Apie ką mes čia…
Ieškodami maisto, Grytutė su savo jaunesniuoju broliu Jonuku atsiduria „Užburtame“ miške, kuriame jų tyko visokiausi pavojai. Ir didžiausiu iš jų tampa vienos pagyvenusios ir iš pirmo žvilgsnio patikimos moters namas...
Kūrinio turinys
Sunku suskaičiuoti, kiek kartų kino filmams yra adaptuota brolių Grimų pasaka „Jonukas ir Grytutė“. Aišku, dauguma ekranizacijų skyrėsi kaip diena ir naktis, dėl ko didelis ačiū tų filmų kūrėjams, nes jie bent stengėsi pateikti mums kitaip atrodančias šios žinomos istorijos versijas. Paskutiniu ryškiausiu filmu apie brolio ir sesers akistatą su ragana buvo 2013 metų fantastinis veiksmo filmas „Jonukas ir Grytutė: raganų medžiotojai“. Ir nors juosta nebuvo labai gera savo turiniu, ji suteikė savotišką pramogą kino salėje, dėl ko galima buvo jai nurašyti kelis labai akivaizdžius minusus. Ir dabar, praėjus septyneriems metams, ši žinoma pasaka turi naują versiją.
Režisieriaus Ozo Perskinso kūrinys turi vieną didelį pranašumą už kitas šios pasakos versijas – tai išties yra kraupiai atrodanti ir siaubą kelianti pasaka, kuri kaip ir pridera pilnavertiškai priklauso siaubo žanrui. Čia jau nėra vaikiškai atrodantis pasakojimas, kurį mums skaitė vaikystėje, ir čia nėra vienas iš tų filmų, kurie pasakojo apie brolio ir sesers susidūrimą su ragana. Čia yra tikrų tikriausias košmaras, kuris sugeba gąsdinti. Ir nors ne visi siaubo elementai filme pateikti įmantriai, nes tam tikrus „siaubo šoklius“ galima nuspėti, ši juosta visgi tvarkingai atlieka savo kaip siaubo filmo funkcijas.
Ir jeigu atsižvelgtume į siaubo filmus, kurie šiais metais bandė mus gąsdinti, šis be jokios abejonės kol kas būtų pats taikliausias žanro atstovas. Nes tiek labai vidutiniška „Pagieža“, kuriai buvau kantrus, ir visiškai nevykęs „Virsmas“, vienai akimirkai leido sunerimti dėl šių metų siaubo žanro. Nes žinote, kokia bus metų pradžia, tokie gali būti ir visi metai.
Įdomumo dėlei, filmas šiek tiek skiriasi nuo esminės versijos ir kitų filmų ne vien dėl savo baugios atmosferos ir ne itin malonių vaizdų, bet ir dėl personažų pateikimo. Pagrindiniu smuiku čia groja pati Grytutė, todėl ir angliškame filmo pavadinimo variante, būtent moteriškas personažas yra įvardijamas pirmu. Iš jos perspektyvos vystomas pasakojimas įgauna kitokių spalvų, kas irgi yra pakankamai neblogas sprendimas pačiam siužetui.
Ir jeigu pradėjau kalbėti apie personažus, tai apie juos ir pratęsiu. Labiausiai filme yra išryškinta šešiolikmetė Grytutė, kurios poelgiai ir pasaulėžiūra į tam tikrus gyvenimo aspektus verčia šiek tiek susimąstyti, kas irgi yra neblogas postūmis siužetui. Tai įdomus ir nenuobodus personažas, kuris leidžia iš jos perspektyvos pamatyti visą klaikią situaciją, į kurią ji pateko kartu su savo jaunesniu broliu. Pats brolis – statistas. Nėra jis įdomus ar kuo nors išsiskiriantis. Jis yra tik įrankiu, kad istorija vystytųsi savo linkme. Kas dėl raganos, tai esu matęs daug raganų kine, bet ši išties kėlė siaubą. Tad, mano nuomone, čia buvo stipriausias filmo siaubo koziris.
Užbaigiant noriu pasakyti, jog nors tai ir nėra labai geras siaubo filmas kaip kokios studijos „A24“ darbai, bet tai tikrai ne gėdingas kino projektas, kuris kas svarbiausia ne tik neblogai interpretuoja žymiąją pasaką, bet ir sukelia kažkiek siaubo, ko elementariai trūksta daugeliui šiuolaikinių siaubo filmų. Ir vien dėl to galima šiam filmui skirti pozityvų įvertinimą, nors jis ir yra visiškai vienkartinis malonumas.
Techninė juostos pusė
Vizualiai – filmas neblogas. Tai labai minimalistinis ir daug resursų nereikalavęs siaubo žanro projektas, kurio veiksmas vyksta vienoje patalpoje. Ir tokie siaubo žanro atstovai yra patys geriausi, nes uždaros patalpos efektas dar labiau paryškina atmosferą. Visos dekoracijos, herojų kostiumai ir aišku grimas džiugina akis. Kiekviena detalė prisideda prie baugios atmosferos, kas irgi paryškina siaubo faktorių.
Kas dėl kitų technines dalies aspektų, tai pagirti galima būtų garso takelį. Jo dėka buvo sukeliama ir įtampa, ir pats siaubas. Kameros darbas tvarkingas, nors ir nėra kažkoks iškilus. Vaizdo montažas kažkiek chaotiškas, o va garso montažui priekaištų neturiu. Jis buvo labai stiprus.
Aktorių kolektyvinis darbas
Visiems puikiai pažįstama iš Stepheno Kingo romano „Tas“ ekranizacijos, aktorė Sophia Lillis ir čia nepasišiukšlina. Ji suvaidina ganėtinai įtaigiai ir maloniai, dėl ko visos jos sukeltos emocijos ekrane atrodė natūraliai. To aišku pakako suvokti jos suvaidinto personažo baimę. Jonuko vaidmenį atlikęs kino debiutantas Samuelis Leakey‘is buvo savo vietoje, tačiau jo personažas beveik nepadarė jokios įtakos pagrindinei siužetinei filmo linijai. Jis tiesiog buvo ekrane, bet apie jokią vaidybą čia nėra ką kalbėti.
Kiti filmo aktoriai kaip raganą įkūnijusi Alice Kridge, kuri buvo labai įtikinama savo vaidmenyje, bei medžiotoją suvaidinęs britas Charlesas Babalola nesukėlė visiškai jokių priekaištų. Jie tiesiog puikiai įsipaišė į šį rodomą pasakojimą.
Verdiktas
„Jonukas ir Grytutė. Siaubo pasaka“ – moderni ir kraupiai atrodanti minimalistinio pobūdžio siaubo juosta, kuri ne tik savaip atpasakoja žymios brolių Grimų pasakos motyvą, bet ir karts nuo karto sukelia visai neblogą baimę. Ir to visiškai pakanka, kad peržiūra kino salėje neprailgtų, o žiūrovas gautų tai, dėl ko ir atėjo.
