Apie ką mes čia...

Apkaltintas šalies išdavyste, prancūzų armijos generolo štabo karininkas Alfredas Dreifusas išsiunčiamas į atokią Velnio salą, kurioje jam lemta praleisti didesnę savo gyvenimo dalį. Tačiau yra vienas didžiulis BET. Alfredas yra nekaltas. Tą patį galvoja ir vienas iš slaptosios prancūzų tarnybos pulkininkų Žoržas Pikaras, kuris nusprendžia išsiaiškinti visą tiesą apie nusikaltimą, kurį dengia aukštas pareigas šalyje užimantys žmonės.

Kūrinio turinys

Nepaisant to, kuo yra apkaltintas Romanas Polanskis, negalima nuvertinti šio žmogaus dėl jo talento. Kiekvienas jo naujas darbas – šventė kinomanams. Ir nors ne visi pastarieji jo filmai yra labai geri, tačiau karts nuo karto jis sugeba maloniai nustebinti, pristatydamas kažką ryškaus ir verto ilgų diskusijų. Tokiu ir yra jo naujasis filmas, kuris mano nuomone yra geriausias jo darbas nuo 2011 metų, kai pasirodė puiki vienos patalpos drama „Kivirčas".

Ši tikrais įvykiais paremta istorija turi labai daug įvairiausių temų, kurias itin puikiai į bendrą siužetinę liniją įterpė režisierius ir tuo pačiu jas ganėtinai aiškiu būdu išryškino, kad žiūrovai iš karto suprastų, apie ką eina kalba. Čia mes turime antisemitizmo, neištikimybės, seksizmo, homofobijos ir rasizmo temas, kurios yra lygiai taip pat aktualios, kaip ir prieš gerą šimtmetį. Kiekviena iš šių temų aišku yra pateikta fone, kad bendra istorija būtų labiau paryškinta įvairiausiomis detalėmis, kurios vyravo tų laikų Prancūzijoje. Bet, manau, kad būtent jos turėjo nemažai įtakos tam, kam buvo skirtas pagrindinis dėmesys – neteisingai apkaltinam žmogui, kuris buvo išsiųstas į tremtį.

Pirmoji juostos dalis Jums gali pasirodyti nuobodi, nes čia mums pateikiamos šiokios tokios ekspozicijos norint mus supažindinti su pagrindiniais personažais, kurie vėliau atlieka labai svarbias funkcijas vystomoje byloje. Bet jau įpusėjus filmo tempas pagreitėja ir drama virsta į gerai sukaltą detektyvą. Toks tono pasikeitimas filmui buvo į naudą. Būtent nuo to ir prasideda visas malonumas. Ir nesvarbu, ar žiūrovas yra susipažinęs su filme rodomais įvykiais, ar ne, jis vis vien gaus neblogą adrenalino dozę, nes įtampa su kiekviena nauja rasta bylos detale tik auga, kol galiausiai neprieinama prie reikšmingo momento, pakeitusio visą siužeto eigą. Ir ne, neatskleisiu kas ir kaip čia vyksta, nes nenoriu gadinti Jums peržiūros.

Kalbant apie personažus, tai jų filme yra daug, bet pačiu svarbiausiu ir ryškiausiu tampa Žoržas Pikaras, nuo kurio priklauso nekalto žmogaus likimas. Šis veikėjas visos juostos metu keičiasi, todėl ryški jo transformacija einant juostai į pabaigą tampa vienu iš maloniausių siužetinės linijos aspektų. Nes visgi ekrane mes matome žmogų, kuris turi jausmus, kuris sugeba klysti ir kuris suranda drąsos stoti kovai su vėjo malūnais. Tad, jeigu pačioje pradžioje šis personažas kels negatyvius jausmus, po valandos jis privers jausti jam pagarbą.

Filme taip pat puikiai parodyta ir anų laikų situacija šalyje, gerai išryškintas karininkų darbas bei jų darbo specifika ir aišku pabrėžtas aukštai stovinčių pareigūnų požiūris į tam tikras situacijas, nuo kurių jie negali pabėgti. Neišsiplėsiu, bet tam tikrais momentais buvo galima jausti vien tik pykti dėl to, kaip jie atstovavo teisingumą.

Tai bus tiek, nes kitaip tektų jau veltis į detales, o to daryti nežadu. Tad, apibendrinus, galiu pasakyti, jog asmeniškai man – tai vienas geriausių režisieriaus Romano Polanskio pastarojo dešimtmečio darbų., kuris išties turi ką pasakyti, ir aišku tai vienas geresnių 2019 metų kino projektų, kurį kada nors dar pakartosiu namie, įsigijęs licencinį Blu-Ray diską.

Techninė juostos pusė

Vizualiai juosta irgi atrodo solidžiai. Visos kruopščiausios detalės – pradedant patalpų išdėstymais ir jose esančiomis dekoracijomis bei užbaigiant herojų kostiumais ir grimu, nekelia jokių abejonių, jog prie filmo dirbo žmonės, išmanantys istoriją. To dėka žiūrovai akimirksniu galėjo atsidurti XIX amžiaus pabaigos Prancūzijoje ir pamatyti, kokias madas tuo metu demonstravo paryžiečiai.

Iš kitų techninės dalies aspektų išskirčiau išvaizdų kameros darbą su stambiais ir artimais planais, puikų vaizdo montažą, leidusį pasinerti į rodomų įvykių sūkurį, bei aišku garso takelį, kuris papildė filmą ganėtinai baugia atmosfera dėka savo muzikinių kompozicijų. Ypatingai filmo pabaigoje muzika atliko išties svarbų vaidmenį, sukeldama neįtikėtiną įtampą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kaip ir visuomet, Romanas Polanskis stebina aktorių pasirinkimu, kurie jo režisuotuose filmuose tiesiog spindi ir demonstruoja itin solidžią vaidybą. Būtent taip apibūdinčiau „Oskaro" laureato Jeano Dujardino pasirodymą. Tai emocionalus ir labai daug žavesio turintis vaidmuo, kuriuo tiki visą filmo rodymo laiką. Be jo, juostoje galima pamatyti dar ir Louisą Garrelį, kuris atrodo neatpažįstamai Alfredo Dreifuso vaidmenyje. Kelios pakankamai ekspresyvios scenos su šiuo talentingu aktoriumi buvo vertos plojimų, nes jose jis pademonstravo visus savo aktorinius sugebėjimus.

Antraplaniai aktoriai kaip Romano Polanskio žmona Emmanuelle Seigner, Gregory'is Gadeboisas, Ericas Ruffas, Melvilis Popupadas, Mathieu Almaricas, Vincentas Perezas ir Didieras Sandre irgi atliko viską puikiai, todėl priekaištų jų suvaidintiems personažams neturiu, nes jų dėka iš ekrano pusės liejosi natūraliai atrodantis vaizdas.

Beje, filme vienoje trumpoje scenoje galima pamatyti ir patį režisierių Romaną Polanskį.

Verdiktas

„Pareigūnas ir šnipas" – dar vienas rimtas Romano Polanskio karjeros laimėjimas, su kuriuo jis įrodė, jog net ir būdamas tokio garbaus amžiaus bei per pastarąjį dešimtmetį patyręs nemažai problemų su teisėsauga, jis vis dar geba kurti tokius iškilius filmus. Be slidžios ir prancūzams ne itin malonios temos, filmas siūlo neblogą detektyvinio pobūdžio istoriją, puikią pagrindinio aktoriaus Jeano Dujardino vaidybą ir kokybišką techninę dalį, kuri nuo pradžios iki pat finalo žavi savo kruopštumu.

Filmo anonsas: