Apie ką mes čia…
Vietinis daržovių magnatas Arvydas Cibulskis su savo žmona Danute laukia nesulaukia pas juos atvažiuojančios dukros Kotrynos, kuri turi jiems pristatyti būsimą žentą. Tačiau yra vienas mažytis BET. Arvydas yra pakankamai konservatyvių pažiūrų lietuvis, kuris šiek tiek kreivai žiūri į kitataučius, todėl jis visa širdimi nenorėtų, kad jo dukra susidėtų su vienu iš jų. Ir... Tuomet paaiškėja, kad naujas Kotrynos mylimasis yra juodaodis prancūzas Francois. Arvydui nelieka kitos išeities, kaip sutrukdyti įsimylėjėliams būti kartu.
Kūrinio turinys
Lygiai prieš mėnesį Lietuvos kino teatruose pradėjusi karaliauti romantinė komedija „Tobulas pasimatymas“ turi įpėdinį – dar vieną šio žanro atstovą, kuris, kaip ir mano paminėtas filmas, buvo sukurtas nusipirkus kitos šalies kino hito teises į scenarijų.
Aišku, daug kas gali pasakyti, kad va, lietuviai nemoka nieko kurti, o tik pirkti kitų idėjas ir jas adaptuoti mūsų rinkai, bet tai būtų nelabai teisinga. Yra tokie universalūs filmai ir istorijos, kuriuos puikiai galima pritaikyti vienai ar kitai rinkai atsižvelgus į tose šalyse gyvenančių žmonių mentalitetą. Ir būtent ukrainiečių hitas „Pakvaišusios vestuvės“ buvo labai tinkamas pasirinkimas pabrėžti tam tikrus stereotipus, kurie dar neišgaravo iš kai kurių žmonių pasaulėžiūros.
Iš pirmo žvilgsnio tai labai rasistiškai atrodantis projektas, nes jame gvildenama ne tokia jau ir tolerantiška tema. Bet tame ir yra visas smagumas, nes ekrane mes matome labai tikroviškas situacijas, kurios sukritikuojamos pakankamai neblogu būdu. Neužmirškime, jog mūsų šalyje dar gyvena tokių žmonių, kuriems yra nepriimtini kitos rasės, tautos, religijos ar seksualinės orientacijos žmonės.
Būtent tokius Lietuvos gyventojus ir bandoma pašiepti šiame filme. O pagrindinio moteriško personažo tėvas Arvydas Cibulskis (Svogūnas) atstovauja tokiai visuomenės daliai, kuri dar gyvena gūdžiais Sovietmečio laikais ir juodaodis žmogus jiems yra kaip koks nesusipratimas ar patyčių objektas.
Tad, atsižvelgus į kiekvieną šiam personažui pritaikytą stereotipų kupiną aspektą, jis tampa visos komedijos varikliu.
Ir, jeigu jau prakalbau apie herojus, tai galėčiau pasakyti, jog pagrindinė įsimylėjėlių porelė atrodo visai neblogai. Gal tarp jų ir nėra tokios didžiulės chemijos, bet jie bent jau atitiko tuos personažų prototipus, kuriuos mes galėjome matyti ukrainietiškame variante. Už tai, aišku, didelis ačiū filmo kūrėjams, nes jie, atvirkščiai nei „Tobulo pasimatymo“ kūrybinė grupė, bent jau pasistengė įsigilinti į originalo herojų portretus ir atkartoti juos ganėtinai natūraliu būdu.
Prie nenuviliančių personažų ir ne tokios jau eilinės istorijos, kuri turi neblogą moralą pabaigoje, pridėčiau pliusą už humorą. Taip, jis nėra labai iškilus ar sugebantis pralinksminti taip, jog išėjus iš salės tau skaudėtų šonai, bet jis ir ne toks klaikus, kaip pas kai kuriuos mūsų šalies komedijų „specialistus“, negalinčius apsieiti be kalėjimo žargono ir šlykščių epizodų apie antrą galą. Tad visumoje filmas nepriverčia jaustis blogai dėl humoristinės dalies.
Apibendrinus, nes nemanau, ar vertėtų pasakoti visus pliusus ir minusus, kurie atskleistų filmo paslaptis, galiu teigti, jog tai neprailgstantis ir ganėtinai neblogą pramogą sukeliantis lietuviškas filmas. Ir kaip adaptacija, ir kaip komedija jis atrodo tvarkingai, atsižvelgus į kitus nacionalinius tokio pobūdžio kino projektus. Bet ar tai viena geriausių lietuviškų XXI amžiaus komedijų? Deja, bet ne. Filmas greitai užsimiršta, todėl jis tinkamas vienkartiniam suvartojimui.
P.S. Ačiū juostos kūrėjams už paminėjimą filme. Pasijutau įvertintas, lyg būčiau koks Andrius Užkalnis. Tik, deja, nesu joks kritikas, o apžvalgininkas. Bučkiai.
Techninė juostos pusė
Techniškais sprendimais lietuviški filmai dažnai turi kuo pasigirti. Pavyzdžiui, kameros darbas beveik visados būna tvarkingas ir keliantis pasididžiavimą dėl mūsų šalies operatorių profesionalumo, garso ir vaizdo montažas sutvarkytas ir neleidžiantis patirti pernelyg daug neigiamų emocijų bei garso takelis, kuriame atsiranda smagūs ir neblogą atmosferą sukeliantys kūriniai. Bent jau pastarųjų metų komedijos tą tikrai turi. Tą turi ir „Importinis jaunikis“, kurį žiūrėdamas tiesiog jaučiau pagarbą tiems žmonėms, kurie dirbo prie šios juostos išorės.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aš nežinau, ar čia toks sutapimas, jog per vieną mėnesį lietuviško kino padangėje pasirodo antrasis filmas su buvusia Mis Lietuva, ar čia dabar yra tokia nauja tendencija kviesti gražiausias šalies moteris į pagrindinius vaidmenis? Kaip ten bebūtų, abi damos – Jurgita Jurkutė ir Gabrielė Martirosian susidorojo su savo užduotimi gana neblogai. Tiesa, pastaroji asmeniškai man atrodė labiau priderinta prie savo vaidinamo personažo nei „Tobulame pasimatyme“ vaidinusi Jurgita Jurkutė. Gabrielė pademonstravo paprastą ir neerzinančią vaidybą, kas iš karto nuteikė maloniai peržiūrai.
Kiti aktoriai, kaip Felipe Gabrielis Xavieras, kuriam atiteko jaunikio Francois vaidmuo, nuotakos tėvą įkūnijęs Mindaugas Capas ir dažnai komedijose pasirodanti Vitalija Mockevičiūtė taip pat buvo savo vietoje. Ypatingai Mindaugas Capas, kuris pavogė visą šou. Be to antraplanėse rolėse dar galima pamatyti visų mėgstamą Giedrių Savicką, Ingą Norkutę, Rafailą Karpį, Ainį Storpirštį ir Emilį Mikalauską.
Verdiktas
„Importinis jaunikis“ – pakankamai nebloga 2018 metų ukrainiečių filmo adaptacija, kuri ne tik taikliai išjuokia labai aktualias šiuolaikinės visuomenės ydas, bet ir sugeba pralinksminti naiviai atrodančiomis bei lietuviškam mentalitetui pritaikytomis kuriozinėmis situacijomis. Be lengvai vystomos siužetinės linijos, filmas taip pat dovanoja beveik neerzinančius aktorių pasirodymus, tvarkingą techninę dalį ir šiokį tokį pamokslą, kuris gerai pabrėžia pačią filme nagrinėjamą rasizmo problemą.
Filmo anonsas:
