Apie ką mes čia...
Išduota savo mylimojo Sveta nepalūžta. Ji verčia naują gyvenimo lapą įsidarbinusi perspektyvioje ir žmones primenančius robotus parduodančioje įmonėje. Būtent ten ji susipažįsta su vienu iš jų – defektų turinčiu Jegoru, kuris apverčia jos gyvenimą aukštyn kojomis. Svetai daugiau nereikia jokių vyrų, nes ji turi patį geriausią ir dėmesingiausią iš jų. Bet ar tokie santykiai gali tęstis amžinai? Apie tai Sveta sužinos jau labai greitai.
Kūrinio turinys
Štai į kino teatrus atkeliavo dar vienas Mariaus Vaisbergo hitas – „Idealus vyras", kurio visiškai nelaukiau, nes atsižvelgus į jo paskutinius kelis filmus, buvo galima laukti dar vieno tualetinio lygio kino „šedevro", kuris turėtų sukelti agoniją peržiūros metu. Bent jau taip jaučiausi žiūrėdamas dvi jo režisuotas „Laisvo elgesio močiutė" dalis. Ir, mano didelei nuostabai, šįkart Marius Vaisbergas nesukėlė jokio pykčio. Net buvo keista, kad tai jo režisuotas filmas. Bet apie viską po truputi.
Ši juosta ne ideali. Ji turi daug klišių ir banalių siužetinių vingių, bet ji beveik neerzina. Bent jau iki tol, kol istorija neįpusėja. Pirmoje filmo dalyje mes gauname labai standartiškai atrodančius siužetinius ėjimus, kurie jau buvo matyti daugelyje tokio pobūdžio komedijų, bet tai nepadaro labai didelės įtakos peržiūrai, nes filmas maždaug valandą suteikia šiokią tokią pramogą ir padovanoja labai daug romantikos. O dėl to negalima pykti, nes meilė yra meilė ir net toks neįtikinantis jos interpretavimas nesukelia nemalonių jausmų. Bet po tos naiviai atrodančios valandos prasideda įprastas Mariaus Vaisbergo filmams būdingas chaosas. Ir tai erzina, nes ekrane demonstruojami labai vulgarūs elementai, kurie tiesiog sugadina pirmosios filmo pusės aurą.
Filmo herojai stereotipiniai – naivuolė ir visuomet kenčianti nuo vyrų Sveta, idealus savo požiūriu ir gražus princas su baltom mikroschemom Jegoras, neištikimas savimyla kultūristas, kvaiša draugė ir t.t. Visi jie nelabai susižaidžia tarpusavyje, nes tiesiog nėra jokios chemijos, bet atskirai žiūrint į kiekvieną iš filmo personažų, kai kurie iš jų turi tam tikrą cinkelį, kurį būtų galima geriau apdirbti ir jie taptų ne kaip sukurti pagal komedijų šabloną statistai, o gyvi ir daugiasluoksniai veikėjai. Gal kada nors Marius Vaisbergas ir sukurs tokį filmą...
Humoro juostoje yra. Jis nėra šviežias ar koks nors ypatingas, bet kai kuriose situacijose išties neblogai pateiktas. Bent jau du ar tris kartus nusišypsojau, nes buvo dėl ko. O kas dėl veiksmo, tai ta pirma valanda, apie kurią kalbėjau, buvo pateikta išties energingai ir laikas prabėgo nepastebimai žiūrint į tas visas keistas situacijas, į kurias patekdavo filmo herojai, bet paskutinis pusvalandis prailgo, nes viskas buvo sulėtintai ir neįdomiai pateikta. O kas blogiausia – įvykiai buvo nepagrįsti ir be jokio paaiškinimo žiūrovui. Bet bala nematė. Bent jau tai ne „Laisvo elgesio močiutė" ir dėl to ačiū.
Tai buvo geresnis filmas nei buvo galima tikėtis iš Mariaus Vaisbergo, nors ir turintis savo minusų. Tačiau kaip romantinei ir banaliai komedijai galima kai ką ir atleisti, nes ši juosta kaip ne kaip bando suteikti bent šiokią tokią pramogą, todėl pykti ant jos ir aišku ją sukūrusių žmonių, nereikia. Bent jau ne šįkart.
Techninė juostos pusė
Suprantama, kad filmas kainavo ne tiek ir daug – 150 milijonų rublių (apie 2,5 mln. dolerių), todėl tikėtis iš jo „Keršytojų" lygio specialiųjų efektų nereikėjo, bet tokių klaikių vizualinių sprendimų XXI amžiaus kine reikėtų labai paieškoti. Ir žinodami, kad negalės mums pademonstruoti kažko kokybiško šiame plane, kūrėjai galėjo tiesiog kažkaip apeiti tuos fantastinius elementus ir nedemonstruoti jų pirmame plane. Nes tas CGI filme tai... Pasižiūrėkite anonsus ir suprasite apie ką aš kalbu.
Tačiau kas pamalonino, tai garso takelis, kuriame atsirado vietos ir keliems paties Jegoro Krido kūriniams, tokiems kaip „Sercejedka" ir būtent šiam filmui sukurtai dainai „Golubyje glaza". Kiti rusams pažįstami hitai irgi nepadarė gėdos bei buvo įterpti visai tvarkingai į tokias scenas, kuriose jie leido sukurti atitinkamą atmosferą.
Garso montažas stiprus ir neerzinantis, bet vaizdo montažas labai keistas. Kai kurios scenos baigiasi itin nemaloniu būdu, nes mintis, kuri buvo ten gvildenama, tiesiog apkerpama be jokio ryšio ir po to einama prie visiškai kito epizodo. Ir tai atrodo taip lyg filmo kūrėjai nežinojo kaip užbaigti vieną ar kitą sceną.
Aktorių kolektyvinis darbas
Atvirai pasakius, filmo ėjau žiūrėti tik dėl to, jog jame vaidina žymus rusų dainininkas ir moterų numylėtinis Jegoras Kridas. Nors ir kas ką apie jį sakytų, bet jis tikrai turi savo karjeroje labai vykusių hitų ir dainų, kurios tiesiog veža. Kaip pavyzdys daug kam žinomas „Samaja samaja", kurią net vaikai niūniuoja. Nejuokauju, nes teko būti jo koncerte Vilniuje ir ten buvo labai daug vaikų ir paauglių. Tad tiesiog buvo smalsu pamatyti jo aktorinius sugebėjimus. Ir, kas nekeista, jis pakankamai neblogai susidorojo su savo role. Nieko ypatingo, bet tai buvo visai malonus akiai pasirodymas ir, tiesa, pats geriausias, nes kiti filmo aktoriai buvo arba tragiški arba nekokie.
Pagrindinį vaidmenį įkūnijusi Julija Aleksandrova dar nuo „Karti, karti..." laikų sugeba gerai suerzinti savo pasirodymais, bet čia buvo tiesiog neįmanoma žiūrėti į ją ir jo verksmus. Taip nenatūraliai ir erzinančiai žliumbiančio žmogaus kine seniai nemačiau. Prie jos prisideda medinis, nors kažkiek humoro įnešęs kultūristas Romanas Kurcinas ir labai dažnai mėmes vaidinantis Artiomas Sučkovas. Bent jie nesugebėjo sukelti tiek negatyvo kaip Julijos vaidyba...
Taip pat juostoje pasirodė ir keli kiti žinomi rusų televizinių projektų veidai - Maksimas Lagaškinas su pustalūpe Jana Koškina. Bet ką jie vaidino... Asmeniškai man būtų gėda pasirodyti tokiose rolėse, bet, aišku, yra žmonių, kurie dar ne tą padarytų dėl pinigų. Tad jų pasirodymas turi vieną puikiai apibūdinantį žodį – tragedija!
Verdiktas
„Idealus vyras" – kvaila ir pakankamai banali romantinė komedija, kuri, kaip nekeista, nėra tokia bloga kaip buvo galima to tikėtis iš pirmo žvilgsnio. Aišku, juostoje yra nemažai Mariaus Vaisbergo kūrybai būdingų akcentų, kurie kartais priverčia jaustis nejaukiai dėl gėdingai atrodančių siužetinės linijos posūkių, bet itin lengvas ir naivus humoras, Jegoro Krido charizma bei šioks toks moralas paima viršų ir šis filmas leidžia patirti savotišką pramogą. Ir bent dėl to ačiū kūrėjams, kurie metai iš metų maitindavo neišrankius žiūrovus tualetinio lygio kino projektais.
