 40-ąjį jubiliejų, Girius sužino, kad jo nuostabioji žmona Skaistė yra jam neištikima su vietiniu magija užsiminančiu vyruku. Puolęs į isteriją, raguotas ir tuo nepatenkintas Girius netyčia išlieja ant savo telefono kažkokį skystį, kuris paverčia jo aparatą į laiko mašiną. Kiekvieną kartą jam pasidarius asmenukę su bet kokia mergina, jis su ja arba tik permiega, arba pradeda plėtoti rimtesnius santykius. Tačiau ar ilgai gali tęstis toks Giriaus gyvenimas, kuris primena farsą, o ne normalius santykius? Į šį klausimą galės atsakyti tik jo lytinis organas, kuris su kiekviena nauja pažintimi darosi vis labiau sunešiotas.
Kūrinio turinys
Kol pasaulyje siautėja mirtį nešantis virusas, Lietuvoje turime savas aktualijas, kuriomis tampa besaikis kruopų ir druskos šluojimas iš parduotuvių lentynų bei naujas Rolando Skaisgirio prodiusuotas filmas „Vedybos, skyrybos ir barsukas“.
Iš karto noriu pasakyti, jog tai nebus jokia apžvalga, nes norint ką nors apžvelgti, reikia turėti bent jau kažką, kas būtų apžvelgiama. O šis projektas, kurio jokiu būdu negalima pavadinti filmu, skleidžia vien tik šlykščiausias emocijas dėl savo apgailėtino turinio. Aš su mielu noru bandau net ir pačiuose prasčiausiuose filmuose rasti bent jau kažką pozityvaus, bet tik ne šiuo atveju, nes vieninteliu pozityviu dalyku čia buvo trijų sekundžių kadras su silikonine vienos iš veikėjų krūtine bei keli sekantys kadrai su protestuojančiomis ir savo krūtis apnuoginančiomis moterimis. Viskas, daugiau nieko gražaus šioje juostoje nebuvo.
Pats siužetas iš dalies bandė kopijuoti 2006 metų filmą „Klikas“, kuriame Adamo Sandlerio suvaidintas personažas irgi galėjo keisti savo padėtį paspaudęs keletą mygtukų televizoriaus pulte. Tik anas filmas turėjo pamatą, jame buvo idėja ir ganėtinai neblogas pamokslas, o čia mes gauname tiesiai iš ekrano pusės plaukiančias srutas, kurias papuošė visiškai prie bendro konteksto netinkantys keiksmažodžiai. O taip, keiksmažodžių čia daugiau nei kokiame nors „Volstryto vilke“. Aišku, visa tai buvo pateikta su vienu tikslu – pamaloninti degradus, kurie ir yra tokių „filmų“ tikslinė auditorija. Jeigu tiksliau, tai čia tokia žmonių grupė, kurią dažnai galima pamatyti per visokias „24 valandų“ ar „TV pagalbos“ laidas – pijokai, smurtautojai ir paleistuviai. Ir čia joks įžeidimas, nes tai visiška tiesa.
Juokingiausia, kad patys filmo kūrėjai žinodami, kokiai auditorijai ruošia šį filmą, padarė vieną labai akivaizdų žingsnį – prie scenų, kuriose buvo metaforiškai kalbama arba bent jau vaizdingai, jie pridėjo intarpus, kurie galėtų į jų filmą atėjusiems žiūrovams paaiškinti kas ir kaip, nes jie gali nepagauti net ir paprasto dialogo apie gaidžius ir vištas. Bet, aišku, keiksmažodžiai pralinksmins, nes gi kaip yra juokinga, kai vienas kitą pasiunčia ant trijų raidžių ir dar padaro tokią veido išraišką, lyg pusvalandį sėdėtų tualete, negalėdamas kai ko iš savęs išspausti. Atsiprašau, kad šiek tiek nusileidau iki šios juostos kūrėjų lygio, bet kitaip negalėjau.
Kalbant apie personažus, tai jų tikslas filme buvo labai akivaizdus, atsižvelgus į vardus. Tik, aišku, nenoriu aš čia nieko suasmeninti, nes kai kurie vyrai šiais laikais yra tokie skystablauzdžiai, jog neiškentės ir apsiverks nuo paprastų tiesos žodžių. Visumoje, klaikesnių herojų lietuviškame filme seniai nemačiau. Tai tikrų tikriausi degeneratai, kekšės ir padugnės, į kuriuos buvo ne tik sunku žiūrėti, bet ir klausytis to, ką jie šnekėjo. Kas filmui rašė dialogus? Rimtai, kas? Aš nesuvokiu, kaip galima parašyti tokias replikas ir jas pristatyti žiūrovams, kurie eis į filmą ir mokės pinigus. Net ir tie buduliai, kuriems šis „filmas“ skirtas, nusipelnė šiek tiek geresnio elgesio.
Tiesa, čia dar galime pamatyti ir labai daug reklamos. Nepamenu nei vieno lietuviško filmo, kuriame taip įkyriai ir tokiais kiekiais buvo kišamas koks nors reklaminis ženklas. Tiesiog... Graudu ir tiek.
Net nenoriu daugiau tęsti... Vienu žodžiu, čia pats blogiausias mano matytas lietuviškas kino projektas, kuris yra klaikesnis net už maestro Orlausko prodiusuotą „Pliusą“. Aną tai galėčiau dar kartą pasižiūrėti, nes visumoje, jis yra savotišku Tommy Wiseau „Kambariu“, kuris toks blogas, kad net šiek tiek geras. Šiuo atveju tai visiškai nesulyginami dalykai, nes jau po pirmų penkių minučių peržiūros supratau, kaip teks kankintis dar 70 būsimų minučių. Tad, jeigu pragaras kažkur ir egzistuoja, jis manau pagal kančias nenusileidžia šiam „šedevrui“.
Ir dar... Cituoju vieną iš filme nuskambėjusių klausimų: „Ar žinote tą jausmą, kai prišika į dūšią?“ – taip, žinom. Jūs mieli šio kino „šedevro“ kūrėjai pasistengėte tą padaryti. Ačiū Jums. Kitą kartą geriau tiesiog įsigykite iš kokio nors sėkmingo užsienio filmo kūrėjų scenarijų ir jį adaptuokite, nes tada galbūt gausis kažkas doro.
Techninė juostos pusė
Iš techninės dalies geriausiu momentu buvo kelios žymios lietuviškos dainos, kurios bent jau šiek tiek pagyvino peržiūrą. Kalbu aišku apie grupės Rondo hitą „Margarita“, Vaido Baumilos atliktą „Spindulys“ ir kelias Jazzu dainas. Viskas, tuo ir pasibaigia techninės dalies šaunumas, nes montažas ir garso montažas yra kažkokia klaikuma. Dekoracijos, kostiumai, šukuosenos ir grimas neblogi, bet tai nekeičia fakto, kokiame kontekste viskas buvo pateikta. Tad net ir maloniai atrodantys daiktai ar gražiai aprengti žmonės nenumuša tos smarvės, kuri sklido iš pačios istorijos.
Aktorių kolektyvinis darbas
Turiu tokį retorinį klausimą čia nusifilmavusiems žmonės. Jums nėra gėda? Rimtai, Jums nėra gėda? Aš suprantu, kad pinigai nesmirdi, bet reikia turėti savigarbos atsisakyti. Ar iš jūsų atėmė pasus ir privertė pasirodyti ekrane? Čia vienintelis paaiškinimas būtų, kodėl kai kurie žmonės nusprendė čia pavaidinti „aktorius“. Trumpai tariant, ne vien scenarijus, bet ir vaidyba kėlė agoniją.
Verdiktas
„Vedybos, skyrybos ir barsukas“ – agonija akims ir ausims dėl visiškai niekingo scenarijaus, beprasmių dialogų, nuvalkiotų ir nejuokingų scenų, prastų aktorinių pasirodymų ir aišku jūros keiksmažodžių, nuo kurių gali pasijusti purvinas. Tai ne tik vienas blogiausių visų laikų filmų, tai blogiausias visų laikų lietuviškas filmas, su kuriuo mes po dvejų metų dar sykį pasiekėme kūrybinį dugną.
