Apie ką mes čia…
Pasukusi skirtingais keliais su Džokeriu, buvusi psichiatrė ir visiškai nurauta Harlė Kvin nusprendžia atverti naują gyvenimo puslapį, kuriame ji pagaliau galės jaustis laiminga ir nuo nieko nepriklausoma. Tačiau ne viskas taip parasta, kaip jai atrodo. Vieną dieną ja susidomi vietinis nusikaltėlis ir kriminalinės organizacijos bosas Romanas Sionis, pravarde „Juodoji kaukė“, kuris nusprendžia jos atsikratyti. Neturėdama kitos išeities, Harlė nusprendžia surinkti atkaklių ir nieko nebijančių moterų komandą ir stoti į kovą su nauju bei labai galingu priešu.
Kūrinio turinys
Visai neseniai milijonus žmonių pakerėjęs tamsusis žvilgsnis į vieną iš didžiausių Gotamo miesto blogiečių Džokerį turi pakaitalą – naują „DC“ komiksais įkvėptą filmą, kuris, jeigu taip atvirai kalbėti, yra labiau giminingas pirmiems šaltiniams nei Toddo Phillipso vienuolikai „Oskarų“ nominuotas kino hitas. Čia situacija yra kardinaliai kitokia.
Prieš eidamas į šį filmą, pasiskaičiau keletą komiksų apie „Plėšriųjų paukščių“ komandą, kad galėčiau aiškiau matyti tai, ką mums pateikė filmo režisierė. Nes, mano nuomone, einant žiūrėti filmus, paremtus komiksais, adekvačiau yra juos vertinti iš komiksų perspektyvos, o ne kaip atskirus filmus.
Taip yra todėl, jog dažnai filmuose personažai ir jų istorijos yra neatitinkančios to, kas yra pateikiama komiksuose arba grafinėse novelėse. Ir tada žiūrovai, kurie neskaitė komiksų, pasižiūrėję filmą pamato kažkokius neryškius ir neįdomius herojus, galvoja, kad jie tokie yra ir komiksų puslapiuose. Kaip pavyzdys – „Drąsiaširdis“ ir „Elektra“, kuriuose buvo tiesiogiai paniekinti pagrindiniai personažai.
Taigi šis filmas yra glaudžiai susijęs su ne itin gerus įvertinimus iš kritikų ir žiūrovų gavusiu 2016 metų „Savižudžių būriu“, bet kartu tai ir visai atskira istorija, nes jos epicentre atsiduria nauja herojų komanda. Kaip ten bebūtų, įvykiai vyksta Gotamo mieste, todėl ir keli niuansai čia pasikartoja. Kokie - neatskleisiu, nes nežadu Jums gadinti peržiūros. Tačiau savo atmosfera ir kai kuriais aspektais filmas tikrai primena mano paminėtą finansinį hitą. Nors istorija čia yra tikrai labiau žemiška nei aname kino projekte. Tai daug paprastesnis, aiškesnis ir labiau įtraukiantis pasakojimas, kuris nėra taip chaotiškai išdėstytas. Ir tai paperka.
Svarbiausiais čia tampa personažai, kurie ir tempia šią paprastą kaip dvi kapeikos siužetinę liniją. Aišku, pagrindiniu juostos koziriu tampa Harlė Kvin, kuri šįkart smaginasi taip, kaip to nedarė būdama šalia Džokerio. Būtent toks Harlės pateikimas ir yra pats taikliausias, sprendžiant iš jos pasirodymų animaciniuose filmukuose ir komiksuose. Nurauta, mėgstanti chaosą ir besimėgaujanti smurtu herojė, kurią sustabdyti gali tik mirtis.
Ji nugvelbia šou iš kitų merginų, kurios lyg ir taip pat yra svarbios, bet palyginus su ja – blankios ir neįdomios. Todėl jeigu vertinčiau „Plėšriųjų paukščių“ komandą, ji būtų visiškai neryški, nors ir turinti ganėtinai aiškią misiją. Kalbu apie feministinius aspektus, kurie vieniems gali patikti, o kiti spjaudysis ugnimi dėl tokio politkorektiškumo.
Užtat kas mane dalinai sunervino, tai Romanas Sionis („Juodoji kaukė“). Aš nesakysiu kelių aspektų, kurie papildė jo personažą, bet visumoje tai kažkoks klounas, o ne rimtas nusikaltėlis, kuris siaubė Gotamo miestą. Jo priešistorė irgi ne itin sužavėjo, nors tam tikrais epizodiniais momentais šis personažas atitiko tą herojų, kuris buvo toks kietas komiksuose ir „Arkham: Origins“ žaidime. Kaip pirmam savo pasirodymui kine tai gal ir neblogai, bet buvo galima pasistengti geriau, nes Romanas turėjo pakankamai nemažą potencialą kaip vienas iš didžiausių Briuso Veino priešų ir kaip pagrindinis šios istorijos blogietis.
Veiksmo scenų filme labai daug, o ir pats veiksmas yra išvaizdus, kaip ir pati Harlė Kvin, todėl nemanau, kad teks nuobodžiauti kino salėje. Humoras taip pat yra viena iš svarbių siužetinės linijos sudedamųjų dalių. Gal ir ne visi juokeliai yra taiklūs, bet dauguma tikrai priverčia nusišypsoti ar net garsiai pasijuokti. O dar tas brutualumas... Kraujo čia tikrai yra. Ne veltui juosta gavo „N-16“ cenzą.
Apibendrinant, tai išties neblogas, nors ir ne idealus „DC“ komiksais paremtas filmas, kuris tiesiog bando sutekti smagią pramogą. Ir jeigu kažkas paklaustų, ar antrą kartą eičiau žiūrėti šio filmo, tai atsakymas būtų teigiamas, nes juosta tikrai žiūrisi lengvai, maloniai ir su įtampa, kuri neleidžia nuobodžiauti.
Techninė juostos pusė
Kas man labai patinka šioje „DC“ komiksais paremtoje visatoje – tai spalvos ir itin niūriai pateikta visuma. Todėl ir „Savižudžių būrys“, kuris labiausiai yra giminingas šiai juostai, bent iš išorės paliko gana neblogą įspūdį. Čia yra panašiai. Vizuali filmo pusė labai gerai perteikia Gotamo miesto dvasią, todėl personažų kostiumai, grimas ir šukuosenos bei dekoracijos, turinčios neblogas sąsajas su „DC“ komiksų visata, leidžia akimirksniu pasinerti į šį išgalvotą, bet be galo įdomų pasaulį.
Kitu juostos koziriu tampa energingas garso takelis, į kurį įtrauktos ne tik įtampą sukuriančios melodijos, bet ir tokios dainos, kaip Lanos Del Rey hitas „Ultraviolence“, Avril Lavigne ir Marilyn Mansono dueto vaisius „Bad Girl“, legendinė Joan Jett & The Blackhearts daina „I Hate Myself for Loving You“ bei Melanie Martinez gabalas „Pacify Her“.
Kameros darbas dinamiškas, ypatingai veiksmo scenose bei Harlės Kvin fantazijose, kurios pavirsta į absurdiškai atrodančius, bet labai efektingus epizodus. Garso montažas irgi nekelia jokio diskomforto, o štai vaizdo montažas turi šiek tiek minusų. Akivaizdžiai matosi, kad filmas buvo sukarpytas ir kai kurios scenos buvo tiesiog sutrumpintos. Greičiausiai, ateityje sulauksime kokios „papildytos versijos“ kaip buvo su „Savižudžiu būriu“ ir filmu „Betmenas prieš Supermeną“.
Aktorių kolektyvinis darbas
Jeigu „Savižudžių būrys“ vežė vien dėl Willo Smitho ir Margot Robbie įkūnytų personažų, tai ši juosta yra visiškai priklausoma nuo pastarosios pasirodymo. Galėčiau net teigti, jog būtent šiame filme aktorė atskleidė mums klasikinės ir nesustabdomos Harlės paveikslą, kurį mes galėjome matyti komiksuose bei keliuose animaciniuose filmukuose. Tai buvo jos nepakartojamas šou, kurį dar ilgai prisimeni išėjus iš kino salės. Tad be galo laukiu antrosios „Savižudžių būrio“ dalies, kurioje ji irgi atliks šį vaidmenį.
Užtat dvejopi jausmai lieka po Ewano McGregoro pasirodymo. Aktorius vaidina fantastiškai ir prie to neprikibsi, tačiau pats personažo pateikimas yra labai nekoks. Visgi nuo brutualaus ir viską naikinančio Romano Sioniso čia lieka tik keli panašūs bruožai, kuriais ir pasipuošė aktorius. Bet tai ne jo kaltė, kad personažas buvo toks, o scenaristų ir režisierės, kurie interpretavo jį labai neatsakingu būdu.
Kiti aktoriai nublanksta prieš mano paminėto dueto pasirodymą. Filme turime tokias aktores kaip Jurnee Smollett, Mary Elizabeth Winstead, Rosie Perez, Ella Jay Basco, Greice Santo ir Bojana Novakovic. Jos vaidino neblogai, tad priekaištų joms per daug ir nėra. Tik jokių ryškių ir labai įsimenančių personažų šios mano paminėtos moterys neatliko. Dar filme turime žinomą komiksų blogietį Viktorą Zasą, kurį įkūnijo Chrisas Messina. Ir tai vienintelis iš antraplanių personažų, kuris atkreipia į save bent kokį nors dėmesį.
Verdiktas
„Plėšriosios paukštės ir fantastiškoji Harlė Kvin“ – labai spalvingas, dinamiškas ir itin feministinis žvilgsnis į žymius „DC“ komiksais įkvėptus moteriškus personažus, kurie nuo pradžios iki pat netikėtai atrodančio finalo sugeba pavogti visą žiūrovų dėmesį ir jo nė akimirkai nepaleisti. Ypatingai dėl nuostabiosios Margot Robbie, kuri ir vėl įkūnijo Harlės Kvin personažą. Ir nors filmas turi savitų minusų bei ganėtinai ryškių neatitikmenų su komiksais, jis suteikia pakankamai lengvą ir ne tokią jau nekaltą pramogą, kaip dauguma panašaus pobūdžio kino projektų.
Filmo anonsas:
