Apie ką mes čia…

Vienas didžiausių Londono kriminalinio pasaulio bosų Mikis Pirsonas nusprendžia palikti savo ilgus metus puoselėtą marihuanos verslą ir jį parduoti vienam patikimam bičiuliui už ganėtinai protingą sumą – 400 milijonų svarų. Tačiau apie tai sužino ir kiti Mikio verslui prijaučiantys gangsteriai, kurie nėra linkę dosniems pasiūlymams. Taip išsvajotas Mikio poilsis ir atitrūkimas nuo kriminalinio pasaulio užsitęsia, nes atsiranda nauji reikalai ir priešai, su kuriais reikia susidoroti.

Kūrinio turinys

Taip, pagaliau išaušo ta diena, kai mes vėl galime pasimėgauti kriminaliniu trileriu iš Guy‘aus Ritchie‘io bei jo firminiu stiliumi, kuris taip puikiai yra priderintas prie rodomos temos. Nes praėjo lygiai dvylika metų, kai paskutinis jo panašaus pobūdžio projektas „Rokenrola“ išvydo dienos šviesą. Po to sekė išties smagūs ir sėkmingi „Šerloko Holmso“ filmai bei pakankamai žiūroviška legendinio televizijos serialo „Šnipas iš U.N.C.L.E.“ kino versija.

Tačiau tai jau buvo ne tas Guy‘us Ritchie‘is, kurį mes visi kažkada pamėgome. O tokios juostos kaip neblogas ir vizualiai gražus „Karalius Artūras: kalavijo legenda“ bei nuotaikingas ir tuščias „Aladinas“ išvis išverčia iš pusiausvyros kai sužinai, jog šiuos filmus kūrė tas žmogus, kuris savo karjerą pradėjo nuo „Lok, stok arba šauk“.

Tad nenuostabu, jog jo sugrįžimas prie ištakų tapo vienu iš laukiamiausių naujųjų metų kino projektų. Aišku, buvo šiek tiek abejonių, nes dabartinės kino tendencijos pasikeitė, o ir režisierius seniai dirbo prie tokių projektų, todėl buvo galima tikėtis ir visiško fiasko. Bet tai neįvyko ir mes gauname labai kokybišką, gerai parašytą ir kas svarbiausia pakankamai dinamišką senojo Guy‘aus Ritchie‘io dozę, kuri leidžia išlaikyti dėmesį nuo energingos pradžios iki pat netikėto juostos finalo.

Siužetinė juostos linija yra padalyta į du pasakojimo tipus, kurie savyje sukaupė dar ir kelias menkesnes istorijas, kurios viena su kita susiderina taip gerai, kad filmo pabaigoje nekyla visiškai jokių klausimų dėl visų čia pateiktų siužetinės linijos vingių. Kai kurie iš tų vingių visgi yra labai painūs, bet, kaip ir rašau, filmo gale viskas yra puikiai išaiškinama, jog galima tik paploti režisieriui už taip gerai suregztą pasakojimą. Ir taip, kalbu labai abstrakčiai, nes nenoriu Jums sugadinti peržiūros. Kiekvienas nereikalingas žodis gali atskleisti tai, ko nereikia.

Be painios ir labai įtraukiančios istorijos, kuri yra papildyta dar itin smagiais su kinu susijusiais aspektais, dideliu filmo pliusu yra ir dialogai. Kaip ir pirmuose režisieriaus filmuose, taip ir čia, dialogai įsimena ir frazės, kurias ištaria herojai, akimirksniu tampa tokiomis, kurias be problemų galima bus cituoti išėjus iš kino salės. Ir kas maloniausia, dėka dialogų ir riebių žodelių, atsiskleidžia ir patys filmo personažai. Būtent pokalbiuose ir slypi jų charakterių apibūdinimas, tad po trumpo pristatymo ir trumpų dialogų ekrane prieš mus atsiranda įdomūs, charizmatiški ir ryškūs herojai, kuriems jauti simpatiją nepaisant kokioje barikadų pusėje jie yra atsidūrę.

Būtent herojai ir padaro šią juostą tokią malonią ir energingą. Pagrindinis herojus Mikis Pirsonas – tai klasikinio gangsterio paveikslas, kuris turi savo taisykles ir žino, kas jam yra svarbiausia. Ir, aišku, tai ne pinigai kaip galėtumėme pagalvoti. Jo dešinioji ranka Rėjus taip pat pristatomas įdomiai. Tai gudrus, mėgstantis pokalbį, o ne ginklus žmogus, kuris visuomet randa išeitį net ir iš tokių situacijų, kurios atrodo tiesiog košmariškai. Ir asmeniškai man Rėjus tapo pačiu mėgstamiausiu juostos veikėju. Kiti personažai kaip Mikio žmona, Treneris, Metju ar Flečeris irgi turėjo nemažai laiko pasireikšti, dėl ko jų herojai nors ir tapo antraplaniais, bet užtat nė vienas iš jų nebuvo nereikalingas šiai istorijai, nes režisierius kiekvienam iš jų nusprendė duoti labai svarbias funkcijas, kurias jie ir įvykdė be jokių problemų.

Herojai, įdomi ir įtraukianti istorija, labai stiprūs dialogai – tai tik dalis iš visos šios juostos pliusų. Nepamirštam apie labai gerai ir vaizdingai pateiktą smurtą, režisieriaus meilės įrodymą kinui bei filmams ir aišku dinamiškai pristatytą veiksmą, kuris įsipaišė į bendrą Guy‘aus Ritchie‘io filmams būdingą stilistiką. Visa tai leidžia sukurti nuostabią pramogą, kurią gaubia ir šiokia tokia nostalgija tiems laikams, kai šis britų kino kūrėjas stebindavo mus tokio lygio juostomis kaip „Vagišiai“ ar „Lok, stok arba šauk“. Ir tai yra panašaus lygio projektas.

Užbaigdamas, noriu tiesiog pasakyti, jog nuoširdžiai nesitikėjau, kad Guy‘us Ritchies kada nors mus nustebins kokiu nors kriminalinio žanro projektu, o čia jis smogia lyg iš patrankos, pateikdamas geriausią per dešimtmetį savo filmą. Tikiuosi, kad ir sekantis jo darbas „Inkasatorius“ bus panašaus lygio. Tad visiems gero kriminalinio kino gerbėjams rekomenduoju pasižiūrėti. Abejoju, kad liksite nusivylę.

Techninė juostos pusė

Kaip visada, techniškai Guy‘us Ritchie‘io filmai yra tikru saldainiu akims, tas ir ši juosta nėra jokia išimtimi. Pirmiausia, šis žmogus pats yra tikras džentelmenas, todėl šis naujas jo kino projektas spinduliuoja prabanga ir estetika. Vien ko verti stilingai apsirengę žmonės. Tad kostiumai, šukuosenos, dekoracijos ir grimas čia traukia dėmesį ne ką mažiau nei specialiaisiais efektais papuošti įvairiausi blokbasteriai. Tik, žinoma, čia viskas yra pateikta natūraliai.

Kitu svarbiu aspektu šio režisieriaus filmuose aišku yra staigus montažas ir netikėtai sudėliotos scenos, kurios leidžia pasinerti į jo matomą kino pasaulį. Šis filmo aspektas nekelia jokių priekaištų, kaip to nedaro ir garso montažas. Be to, filmas turi ir dar vieną kozirį – labai efektingą ir judrų kameros darbą, kuris taip pat prisideda prie šios juostos stipresnės vizualios dalies.

Garso takelis kaip ir pridera Guy‘aus Ritchie‘io filmams – nerealus. Tiek visos muzikinės kompozicijos yra dinamiškos ir laikančios įtampoje, tiek ir žinomos dainos suteikia juostai atskiro žavesio. Tad vienas malonumas yra žiūrėti šį filmą dar ir dėl puikiai parinktos muzikinės dalies.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorių filme apstu, todėl čia dar vienas rimtas argumentas nepraleisti šio energingo filmo kinuose. Pagrindinę rolę atliekantis Matthew McCaunaghey‘is galiausiai vėl aukštumoje, nes pastaraisiais metais vos vienas kitas projektas su juo buvo vertas dėmesio, tad ne tik režisierius reabilituojasi po „Aladino“, bet ir „Oskaro“ laureatas už „Dalaso klubą“. Ir vaidina jis šiame filme pakankamai solidžiai.

Tarp kitų ryškių filmo aktorių aišku paminėčiau iš serialo „Anarchijos vaikai“ žinomą Charlie‘į Hunnamą, kuris jau nebe pirmą kartą džiugina mus savo pasirodymu pas šį režisierių, bei labai daug charizmos turintį Hugh Grantą, kuriam šis projektas irgi yra savotišku sugrįžimu į kiną. Šie du vyrukai mane pradžiugino labiausiai. Be abejo, neliko nepastebėtas ir Colinas Farrellas, kuris filme irgi atliko pakankamai įdomią ir humoristinę rolę.

Antraplaniais, bet ganėtinai svarbiais siužetinei linijai aktoriais tapo Henry‘is Goldingas, Jeremy‘is Strongas, Michelle Dockery ir Eddie‘is Marsanas. Kiekvienas pasirodė įtikinamai, tad priekaištų irgi nėra. Ypatingai jeigu kalbėsime apie populiarumą su kiekvienais metais vis daugiau gaunantį Henry‘į Goldingą, kuris čia turėjo dvi labai įsimintinas scenas.

Bendrai, labai malonu, kad Guy‘us Ritchie‘is visuose savo filmuose sugeba puikiai parinkti aktorius ir priderinti jiems roles taip, jog tie jo projektuose atrodo ne kaip statistai, o kaip gyvi ir įdomūs herojai.

Verdiktas

„Džentelmenai“ – geriausias kultinio britų režisieriaus Guy‘aus Ritchie‘io filmas per pastaruosius dešimt metų, kuriame mes gauname viską, dėl ko ir pamėgome režisierių. Ši juosta sukurta pagal visas jo pirmųjų darbų tradicijas – pradedant stilingai atrodančiu veiksmu, riebiais dialogais ir gudriai suregzta siužetine linija bei užbaigiant labai charizmatiškais personažais ir akis džiuginančia technine dalimi. Tad visiems ištikimiems Guy‘aus Ritchie‘io gerbėjams ir intelektualių britiškų kriminalinių juostų mėgėjams yra tiesiog būtina išvysti šį filmą dideliame ekrane, nes toks reginys pasitaiko išties itin retai.

Filmo anonsas:

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)