Šįkart šiuos siaubo žanrą išmanančius ponus suvienijo ganėtinai įdomi idėja, kurios įkvėpimu dalinai tapo legendinis 1986 metais pasirodęs G. H. Welleso kraupus romanas „Daktaro Moro sala“ bei 1941 metų režisieriaus George‘o Waggnero klasikinė juosta „Siaubo sala“.
Apie ką mes čia…
Vienoje atokioje tropinėje saloje yra įkurtas paslaptingas kurortas „Fantazijų sala“, kurį valdo verslininkas Rorkas. Ir nors norinčių patekti į šį kurortą yra labai daug, tačiau tik maža dalis iš jų gali tą padaryti. Viskas, aišku, dėl įvairiausių faktorių, kurie ir nulemia atostogautojų pasirinkimą. Užtat tie, kuriems pasiseka, gauna šansą įgyvendinti savo pačias slapčiausias svajones. Tik jie nežino vieno... Išoriškai tobulai atrodanti sala turi savo paslapčių, o ją valdantis ponas Rorkas – asmeninių kėslų.
Kūrinio turinys
Štai ir atėjo diena, kai kino ekranuose vėl pasirodė naujas Jasono Blumo prodiusuotas siaubo žanrui priklausantis filmas. Aišku, belaukiant šios juostos buvo daug nerimo, nes pastarieji šio prodiuserio projektai buvo tiesiog nekokie. Kaip pavyzdį paimčiau klaikiausią klasikinio siaubo filmo „Juodosios kalėdos“ perdirbinį, itin prastai įgyvendintą trilerį „Tiesa ar drąsa“ bei visai nebaisų ir tiesiog nuobodų „Grobį“. Ir čia jau nekalbant apie vidutiniokus kaip „Ma“ ar „Gimimo paslaptis“, kurie buvo žiūrimi, bet visiškai niekuo neypatingi.
Šis naujas siaubo trileris, prie kurio buvo dirbama kelis metus, yra visa galva aukščiau už mano paminėtus projektus, bet ir ne toks kietas kaip „Skilimas“, „Helovinas“ ar „Pradink“. Nors, žinoma, tikėtis tokio lygio siaubo trilerio kaip šita trijulė iš žmogaus, kuris mums surežisavo „Tiesa ar drąsa“, būtų keista.
Pati juosta nuo pradžios sugeba įtraukti ir nepaleisti žiūrovo dėl savo nežinomybės ir itin patraukliai atrodančio siužeto, kuris neleidžia sužinoti visos tiesos apie salą. Ir visas šis malonumas tęsiasi iki tam tikro ir, mano nuomone, labai kvailai įgyvendinto momento, kuris apverčia viską aukštyn kojomis.
Būtent po šio epizodo prasideda tam tikros nesąmonės, kurios tiesiog suglumina. Jeigu galėčiau pateikti pavyzdį filmo, kurio peržiūros metu patyriau kažką panašaus, tai būtų 2019 metų Steveno Knighto režisuotas trileris „Apgaulinga ramybė“. Kas jį žiūrėjo, tikrai supras apie ką kalbu.
Nors einant link pabaigos siužetas suprastėja, visgi šis filmas suteikia išties neblogą pramogą vien dėl pačios idėjos, kuri yra gimininga mano anksčiau paminėtam literatūriniam kūriniui „Daktaro Moro sala“. Todėl atmetus kai kuriuos scenarijaus aspektus ir užmerkus akis į labai akivaizdžias siužetines spragas, kurios duoda apie save žinoti ne vieną ir ne du kartus, filmas, mano nuomone, visai neblogai atlieka savo kaip mistinio siaubo trilerio funkcijas. Visgi čia netrūksta įtampos nestokojančių epizodų, yra nemažai paslapčių, kurias reikia išnarplioti, bei daugelis scenų yra papuoštos visai neblogai atrodančiais siaubo elementais.
Kalbant apie herojus, jie mediniai ir neįdomūs. Galima išskirti nebent patį poną Roką. Žiūrėdamas siaubo filmus, juos vadinu mėsa, nes jie yra reikalingi tik tam, kad mirtų. Ir dėka jų mirčių, siužetas dažniausiai įgauna pagreitį. Tad situacija šiame filme yra identiška. Ne visi, aišku, tampa ta mėsa, bet tam tikri ir stereotipiniai herojai buvo įterpti į šią istoriją būtent dėl tokio tikslo.
Dėl to, aišku, nereikia pykti, bet norėtųsi, kad net ir tai „mėsai“ priklausantys veikėjai bent kažkiek atsiskleistų, o ne būtų pristatyti kaip bedvasės ekspozicijos su savo „problemomis“, ant kurių, tiesą sakant, yra visiškai nusispjauti.
Tad, filmas manęs nenuvylė, bet ir per daug nepradžiugino. Kaip pramoga jis nuteikė ganėtinai neblogam pasibuvimui kino salėje, nes tai neįpareigojantis ir netgi, sakyčiau, laba lengvai vystomas pasakojimas, bet su tokia idėja buvo galima padaryti išties kažką vertingesnio.
Techninė juostos pusė
Kaip ir visuomet, prodiuserinė studija „Blumhouse“ nenusileidžia savo tradicijoms ir šįkart taip pat pernelyg neišlaidauja. Ir šiuo atveju suprantama, kodėl taip buvo daroma. Pats filmas iš vizualios pusės mums dovanoja natūraliai atrodančią išorę, kuri priverčia seanso metu pagalvoti apie kokias nors atostogas šiltuose kraštuose, bei dekoracijas, kurios puikiai papildė visumą ir papuošė pačią salą. Prie to pridėkime nelabai prabangiai atrodančią aplinką, kurioje vyko veiksmas, herojų kostiumus, įtikinamą grimą ir gausime tvarkingai bei kukliai atrodantį filmą, kuriam nereikėjo jokių pašalinių specialiųjų efektų.
Iš kitų patenkinamų techninės dalies aspektų paminėčiau dinamišką kameros darbą, neblogą garso takelį su gerai įterptomis muzikinėmis kompozicijomis pačiuose įtampos nestokojančiuose momentuose ir aišku garso montažą, kuris mano nuomone puikiai atliko savo funkcijas, sukeliant tam tikrą baimę ekrane dėka sustiprinto garso. Vaizdo montažui irgi neturiu jokių priekaištų. Nei jis buvo geresnis, nei blogesnis už daugumą „Blumhouse“ produkuotų filmų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vertinti vaidybą tokio pobūdžio kine nėra labai sunku, nes aktoriai pernelyg daug ir nesistengia norėdami sukurti kokius nors įsiminamus personažus. Jie tiesiog atlieka jiems patikėtas funkcijas ir dažnai to užtenka, kad istorija vystytųsi sava vaga. Svarbu, kad jie būtų įtikinami tame, ką daro.
Šiuo atveju, vaidyba manęs visiškai neerzino, bet ir nenustebino, todėl negalėčiau išskirti kokių nors labai ryškių pasirodymų. Iš man įdomiausių ir ne kartą matytų kituose projektuose aktorių išskirčiau aišku charizmos nestokojantį Michaelą Peną, žaviąją Maggie Q, iš „Anarchijos vaikų“ žinomą Kimą Coatesą bei serialuose dažnai matomą Ryaną Hanseną.
Filme taip pat pasirodė ir tokie nelabai žinomi aktoriai kaip Lucy Hale, Jimmy‘is O. Yangas, Portia Doubleday, Austinas Stowellas, Charlotte McKinney ir kt. Jie nesukėlė man tokio diskomforto peržiūros metu kaip žiūrint ankstesnį režisieriaus Jeffo Wadlowo filmą „Tiesa ar drąsa“ ir dėl to jiems didelis ačiū.
Verdiktas
„Košmarų sala“ – kažkiek spalvingas, kažkiek kraupus ir pakankamai lengvai vystomas mistinis siaubo trileris, kuris nors ir ne iki galo išnaudojo išties puikią idėją, bet užtat šiek tiek reabilitavo prodiuserį Jasoną Blumą siaubo žanro gerbėjų akyse po jo itin prastų paskutinių projektų.
Filmo anonsas:
