Apie ką mes čia...
Atvykusi pas du našlaičius Mailsą ir Florą dirbti aukle, Keitė net nenutuokė, jog iš pirmo žvilgsnio paprastas ir visiškai nekaltai atrodantis darbas gali jai atnešti tiek daug kančių ir siaubo. Ir ne vien vaikai prisidėjo prie jos būsenos, bet ir namas, su kuriuo ne viskas yra gerai.
Kūrinio turinys
Šie metai prasidėjo išties nelabai sėkmingai siaubo žanrui. Sausio pradžioje turėjome ne itin gerą, bet žiūrimą filmą „Pagieža", kuris asmeniškai man patiko labiau nei 2004 metų versija, todėl jį žiūrėdamas gavau šiokią tokią pramogą ir negalėjau pernelyg pykti ant kūrėjų, nes jie bent jau pasistengė sukurti kažką naujo šioje visatoje. Bet, kaip ten bebūtų, objektyviai vertinant, tai buvo nelabai stiprus žanro atstovas, kuris vos tik išėjus iš kino salės staiga išgaravo man iš atminties. Todėl nuoširdžiai tikėjausi, jog sekantis kine pasirodyti turėjęs šio žanro filmas „Virsmas" sugebės nustebinti. Ir... jis nustebino. Savotiškai nustebino.
Aš suprantu, kad yra ganėtinai rimtas literatūrinis pamatas, kuris turėjo šios juostos kūrėjams padėti sukurti aiškią ir labai įdomiai atrodančią istoriją, tačiau taip neįvyko, nes scenaristai nusprendė eiti savu keliu ir tik pasiskolinti kelias idėjas iš Henry'io Jameso parašytos knygos. Todėl mes turime tai, ką turime. O mes turime visiškai neįtraukiantį, daug pretenzijų keliantį bei pakankamai nebaisų filmą, kuris priverčia žiovauti peržiūros metu. Jeigu kažkam „Pagieža" pasirodė nuobodi, tai pasižiūrėjus šį filmą jau po pusvalandžio norėsis kuo greičiau eiti iš salės. Bent jau man taip atsitiko, nes tiek daug klišių ir kitokių siaubo filmams būdingų stereotipų nemačiau nuo 2018 metų „Vinčesterio košmaro".
Pati juosta pradžioje pristatoma ne kaip įprastas siaubo filmas, kas iš dalies pritraukia prie ekrano, nes atrodo, jog tai yra psichologinis trileris, kuris turi nemažai tikroviškų elementų. Bet po vienos itin kvailos scenos maždaug praėjus pusvalandžiui, prasideda visas košmaras. Košmaras žiūrovui, kuriam reikia išsėdėti dar valandą laiko kine stebint iš kitų tokio pobūdžio filmų paskolintas visas nesąmoningai atrodančias situacijas. Kam? Nejaugi negalima sugalvoti kažko originalaus, arba tiesiog paimti visą literatūrinį kūrinį, kuris ir tapo pamatu šiam filmui? Kam išradinėti dviratį? Nors, atsižvelgus į šios juostos kūrėjų sugebėjimus, nenustebčiau, jeigu net žodis po žodžio ir scena po scenos atkartota knygos istorija būtų išniekinta.
Filmo personažai kartoniniai ir visiškai neįdomūs, dėl ko pergyventi dėl jų visai nesinori. Turime čia du vaikus – vyresnį Mailsą ir jaunesnę Florą. Turime jų name gyvenančią tarnaitę Grous ir pagrindiniu smuiku grojančią auklę Keitę, kuriai tenka patirti košmarus apsigyvenus didžiuliame name. Tarpusavyje visi šie herojai visiškai nesusižaidžia, nes nėra tarp jų jokios chemijos. Lyg tai būtų kokie nors statistai, kuriems liepė skaityti replikas. Tiesiog tai klišiniai ir daug kartų matyti personažų prototipai ir tiek. Ir tokie prototipai nesugeba sukelti jokių jausmų, nes jie patys yra bedvasiai.
Kas dėl siaubo elementų, tai jų čia yra ne vienas ir ne du, bet visus juos galima labai lengvai nuspėti. Vienintelis šios juostos pliusas, jeigu kalbėsime apie gąsdinimo elementus, yra tikrai pagirtinai pristatytas finalas. Va dėl jo duočiau filmui vieną papildomą balą, nes jis buvo įgyvendintas tikrai gerai. Gaila tik, kad viskas, kas buvo iki tos finalinės scenos, rėžė akis.
Taigi, apibendrinant galiu pasakyti, jog filmas visiškai nesužavėjo savo istorija. Koncepcija ir pateikimas turėjo potencialo, bet kaip dažniausiai būna, niekas nesistengė iš to išspausti kažką gero. Tad tai vienas blogiausių mano matytų siaubo filmų kine, kurį pažiūrėti raginčiau tik pačius ištikimiausius siaubo žanro gerbėjus, žiūrinčius net ir visokiausius B kategorijos niekalus.
Techninė juostos pusė
Nėra nieko blogiau už nekokybiškai atrodančius CGI efektus. O jų čia apstu, jeigu kalbėsime apie tuos siaubo elementus, kuriais mus bandė „palepinti" šios juostos kūrėjai. Tačiau, atmetus nekokybiškai kompiuteriu sukurtus elementus, dekoracijos, kostiumai, šukuosenos ir grimas priverčia maloniai nustebti, nes su tuo dirbo tikri profesionalai.
Dar iš pliusų paminėčiau visai neblogą kameros darbą, kuris tam tikrais epizodais net labai nustebino savo manevrais, o taip pat ir garso takelį, kuris kartais buvo netaikliai priderintas prie vienos ar kitos scenos, bet visumoje padarė išties gerą įspūdį dėl įsimenamų muzikinių kompozicijų.
Garso montažas stiprus kaip ir pridera siaubo filmams, gaila tik, kad nuspėjami „siaubo šokliai" neleido juo pasimėgauti. Vaizdo montažas – prastas. Scenos išmėtytos taip, jog sunku net įsigilinti į rodomą istoriją. Akivaizdu, kad ir daugelis iš filme rodomų epizodų buvo gerokai apkarpyti.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorė Mackenzie Davis, kurią mes visai neseniai galėjome matyti naujame „Terminatoriaus" filme, labai stengiasi, tačiau ji nekalta, kad tokį bedvasį ir neįdomų personažą jai pakišo šios juostos kūrėjai. Tad išspausti čia kažką gero jai nebuvo lemta. Taip pat prastai pasirodo ir „Keistų dalykų" bei „Tas" žvaigždė Finnas Wolfhardas, kuriam tenka vaidinti visišką mulkį. Na taip, jis jau nebe toks fainas kaip mano paminėtuose kino projektuose, bet tai nekeičia fakto, jog rolė visiškai prasta.
Iš svarbesnių filme pasirodžiusių aktorių paminėčiau Florą įkūnijusią Brooklyn Prince ir tarnaitės vaidmenį atlikusią Barbarą Marten. Jos iča buvo, bet kažko ypatingo jų vaidyboje nemapačiau.
Verdiktas
„Virsmas" – pačioje pradžioje praradęs visai neblogą potencialą, prastas savo pateikimu siaubo filmas, kuris neturi beveik visiškai jokio cinkelio apart pabaigos. Todėl žiūrėti šią juostą yra pakankamai sunku vien dėl jos neįtikinamų personažų, nuobodžiai vystomo veiksmo, nuspėjamų ir nebaisių gąsdinimo elementų bei nuvalkioto ir daug kartų matyto siaubo filmams būdingo klišių rinkinio.
