Apie ką mes čia…

Norėdami prasiblaškyti bei užsimiršti, sutuoktiniai Bilė ir Pitas kartu su savo paaugliais vaikais išsiruošia atostogų į be galo gražius Alpių kalnus. Slidinėdami ir besidžiaugdami gyvenimu, jie netrukus susiduria su itin netikėta situacija – artėjančia lavina, kuri ne tik kelia grėsmę jų gyvybei, bet ir visiškai apverčia jų požiūrį vienas į kitą.

Kūrinio turinys

Lygiai prieš metus kino ekranuose pasirodė prancūzų tarptautinio hito „Neliečiamieji“ amerikietiškas perdirbinys „Geroji pusė“, kuris lyg ir buvo ganėtinai neblogas, tačiau visiškai nebūtinas. Aišku, mano paminėtas filmas žiūrovus pasiekė dėl dviejų priežasčių – jis buvo orientuotas į už Atlanto gyvenančius JAV piliečius, kurie, kaip žinia, labai tingi kino teatruose skaityti titrus, todėl dažnai aplenkia kitų šalių produkciją, bei, aišku, ir dėl uždarbio, nes originalas savo laikais visame pasaulyje užsidirbo solidžius 430 milijonų dolerių. Ir čia situacija yra identiška.

2014 metų originali juosta „Force Majeure“ buvo labai šiltai priimta žiūrovų ir kritikų, užsidirbo daug šlamančių ir netgi buvo Švedijos deleguota į „Oskarus“ geriausioje užsienio filmo kategorijoje. Tad nenuostabu, jog Holivudas panoro ir šią istoriją perkelti į kino ekranus. Visgi šis filmas, kaip ir prancūzų hitas, yra pakankamai universalūs kūriniai, kuriuos galima adaptuoti bet kuriai rinkai, tačiau iškyla klausimas, ar reikia.

Nes visi mes žinome, jog dažnai žymių juostų perdirbiniai būna prastesni. Kaip pavyzdį pateikčiau Spike‘o Lee režisuotą „Senį“, kuris, nors ir buvo giminingas pirmtakui dėl idėjos ir įvykių sekos, bet jame nesijautė to brutalaus iš Pietų Korėjos atkeliavusio šedevro dvasios. O žiūrėti į bedvasį kūrinį be jokio išskirtinio prieskonio yra tiesiog sunku.

Panašiai jaučiausi žiūrėdamas šį filmą. Nesakau, kad tai yra blogas kūrinys, tikrai ne, tačiau jis nusileidžia originalui ir netgi labai ženkliai, nes visos šioje juostoje pateiktos situacijos yra supaprastintos ir atrodančios labai jau banaliai, dėl ko tenka ne vieną ir net ne du kartus prisiminti originalą ir kaip jame buvo pristatyti tam tikri siužetiniai vingiai. Aišku, žmonėms, kurie nėra matę 2014 metų švedų juostos, viskas gali pasirodyti įdomiai ir originaliai. Ir dėl to kaltinti jų negalėčiau, nes jeigu irgi pasižiūrėčiau tik perdirbinį, mano įvertinimas būtų ženkliai aukštesnis.

Kalbant apie humorą, kurio filme tikrai yra nemažai, filmas visai neblogas. Taip, amerikietiškas humoras, bet ne toks prastas, kaip dažnai būna su pagrindinio juostos aktoriaus Willo Ferrello projektais. Čia turime daug absurdo, daug kuriozinių situacijų ir visai neblogus dialogus, kurie paryškina peržiūrą. Nes, tiesą sakant, yra kelios labai užtęstos scenos, kurios priverčia žvilgtelt į laikrodį. Ir, aišku, visas humoras filme laikosi ant personažų pečių.

Herojai filme yra pateikti karikatūriškai, todėl ekrane mes matome stereotipinės amerikietiškos šeimos, kuri gyvena kažkokiame asmeniniame rojuje, paveikslą. Tiek Pitas, tiek ir Bilė ištempia kiekvieną sceną, kurioje jiems tenka aiškintis santykius ir atrodyti laimingais. Tokia jų priešprieša ir pralinksmina, ir netgi priverčia susimąstyti apie tam tikrus gyvenimiškus aspektus ir sprendimus, kuriuos mes diena iš dienos priimame net jų itin gerai neapgalvodami. Jų vaikai – baldai, kurie čia visiškai neįdomūs ir nelabai darantys įtaką pačiam siužetui.

Apibendrinus ir, kaip visuomet, neatskleidus visiškai nieko, kas Jums sugadintų peržiūrą, teigčiau, jog šis filmas puikiai tinka Šv. Valentino dienai arba paprastai ir neįpareigojančiai peržiūrai po sunkios darbo dienos. Bet, jeigu esate matę originalą, tai ši juosta ne tik nepasiūlys Jums nieko naujo, bet ji gali Jus ir įsiutinti, nes yra žymiai paprastesnė ir banalesnė už puikų 2014 metais pasirodžiusį švedų originalą.

Techninė juostos pusė

Pernelyg daug kalbėti apie techninius tokio pobūdžio filmų niuansus nemėgstu, nes tai standartinis ir visiškai niekuo iš kitų panašių juostų neišsiskiriantis projektas. Ką galėčiau paminėti, tai visai neblogas dekoracijas ir aplinką, kurioje vyksta pagrindinis veiksmas, vaizdingą kameros darbą ir be galo smagų garso takelį. Vaizdo ir garso montažas tvarkingi ir nepriverčiantys jaustis nepatogiai peržiūros metu dėl kokio nors ekrane vykstančio chaoso. Tad apibendrinus - tai akių ir ausų neerzinantis rezultatas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pastaruoju metu vien tik kažkokiuose nevykėliškuose projektuose vaidinantis Willas Ferrelas gauna šansą šiek tiek save reabilituoti. Nesakau, kad tai yra geriausias jo karjeros vaidmuo, bet jis buvo tikrai neblogas. Aišku, dėl to padėkoti reikia ir aktoriaus kolegei bei jo personažo žmoną suvaidinusiai Juliai Louis-Dreyfus, kuri buvo įtikinama viskame, ką daro. O ir jų tarpusavio chemija irgi prie to prisidėjo. Be jų, filme buvo dar nemažai antraplanių aktorių, bet jie visiškai beverčiai ir tik atliekantys savo esmines funkcijas, nes visas juostos siužetas laikėsi būtent ant mano paminėtos porelės pečių.

Verdiktas

„Lavina“ – nesukeliantis jokio pykčio puikaus 2014 metų švedų filmo „Force Majeure“ Holivudinis perdirbinys, kuris karts nuo karto prajuokina dėl absurdiškai atrodančių situacijų, savo pateiktu veiksmu beveik neprailgsta ir taip pat padovanoja ganėtinai smagią aktorių Willo Ferrello ir Julia Louis-Dreyfus akistatą. Bet ar šio filmo reikėjo, turint kokybišką pirmtaką? Į šį klausimą tegul kiekvienas žiūrovas atsako pats sau asmeniškai.

Filmo anonsas: